J. Žilionytė įsitikinusi: kuo anksčiau pratinsime vaiką prie rutinos, tuo greičiau jis taps savarankiškas. Žinodamas, kada reikia keltis, vaikas miegos ramiai, nes bus tikras, kad tėvai jį pažadins tinkamu laiku. Susitaręs, kad iš mokyklos ar darželio tėvai jį pasiims penktą valandą, jis jausis saugus, dieną bus aktyvus ir žingeidus, jo neblaškys mintys apie namus ar dvejonės, kiek dar liko laukti. Labai svarbu yra visiems šeimos nariams laikytis susitarimų, antraip atsiras nesaugumas, nepasitikėjimas.
Vaiko kasdieniai įpročiai turėtų būti formuojami atsižvelgiant į jo amžių. Jau kūdikis žino, kad blogai pasijutęs jis gali verkti ir šitaip sulaukti pagalbos. Tačiau paūgėjęs vaikas jau mokomas, kad pagalbos galima tiesiog paprašyti, nebūtina kelti balso tono, verkti.
Dvejų-trejų metų vaikui tampa ypatingai svarbi verbalinė komunikacija. Visus norus jis geba išreikšti ne gestikuliuodamas, o kalbėdamas. Tokio amžiaus vaikai mokosi labai greitai, todėl vieną kartą nusileidus ar neištesėjus pažado vaiko atžvilgiu, žala gali būti sunkiai atitaisoma.
Derybos su tokio amžiaus vaiku labai svarbios jo raidos etape, tačiau derantis svarbu nepamiršti, kad tai ne suaugęs žmogus, o vaikas, kuriam reikia labai tiksliai ir aiškiai suformuluoti susitarimo reikšmę ir pasekmes jo nesilaikant. Suaugusysis turi vaikui išaiškinti, kad susitarimai ir jų laikymasis svarbus paties vaiko saugumui, gerovei ir tinkamam elgesiui formuoti. Vaikas geriau įsisavintų gautą informaciją, jeigu ją lydėtų pavyzdžiai iš jau buvusių situacijų, arba būtų gretinami su animacinio filmo, knygos moralu.
Pagrindiniai ikimokyklinuko dienotvarkės principai:
– Ikimokyklinukui augant, jo dienotvarkė pamažu pildoma, joje atsiranda teisės ir pareigos. Svarbu, kad tarp jų būtų išlaikytas balansas.
– Pavyzdžiui, dvejų-trejų metų vaikas turi teisę pasirinkti, su kokiais žaislais nori žaisti. Tačiau jis jau turi ir pareigą – po žaidimo susitvarkyti.
– Ketverių-penkerių metų vaikas gali pasirinkti, ar norėtų pasėti sėklytes į žemę ir stebėti, kas iš jų užaugs. Tam jis turi pareigą – kasdien augalėlį laistyti.
– Šešerių-devynerių metų vaiko teisė žaisti yra namuose ant kilimo, o pareiga – tą kilimą išsiurbti.
– Remiantis teisių ir pareigų balansu galima į dienotvarkę įtraukti miego valandas (teisė – atsibudus ryte pažiūrėti filmuką, pareiga – gultis ir keltis sutartą valandą), leidžiamą laiką prie televizoriaus (teisė – pažiūrėti mėgstamą laidą, pareiga – prieš tai pavakarieniauti ir nukraustyti stalą) ir kt.
– Svarbu nepamiršti, kad kiekvienas vaikas labai individualus ir savitas, kuriant dienos režimą svarbu, kad planas būtų patrauklus vaikui, todėl plano kūrime turi dalyvauti ir jis pats.
– Kadangi vaikams greitai atsibosta monotonija, be to jie auga ir bręsta, planas turėtų būti keičiamas ir tobulinamas mažiausiai kas pusmetį.
– Kad dienos ar savaitės planas būtų lengviau įsimenamas, jį reikia pateikti vizualiai ir pakabinti matomoje vietoje. Galima sudaryti svarbiausių dienos darbų grafiką, kuriame visi šeimos nariai – ir tėvai, ir vaikai žymėtų, kada išsivalė dantis, paklojo lovą ir kt.
– Svarbu, kad už tinkamą dienotvarkės laikymąsi vaikas būtų įvertintas, paskatintas, apdovanotas.
„Pastebiu, kad tėvai nuo mažens vaikams netinkamai pateikia taisyklių sąvoką. Dažnas vaikas, atėjęs į mokyklą, taisykles supranta kaip draudimą daryti kažkokį veiksmą, sakyti kažkokį žodį ar imti kažkokį daiktą. Tačiau jeigu mes nuo mažens vaikams skiepysime tinkamą taisyklių apibūdinimą, jų kūrimas ir laikymasis jiems bus malonus ir lengvai pasiekiamas. Kuriant šeimos susitarimus, pačiame procese būtinai turi dalyvauti visi šeimos nariai, tačiau prieš tai darant su vaiku, labai svarbu, kad taisykles aptartų abu tėvai ir priimtu abiem pusėms tinkantį variantą. Kuriant taisykles reikia išklausyti vaiko pasiūlymų, aptarti visus išsakytus variantus, turi būti sudaryta atmosfera, kurioje vaikas jausis lygiavertis taisyklių kūrėjas: jūs kuriate man – aš kuriu jums. Tokiu atvejų suaugusieji formuoja vaiko pasirinkimo laisvę, bet taip pat ugdo sveikos gyvensenos įgūdžius“, – pabrėžia J. Žilionytė.
