Viena svarbiausių priežasčių, dėl kurios abi moterys taip stengėsi, buvo labai žema vaiko savivertė, prie kurios prisidėjo ir patyčios mokykloje. Gytis jau nuo pirmosios klasės mokykloje pradėjo jaustis blogai, o pabaigęs ketvirtąją klasę buvo praradęs bet kokią motyvaciją ne tik mokytis, bet netgi ir stengtis. Ketvirtosios klasės pabaigoje, atėjęs pas korepetitorę, kuri jam padėjo ruošti namų darbus, jis trečdalį laiko praverkdavo ir skųsdavosi, kaip jam sunku.
„Įsivaizduokite vaiką, žiūrintį į jus su ašaromis akyse ir nuoširdžiai aiškinantį, kad jis niekada neišmoks to, ką moka jo bendraklasiai. Tokios kančios tęsėsi netgi ne mėnesius, o kelis metus“,- vaiko mama apibūdino susiklosčiusią situaciją.
Po genetikos centre atliktų tyrimų, šeima sužinojo sūnaus prasto mokymosi priežastį – chromosomos mikrodeletiją. 90 proc. žmonių su tokia diagnoze turi kalbos vystymosi sutrikimų, kurie tinkamai vystant pašalinami. Deja, pradėjus lankyti mokyklą, logopedo bei spec. pedagogų pagalba buvo labai ribota.
„Ketvirtoje klasėje psichologinė-pedagoginė tarnyba sūnui atliko raidos vertinimą, jam nustatyti vidutiniai specialieji ugdymosi poreikiai, taip pat sulėtėjusi socialinė branda ir emociniai sunkumai.
Penktoje klasėje jam būtų buvę reikalinga pritaikyti kalbų, socialinio ir gamtamokslio ugdymo bendrąsias programas: mažinti užduočių ir namų darbų kiekį, skirti daugiau laiko užduočių atlikimui, nereikalauti daug mokytis mintinai, taip pat teikti specialiojo pedagogo, logopedo ir psichologo pagalbą.
Į penktą klasę sūnus būtų priimtas su sąlyga, kad mokykla „negarantuoja mokymosi rezultatų“. Tokia sąlyga būtų įrašyta sutartyje su mokykla“, – apie problemas, su kuriomis teko susidurti mokslo institucijoje pasakojo Aurelija.
Šeima buvo nusiteikusi ieškoti vaikui kitos mokyklos, kadangi prie visų iškilusių sunkumų prisidėjo patiriamos patyčios mokykloje, kurioms užkirsti kelią tik retkarčiais sugebėdavo mokytoja bei susirūpinusi mama.
„Laimei, suradome sūnui naują mokyklą, kuri jau turėjo patirties su mokiniais, turinčiais specialiųjų mokymosi poreikių, kitaip sūnui būtų tekę pakartoti ketvirtąją klasę. Vis dėlto, apsidrausdama mokykla pareikalavo, kad sūnui papildomai samdytumėme asistentą (-ę), kuri būtų su sūnumi visą jo buvimo mokykloje laiką, kitaip neatmetama galimybė, kad sūnui vis tik reikės pakartoti ketvirtosios klasės kursą. Pasirašėme tokią sutartį, nes daugiau nė viena mokykla nenorėjo priimti sūnaus į 5-tąją klasę“, – apie naują mokyklą ir naujai atsiradusią viltį pasakojo mama.
Šeima buvo atsidūrusi tokioje situacijoje, jog būtų kreipusis bet kur, kur tik būtų įmanoma bent šiek tiek pagerinti vaiko mokymosi rezultatus ir kasdienes šeimos narių kančias. Nuo 2016 m. vaiko bei šeimos narių gyvenimas pradėjo palaipsniui keistis, nuo liepos mėnesio jie ėmė lankytis intelekto lavinimo centre „Brain Gym“.
„Brain Gym“ intelekto lavinimo centras nenaudoja tradicinių mokymo metodų, tai nėra paprastos korepeticijos, mokslas vyksta žaidimų forma.
Paskutinis užsiėmimas vyko vasario pirmąją dieną, taigi, užsiėmimai truko apie šešis su puse mėnesių. Juos šeima pradėjo lankyti vasarą, kad naujojoje mokykloje sektųsi geriau ir vaikas įgytų daugiau pasitikėjimo savimi. Nors vaikas į užsiėmimus pradėjo eiti labai nenoriai, kadangi jau buvo pavargęs nuo mokslų ir nesėkmių, mama stengėsi motyvuoti jį gardumynais, „Lego“ žaidimais ir netgi kompiuteriniu žaidimu apie zombius. Laimei, visos šeimos bei trenerių pastangos atsipirko.
