Ji pakeitė buvusią direktorę Viktoriją Grežėnienę.
Renata eina Viktorijos pramintomis pėdomis ir šypsodamasi rodo spintą, kurioje laiko saldainius lygiai taip, kaip tai darydavo Viktorija. „Mėgstu palepinti čia augančius vaikučius – jie jau žino, kad mano kabineto spintoje, kaip ir pas Viktoriją, galima rasti saldumynų“, – kiek su jauduliu ėmė kalbėti Renata.
Nieko stebėtino, kad moteris jaudinasi – juk tai pirmasis jos, kaip kūdikių namų direktorės, atviras interviu. Juoba, kad prasidėję 2017-ieji atneš nemažai naujovių – jau netrukus planuojamos reformos dėl vaikų iš socialinių rizikų šeimų.
Valdžia užsimojo tokius vaikus perduoti ne į valstybines institucijas, o galimiems globėjams, tiesiai į šeimas.
Šių naujienų bei pokyčių fone – R.Rimdžiuvienė. Daugiau nei 18 metų dirbusi kūdikių namuose, šiuo metu ji jiems vadovauja ir tikina trokštanti, kad kiekvienas vaikelis gyventų šeimoje ir būtų apsuptas meilės.
Atmintyje įstrigo pirmosios naktys
Vilniuje gimusi ir augusi Renata niekada negalvojo apie tai, kad kada nors užims vadovės ar direktorės kėdę. Būdama vos 20, studijuodama socialinę pedagogiką, ji ėmė ieškotis darbo. Už akių užkliuvęs darbo skelbimas, kuriame buvo rašoma apie siūlomą auklytės darbą kūdikių namuose, Renatai paliko įspūdį.
Taip ji ir atsidūrė kūdikių namuose. Iš pradžių užėmė auklytės pareigas ir padėjo auklėtojoms prižiūrėti vaikus, vėliau tapo socialine darbuotoja, dar po kiek laiko – socialinių paslaugų skyriaus vedėja.
Ji niekada nepamirš pirmųjų naktų, praleistų kūdikių namuose. „Prisimenu, man tada buvo 21-eri.
Neturėjau jokios patirties su vaikais, tačiau turėjau likti naktį budėti be miego teisės.
Įsitaisiau tarp lovelių ir visą naktį klausiausi, kaip vaikai kvėpuoja. Jei tik kuris nors imdavo kvėpuoti dažniau ar rečiau, iškart suklusdavau, pribėgdavau prie vaiko.
Čia išmokau gerti ir kavą. Juk naktimis be kavos neįmanoma išbūti atmerktomis akimis“, – šypteli pašnekovė, laikydama rankoje stiprios kavos puodelį.
Dar ji prisimena tą atvejį, kai mažai mergytei prasidėjo astmos priepuolis. Tada naktį, viena būdama grupėje, ji labai išsigando, puolė kviesti kitus darbuotojus, kad padėtų kartu susitvarkyti su esama situacija.
Moko savo vaikus atsakomybės
Vis dėlto su laiku moteris įgavo daugybę įgūdžių, kurie praverčia dabar, kai jos ir vyro Nerijaus namuose klega du vaikai – dvylikametė Viktorija ir devynmetis Karolis.
„Darbas kūdikių namuose nuo pirmosios minutės man buvo labai gera mokykla. Išmokau visko, ką reikia žinoti auginant vaikus.
Tai man ypač padėjo susidėlioti gyvenime vertybes ir suprasti, kas yra gerai, o kas ne. Kartais namuose kylančios problemos atrodo labai menkos palyginti su tuo, su kuo susiduriame kiekvieną dieną čia.
Į kūdikių namus gana dažnai atvažiuoja mano vaikai. Aš labai noriu, kad jie matytų čia augančius vaikus, nuo mažens suprastų, kokie gali būti kiti vaikai ir jų likimai. Juk kiekvienas čia esantis – tai jaudinanti istorija.
