Ji savo sekėjams papasakojo apie tai, ką teko patirti, tapus mama.
„Kai laukiausi, man atrodė, jog aplinkiniai manimi labai rūpinasi. Devynis mėnesius turėjau gyventi ramiai ir nuolat paisyti nesibaigiančių įspėjimų.
Kai eidavau į parduotuvę, man buvo sakoma, jog reikėtų važiuoti, nes greitai pavargsiu, o nuovargis pakenks mano kūdikiui.
Net eidama į jogos užsiėmimus girdėdavau įspėjimus, kad reikėtų pasisaugoti ir nedaryti vienokių ar kitokių tempimo pratimų, nes jie gali būti per sudėtingi.
Nors pati nuolat jaučiau nepatogumo jausmą dėl vis mažėjančių drabužių ir didėjančių apimčių, visa tai stengiausi priimti ramiai. Suvokiau, kad laukimo procesas – nuostabus ir aš turiu saugoti save, šiek tiek stabtelti.
Man vis sakydavo, kad turiu džiaugtis vyro draugija, nes vėliau turėsiu rūpintis vaiku ir negalėsiu sutuoktiniui skirti pakankamai dėmesio. Draugės kuždėdavo, kad po gimdymo turėsiu pirkti tik uždarus maudymosi kostiumėlius, nes mano kūnas bus nepatrauklus.
Labiausiai mane siutindavo pareiškimai apie tai, kad nėštumo metu turėčiau išsimiegoti, nes vėliau tiesiog neturėsiu laiko to padaryti. O manikiūrą, beje, visai turėčiau pamiršti.
Tokius patarimus girdėdavau kone kasdien.
Ir vis dėlto, visa tai yra niekis, palyginus su laime ir džiaugsmu, kurį patyriau tapusi mama.
Kodėl man niekas nepasakė, kad aš verksiu iš laimės, žiūrėdama į kūdikio akis? Kodėl man niekas nė neužsiminė, kad pirmagimė taps mano pasauliu? Į savo dukrytę Willow aš galiu žiūrėti valandų valandas, stebiu ją miegančią ir linkiu pačios geriausios ateities.
Kartais man atrodo, kad iš laimės širdis iššoks iš krūtinės, o skruostais nesiliaus riedėjusios džiaugsmo ašaros.
Man pamiršo pasakyti, jog gimus vaikui, savo vyrą pamilsiu dar labiau, nes jis taps pačia tikriausia tobulumo išraiška.
Aplinkiniai, mokę mane gyvenimo išminties, nė žodeliu neužsiminė apie tai, kad vyras taps geriausiu su draugu, su kuriuo bus gera vakare gerti karštą vyną, kai užmigs mažoji Willow.
Buvau įsitikinusi, kad pagimdžiusi turėsiu kuo skubiau mesti svorį ir lieknėti, tačiau nieko panašaus nenutiko. Aš noriu jaustis sveika, žindyti savo mergaitę, todėl leidžiu sau valgyti tai, ką noriu, negalvodama apie papildomus kilogramus.
Nebūčiau niekada pagalvojusi, kad nemigo naktys prie kūdikio bus ypatingos. Ir kad nuovargis, kurį jausiu, nebus toks, kokį jausdavau po sunkios darbo dienos. Tos akimirkos taip greitai prabėga, todėl jas būtina branginti ir saugoti.
Superžvaigžde jaučiuosi ne tada, kai padarau vieną ar kitą darbą, o tada, kai nuraminu savo verkiančią mergaitę, priglaudusi ją prie krūtinės.
Man niekas nepasakė, kad nuėjusi į grožio saloną pasidaryti pedikiūro, nuolat rašysiu žinutes vyrui ir klausiu, kaip laikosi mažylė. Nieks negalėjo pagalvoti, kad aš iš džiaugsmo liesiu ašaras, tapusi mama“, – atvirai dėstė rašytoja.
Laišką ji pabaigė dar vienu jaudinančiu sakiniu. „Ir kodėl tie, kurie mane bandė perspėti apie papildomus kilogramus ar tariamai pablogėsiančius santykius su vyru, man nepasakė, jog aš būsiu pati laimingiausia? Taip, mano gyvenimas pasikeitė negrįžtamai, tačiau aš nė akimirkai nenorėčiau atsukti laiko atgal.“