– Ar nepasirodė intelekto lavinimo metodai keisti, ar neišsigandote jų?, – paklausėme Aurelijos.
Mokymosi metodai nepasirodė keisti ar netradiciniai. Žinoma, juose nemokoma istorijos ar geografijos – tam juk skirti korepetitoriai. Metodų nė kiek neišsigandau, tuo labiau, kad prieš užsiėmimus buvo atlikti testai, kuriais nustatytos silpnosios mokymosi „vietos“ – sūnaus atveju, silpniausios buvo trumpalaikė ir ilgalaikė atmintis. Dauguma pratimų buvo skirti atminties lavinimui. Man viskas atrodė labai priimtina ir suprantama. Tikrai neišsigandau. Tiesa, mano mama, kuri pati yra pradinių klasių mokytoja ir logopedė, ilgai netikėjo, kad „Brain Gym“ padės vaikui. Ji nustojo skeptiškai žiūrėti tik po trijų-keturių mėnesių, kai pamatė sūnų savarankiškai pasiėmusį knygą ir skaitantį. Kaip dabar prisimenu, mama atėjo pas mane visiškai pasimetus, ir man tyliai, pati savim netikėdama, pasakė: „jis skaito...“.
– Darbuotojai yra linkę vadinti save treneriais, kadangi užsiėmimų metu yra lavinami septyni kognityviniai įgūdžiai, kitaip tariant „treniruojamos smegenys“. Kaip įvertintumėte trenerio bendravimą su vaiku?
– Trenerio bendravimas su vaiku man ypač patiko. Visų pirma, trenerė suteikė sūnui pasitikėjimo savimi ir savo jėgomis. Ji pastoviai kartojo, kad vaikui pavyks, kad jis sugebės. Tai buvo didžiulis skirtumas nuo „tradicinių“ mokytojų ir korepetitorių, kurie, nors ir drąsindavo, bet darydavo tai tikrai nedažnai, gal net kažkiek formaliai, lyg patys nelabai tikėdami, kad iš šito vaiko bus galima daug „išspausti“. O trenerei, atrodo, buvo visiškai nesvarbu, kiek mokyklų atsisakė mus priimti dėl blogų mokymosi rezultatų, ar kokie specialistų vertinimai ir prognozės (kurie buvo visai nedžiuginantys). Ji buvo tiesiog įsitikinusi, kad viskas būtinai pavyks. Trenerė taip pat neleido sūnui skųstis ir dejuoti (per visą treniruočių laiką vis girdėdavau, kaip ji sakydavo: „Juk tu žinai, kaip man nepatinka, kai žmonės verkia“).
– Po kiek laiko pradėjote pastebėti pirmuosius rezultatus? Kas pasikeitė?
– „Rezultatai matėsi iš atliktų užduočių (anksčiau sūnus galėjo prisiminti mažiau, užduotis atlikdavo lėčiau, paskui vis daugiau ir greičiau). „Brain Gym“ užduotys atliekamos tiksliai matuojant laiką, todėl beveik kiekvieną dieną galima pastebėti progresą, tuo pasidžiaugti, trenerė ta proga pagiria, ir tuo pačiu palaikoma motyvacija tęsti ir padaryti dar daugiau ir geriau. Pirmieji „apčiuopiami“ rezultatai „tikrame“ gyvenime buvo matomi pasibaigus pirmajai rugsėjo savaitei (tai reiškia, praėjus pusantro mėnesio nuo lankymo pradžios), kai sūnaus mokyklos direktorė pasikvietė mane pas save ir pasakė, kad mes turime pakeisti sūnaus stojimo į mokyklą sutartį į „standartinę“, iš jos išbraukdami sūnaus asistentą. Mums tai buvo didelis palengvėjimas – viena vertus, sūnus su asistentu būtų jautęsis žymiai kvailesnis už savo bendraklasius, kurie sugeba mokytis be asmeninio padėjėjo, kita vertus, asistentas būtų dar padvigubinęs sūnaus mokymosi kaštus brangioje mokykloje. Taigi, finansiniu požiūriu, galima sakyti, kad „Brain Gym“ mums „atsipirko“ po pusantro mėnesio.“