Jie dažnai čia pažaidžia, o vėliau, prisiminę vieno ar kito vardą, paklausia manęs, kaip jiems sekasi.
Kartą dukra buvo atvažiavusi su savo klase, organizavo vaikučiams pasirodymą. Visiems labai patiko, paliko gerų įspūdžių“, – sakė moteris.
Pailsi su mylimais žmonėmis
Tai, kad moteris dirba apsupta vaikų, niekaip neturi įtakos, kokia ji yra mama savo vaikams. „Stengiuosi jiems būti pati geriausia nepriklausomai nuo užimamų pareigų.
Man labai svarbu ryšys su vaikais, bendravimas su jais.
Ir nors po visos dienos klegesio kartais dar vakarais girdžiu ausyse šurmulį, man nėra nieko maloniau už galimybę būti su savo vaikais, savo šeimoje. Pailsiu būdama su mylimais žmonėmis, mėgstu pasivaikščioti su šunimis, sportuoti“, – kalbėjo Renata.
Daugiau nei per 18 metų moteriai ne vieną kartą buvo kilusi mintis išeiti iš kūdikių namų ir ieškotis kito darbo, tačiau aplinkybės vis susidėliodavo taip, kad čia liktų.
Kartais moteriai per sunku būdavo psichologiškai ištverti buvimą su likimo nuskriaustais vaikais. Glumindavo prisirišimas prie vaikų, o vėliau – jų atidavimas šeimoms.
Bet ar tai neturėtų būti smagu?
„Žinoma, širdyje labai smagu žinoti, kad vaikai iškeliauja į šeimas, tačiau kai pripranti prie vaikų, jie tampa tavo šeimos nariais.
Man smagu, kad galime palaikyti ryšį su išeinančiais vaikais. Įtėviai gana dažnai rašo mums apie įvaikintus vaikus, siunčia nuotraukas. Tiesa, aktyvesni – užsieniečiai. Jie daugiau siunčia nuotraukų ir žinių“, – kalbėjo direktorė.
Pamilo sunkiai sergantį vaikelį
Ar pati Renata, didžiąją dienos dalį leisdama kūdikių namuose, niekada nepagalvojo apie galimybę įsivaikinti?
Ji tvirtino, jog tai padaryti norėjo ne kartą.
„Iš pradžių man atrodė, kad galėčiau pasiimti juos visus – juk jie tokie mažyčiai, tokie bejėgiai.
Buvo laikas, kai naktimis negalėjau miegoti dėl vieno kūdikėlio, norėjau jį įsivaikinti, tačiau vyras sudėliojo viską į vietas. Jis labai racionaliai į viską pažvelgė.
Tam kūdikiui buvo alkoholinis vaisiaus sindromas. Protu suvokiau, kad jam reikalinga medicininė pagalba ir priežiūra, tačiau mano jausmai kalbėjo ką kitą – labai norėjau tą vaikelį turėti prie savęs“, – prisiminė Renata ir patvirtino, jog tai bene jautriausia istorija iš visų darbo kūdikių namuose, metų.
Moteris neatmeta galimybės įsivaikinti kūdikio ateityje. Ji ir savo drauges paragina tai daryti. Dauguma jų žino, kad jei kiltų noras pabendrauti su tokiais vaikais ir pabūti su jais, turėtų kreiptis tiesiai į Renatą.
Nors gruodį kūdikių namuose buvo lankytojų bei dovanų antplūdis, vis dėlto moteris pabrėžė, kad labiau už visas dovanas vaikučiams reikia šiltų ir jaukių namų.
Tiesa, prasidėjęs sausis čia taip pat gena lankytojus – jų nemažėja, nes žmonės nuolat suvokia, kad be šeimų augantiems vaikams visada reikalinga parama žaislams, drabužėliais, sauskelnėmis, drėgnomis servetėlėmis.
Į kūdikių namus nuolat ateina žmonės, norintys pabūti su vaikais arba galvojantys įsivaikinti. Smagu, kad pastaruoju metu, pasak pašnekovės, žmonės nebebijo įsivaikinti, jų nebegąsdina biurokratiniai niuansai.
