Devynmetis su mama Dana Mockiene, tėčiu Arūnu Mockumi ir dar trimis broliukais gyvena Krūkių seniūnijoje (Šakių r.).
Berniukas gimė aštuntą mėnesį. Ankstukas tris paras gulėjo inkubatoriuje. Medikai jau tada motiną perspėjo, kad Emilijui – reta įgimta kaulų trapumo liga – netobula osteogeneze. Ja sergantys vaikai vadinami stikliniais, nes jų kaulai lūžta nuo menkiausios apkrovos.
Pirmuosius kaulų lūžius Emilijus patyrė dar būdamas motinos įsčiose. Medikai juos aptiko vaikui gimus. „Buvo lūžusios kojytės, raktikaulis“, – prisiminė D.Mockienė.
Kiti šeimos berniukai – dešimtmetis Tomas, ketverių Augustas ir dvejų Mantas gimė sveiki.
Kad Emilijus trapus kaip stiklas Šakių rajono gyventoja patyrė pirmaisiais mėnesiais. „Kartą lauke keičiau sauskelnes. Atrodo, dabojau, bet nepavyko – pirmą kartą pajutau, kaip vaiko kaulas lūžo. Tai buvo šlaunikaulis. Patino vaiko kojytė“, – prisiminė D.Mockienė.
Paaugęs vaikas ėmė klausinėti, kodėl nevaikšto kaip vyresnis brolis. „Sakėm, dėl ligos, bet žadėjome, kad ir jis vaikščios. Vaiko kojytės buvo kaip varliuko, jis vaikščiojo tik ant užpakaliuko“, – pasakojo moteris.
Išgelbėjo gydytojas ir geradariai
Šakių ligoninėje mažąjį pacientą visada siųsdavo į Kauno klinikas. Taip jis pateko į Vaikų chirurgijos klinikos Vaikų ortopedijos traumatologijos sektoriaus vadovo, doc. Emilio Čekanausko rankas.
„Jis ir suorganizavo, kad būtų renkama parama Emilijui padėti“, – sakė vaiko motina.
E.Čekanauskas gydo tris pačia sunkiausia ligos forma sergančius vaikus. Prieš trejus metus jo pacientams TV3 išsipildymo akcijos metu buvo surinkti pinigai ir nupirktos teleskopinės vinys. Ligonių kasos jų nefinansuoja.
Per kelias sudėtingas operacijas jos buvo įdėtos į Emilijaus rankas ir kojas, sutvirtino kaulus, leido vaikui stovėti ir eiti.
„Kai įdėjo vinis, viskas pasikeitė. Vaikas ėmė lovytėje stotis, paimtas už rankytės, eidavo“, – džiaugėsi D.Mockienė.
Pernai pavasarį socialinės darbuotojos į namus atvežė vaikštynę. Emilijus iškart ėmė ja vaikščioti.
Berniukas nesunkiai žingsniuoja visur, kur lygios grindys. Deja, lauke eiti nesiseka – vaikštynė tam per maža.
Pavasarį D.Mockienė pastebėjo, kad berniukas mokosi eiti ir savarankiškai. „Per kambarį, penkis-dešimt žingsnių jau paeidavo vienas. Turime tą svajonę, kad jis vaikščiotų be vaikštynės“, – kalbėjo vaiko motina.
Vėl laukia operacijos
Nors rugsėjį Emilijui sukako devyneri, jo ūgis ir svoris prilygsta penkerių metų vaiko. Tai lėmė kaulai – būdami lenkti, jie negalėjo augti.
„Kai buvo įdėtos vinys, sūnus labai paaugo. Nors buvo sakoma, kad vinis reikės keisti po 4-5 metų, jas keis praėjus vos trejiems“, – pasakojo vaiko motina.
Berniukui augant vinys išklibo iš savo vietų, darėsi per mažos, todėl jas reikia keisti.
