Aukštas kraujospūdis nėščiai kaunietei pranašavo baisų išbandymą

Dabar jai – smegenų atrofija, fizinis raidos sutrikimas ir cerebrinis paralyžius, dėl kurio mergytė negali vaikščioti, judėti, kalbėti, valgyti, net apsiversti ant šono.

Adelės mama Eglė Pudzevičiūtė-Maširkienė visą nėštumą vargo dėl aukšto kraujospūdžio ir dabar teigia, kad būtent dėl to antrosios dukrytės atėjimas į pasaulį buvo komplikuotas.

Adelytė pasaulį išvydo 38-ąją nėštumo savaitę. Eglės vyras ir mergaičių tėtis tada darbavosi Norvegijoje ir ketino grįžti tuo metu, kai žmonai buvo nustatytas terminas gimdyti. Vis dėlto pamatyti gimstančios mergytės jis nespėjo – Eglė, namuose netikėtai atšokus placentai, su greitosios pagalbos automobiliu buvo išvežta į Kauno klinikas.

„Visą nėštumą mane lydėjo itin aukštas kraujospūdis. Išvakarėse, prieš gimdymą, jis buvo daugiau nei 170. Po vizito pas gydytoją aš grįžau į namus. Namuose man atšoko placenta. Atvažiavusi medikų brigada nebefiksavo vaisiaus širdies tonų.

Buvau skubiai išvežta į Kauno klinikas, ten vaisiaus tonus vėl pavyko užfiksuoti. Netrukus skubos tvarka man buvo atliktas cezario pjūvis.

Tik gimusi dukrytė buvo gaivinama, jai prasidėjo traukuliai, o vėliau ji buvo perkelta į reanimaciją. Aš labai jaudinausi, o dėl streso ir emocijų kraujospūdis vėl nenumaldomai kilo.

Jokių vaistų medikai man negalėjo skirti, nes nutraukinėjau pieną ir po lašiuką veždavau į reanimaciją. Po operacijos buvau silpna, todėl slaugytojos mane ten gabendavo vežimėliu. Buvau kartą net nualpusi“, – jautriais išgyvenimais dalijosi Eglė.

Ji prisiminė netrukus turėjusi nutraukti žindymą, nes be vaistų nebūtų išgyvenusi. Kraujospūdis būdavo toks aukštas, kad Eglę lydėdavo nuolatinis silpnumas ir skausmai. Kai dukrytė buvo perkelta į naujagimių skyrių, Eglė turėjo pati gultis į kitą skyrių ir rūpintis savo sveikata. „Nebegalėjau žindyti, pradėjau gerti vaistus. Labiausiai norėjau grįžti pas dukrytę, aplink kurią sukosi pasaulis“, – paaiškino dviejų mergaičių mama.

Dėl deguonies trūkumo gimdymo metu, po mėnesio atliktas magnetinis rezonansas parodė smegenų atrofiją.

Vos mėnesio mergytės didžioji smegenų dalis jau buvo išnykusi.

Mamai buvo ypač sunku suvokti, kodėl taip yra. Prireikė beveik metų, kad ji suprastų, jog augina neįgalų vaiką, kuriam reikia nuolatinės pagalbos ir priežiūros.

Dėl cerebrinio paralyžiaus beveik dvejų metukų mergaitė yra labai jautri, pažeidžiama, irzli.

Savo elgesiu ji primena vos šešių mėnesių kūdikį – nevaikšto, nekalba, nesivarto, nelaiko galvytės.

„Kai parsivežėme ją į namus, vyresnėlė, kuriai tada buvo ketveri, klausė, iš kur gavome tokį vaikelį. Jai buvo neramu, kad sesytė nuolat verkia, reikalauja dėmesio. Dėl jos irzlumo ir aš pati tapau nerami. Nuolat balansuodavome tarp namų ir ligoninių.

Dabar, kai vyresnėlei jau šešeri, ji tapo mano pagalbininke. Galiu ir į dušą nueiti, kol pažaidžia su sesyte. Vis dėlto ji dažnai paklausia, kodėl Adelė yra kitokia nei visi vaikai“, – graudinosi Eglė.

Ji prisipažino – auginti neįgalų vaiką reikia daug pastangų. „Turi būti budrus, stebėti dukrytę, žiūrėti, kaip ji elgiasi. Kasdien mankštinu ją, kad nenyktų raumenys. Neseniai Rimanto Kaukėno paramos grupė padėjo rinkti pinigus vežimėliui. Jis padės Adelei stabiliau sėdėti, galėsime ir į lauką išeiti“, – sakė kaunietė.

Moteris žino, kad vilčių pasveikti dukrytei nėra. Tereikia stebėti, kaip vystosi ši liga, mankštintis ir dėti visas įmanomas pastangas, kad mažoji taptų bent kiek savarankiškesnė.

Ji viliasi kada nors, surinkus reikiamą pinigų sumą, išvykti į reabilitacijos kliniką Slovakijoje „Adeli“ ir ten bent kelias savaites pasportuoti. Šiuo metu nusiųstos užklausos į reabilitacijos centrą dėl gydymo galimybių. Dviejų savaičių reabilitacija kartu su kelionės išlaidomis kainuotų apie 6 tūkst. eurų. Per metus mergytei reikėtų bent jau dviejų apsilankymų.

Tėvai viliasi, kad reabilitacijos klinikoje dirbantys kineziterapeutai ir medikai padės Adelei išmokti laikyti galvytę ir bent jau sėdėti.

Adelei reikalinga nuolatinė kineziterapeutų, ergoterapeutų, logopedų pagalba, už kurią reikia mokėti iš savo lėšų, nes valstybės skiriamų nemokamų procedūrų tokiam vaikui neužtenka.

„Sakoma, kad Dievas siunčia tiek išbandymų, kiek gali pakelti. Dar sakoma, kad viską išlaiko tik stiprūs. Aš niekada nesijaučiau stipri. Pati turiu nemažai problemų su sveikata, neturime savo būsto, nuomojamės butą, vyras turi dirbti Norvegijoje, kad išlaikytų šeimą, o aš – rūpintis dviem vaikais, iš kurių viena – turinti sunkią negalią.

Negaliu jos net palikti niekam – ji labai nerami, irzli. Jai reikia ypatingos priežiūros. Niekada negalvojau, kad taip gali nutikti gyvenime. Stebuklais aš netikiu, tačiau dabar belieka tikėti ir laukti, kad viskas bent kiek pagerės“, – ašarų neslėpė Eglė.

***