Užburia besąlygiška vaikų meilė
Vis dėlto gana dažnai potencialūs įtėviai, užsukę į kūdikių namus, prapliūpsta ašaromis, ima gailėti mažųjų. O kartais, kaip teigė moteris, atsiranda tokių, kurie nori, jog už duotą žaislą vaikams, šie imtų dėkoti ir pultų į glėbį.
„Būna atvejų, kai potencialūs įtėviai vaikams duoda žaislų, tačiau šie neina paimti. Tai labai natūrali vaiko reakcija – juk kūdikių namai yra jų namučiai, o atėję žmonės – svečiai. Kodėl dėl dovanos vaikas turėtų eiti prie svetimo žmogaus?
Kad užsimegztų ryšys, vaiką reikia pajausti, su juo būti. Jei ryšys mezgamas nuo pirmųjų dienų per dovanas, gal tada geriau ir negalvoti apie įsivaikinimą.
Mane pačią užburia vaikų prisirišimas, jų besąlyginė meilė.
Kartais, kai apima sunkios akimirkos, mane nudžiugina vaikučiai, puolantys man ant kaklo. Tada aš pamirštu nuovargį ir suprantu, dėl ko dirbu ir ką veikiu“, – atvirai kalbėjo R.Rimdžiuvienė. Stebi bevaikių porų pagausėjimą
Paklausta, ką galvoja apie pertvarką dėl vaikų iš socialinių rizikų šeimų ir jų atidavimą tiesiai į galimų globėjų šeimas, o ne į institucijas, ji tikino pritarianti šiam pasiūlymui su tam tikromis išlygomis.
„Matau naudą, kad vaikai nebus vežami į kūdikių namus, tačiau vaikai tam tikrą laiką neturės įvaikinto vaiko statuso. Reikėtų tikėtis, kad tokiu atveju bus išspręsti formalumai tiek dėl globėjų teisių, tiek dėl paties vaiko statuso naujoje šeimoje.“
Iš gyvybės langelio – tiesiai į šeimas
Moteris itin džiaugiasi Astos Baukutės inicijuotu gyvybės langelio atsiradimu. Nors suskambus sirenai, kuri praneša, jog į kūdikių namus atneštas naujagimis, suspaudžia širdį ir paskatina ją plakti kelis kartus greičiau, visgi Renatai smagu, kad tokie vaikai paliekami langelyje, o ne užkasami arba išmetami.
„Kūdikiai iš gyvybės langelių niekada neatkeliauja į kūdikių namus. Tie vaikai, kol tvarkomos tam tikros Vaikų teisių apsaugos tarnybos procedūros, būna ligoninėje, iš kurios pasiima būsimi įtėviai.
Apie naujagimius svajoja daugybė žmonių, norinčių įsivaikinti.
Tiesa, yra tam tikras laikas, per kurį biologinė mama gali pasiimti vaikelį. 2016 metais du kartus mamos atėjo atsiimti vaikelio. Abi – po savaitės. Ir abi buvo vyresnio amžiaus.
Sunku paaiškinti, kodėl jos taip elgiasi. Paprastai taip būna dėl sugyventinių nenoro auginti vaikus arba pogimdyvinės depresijos.
Faktas, kad jeigu vaikai paliekami gyvybės langelyje, šeimos santykiai nėra idealūs“, – šyptelėjo Renata.
Pašnekovė pastebėjo, kad pastaruoju metu daugėja porų, negalinčių susilaukti vaikelių – būtent tokios dažniausiai ateina į globėjų mokymus ir galvoja apie įsivaikinimą.
Taip pat šeimas įkvepia ir visuomenės pavyzdys – vis dažniau savo vaikus paauginę tėvai ryžtasi ne susilaukti dar savo biologinių vaikų, bet suteikti galimybę augti šeimoje bent vienam vaikučiui, augančiam be tikrųjų savo tėvų.