Dar metų pradžioje E.Čekanauskas suskubo antrą kartą rinkti paramą Emilijaus teleskopinėms vinims. Į jo prašymą šįkart atsiliepė Aleksandro Gridino labdaros fondas.
Per porą mėnesių fondas surinko 8 tūkst. eurų keturioms vinims į Emilijaus kojas. Operacijas E.Čekanauskas ketina atlikti šių metų pabaigoje ir kitų pradžioje.
„Kai pirma operacija užtruko 7 valandas, buvo daug nerimo. Dabar jau nebaisu. Emilijus nuo pat pradžių nebijojo, sakė: „Geras draugas, bičiulis operuos, tai aš nebijau“, – sūnaus žodžius prisiminė D.Mockienė.
Šįkart Emilijui bus atliktos dvi operacijos. „Per pirmąją (vinys bus įdėtos) į kairį šlaunikaulį ir dešinį blauzdikaulį, per antrąją – į dešinį šlaunikaulį ir kairį blauzdikaulį“, – aiškino gydytojas E.Čekanauskas.
Jo žiniomis, teleskopinės vinys jau perkamos.
Vaikas pakerėjo ramybe
Gydytojas dėkojo visiems, kurie aukojo Emilijaus sveikatai. „Dėkoju fondui ir žmonėms, kas prisidėjo. Žmonės yra geri, jie dalinasi. Ta šeima – vargšai. Todėl ir nutariau prašyti paramos Emilijui.
Pažįstu berniuką penkerius metus. Kai buvo susuktomis kojytėmis, galėjo tik šliaužioti, o kaip dabar jis gražiai vaikšto vaikštyne!“ – džiaugėsi E.Čekanauskas.
Mielas, šiltas, draugiškas ir nuolat besišypsantis vaikas pakerėjo ne tik ligoninės personalą, bet ir fondo kolektyvą.
„Jis užburia, reikia jį pamatyti. Emilijus mielas, ramus, visada šypsosi“, – kalbėjo Aleksandro Gridino labdaros fondo darbuotoja Daiva Kuliešiūtė.
Ji su kolegėmis berniuką lankė ligoninėje, dukart važiavo jo aplankyti į namus. Per devintą berniuko gimtadienį fondas Emilijui padovanojo planšetinį kompiuterį, spalvingai papuoštą tortą.
Fondo atstovės nupirko Emilijui ir didesnę vaikštynę, bet ši pasirodė per didelė. Todėl teks laukti, kol berniukas paaugs.
Patinka mokytoja ir matematika
Emilijus daugiausia laiko praleidžia namuose su trimis broliukais. Vyriausiajam Tomui dešimt, Augustui ketveri, Mantui dveji.
Tris kartus per savaitę mokyklinis autobusiukas nuveža Emilijų į mokyklą. Antrokas su malonumu ten važiuoja.
Berniukas moka skaityti, treniruojasi rašyti diktantus. „Emilijui mokykloje patinka, ypač jam miela mokytoja. Sanatorijoje sako, kad nori mokytis tik pas ją“, – pasakojo berniuko mama.
Mokinukui itin patinka matematika.
Vienas didžiausių jo džiaugsmų mokykloje – susitikti su bendraamžiais.
Pasitaiko ir patyčių, kodėl jis vaikšto su vaikštyne. Emilijus stengiasi į jas nekreipti dėmesio ir labai nori išmokti vaikščioti savarankiškai.
„Jam reikėtų ramenčiukų, bet tokių mažiukų nerandame. Vaiko kojų raumenis pastipriname kartą per metus nuvažiuodami į sanatoriją. Jis taip pat mankštinasi pats – kojytėmis pritupukus daro“, – pasakojo D.Mockienė.
Šeima gyvena iš socialinės pašalpos, vaikų pinigų ir Emilijaus neįgalumo pinigų. Berniukų tėvas dėl sveikatos sunkumų dvejus metus niekur nedirba.
Mockai augina dvi ožkas ir ožį, patys užsiaugina daržovių.
