Jaunas pedagogas įsitikinęs, kad šiandien viena didžiausių problemų mokyklose – vaikų ir mokytojų bendravimo stoka. Savo pavydžiu jis stengiasi sugriauti visas sienas, tad jo auklėtiniai net nebijo jam prisipažinti pirmą kartą parūkę.
– Antanai, kaip keliai atvedė prie mokytojo profesijos?
– Mokykloje man patiko du dalykai – fizika ir kūno kultūra. Lankiau lengvąją atletiką ir svajojau tapti kūno kultūros mokytoju arba fiziku, bet ne fizikos mokytoju. Ko gero, keistai dabar skamba. Baigęs Šiaulių universitetą nesiveržiau mokyti. Neturėjau ir pedagoginio išsilavinimo. Tačiau taip jau nutiko, kad mano žmona pradėjo mokyti matematikos ir informatikos. Ji mane patikino, kad toks darbas tikrai puikus. Pagalvojau, kad jei jau jai patinka, tai ir man reikia pabandyti.
– Reiškia, kiek pasvarstęs vėl pravėrėte mokyklos duris. Tik šį kartą kaip mokytojas. Ar be statuso kas nors pasikeitė?
– Mes baigiame mokyklą ir mums atrodo, kad tiek daug ten vargome. Tačiau, kai įžengi į mokyklą kaip mokytojas, supranti, kad tai visiškai kitaip: tai nereiškia, kad vėl teks sėdėti tose pamokose. Dabar tu esi mokytojas ir tu gali jas padaryti įdomesnes nei tuomet, kai pats mokeisi.
– Kaip tuomet atrodo jūsų pamokos? Galbūt naudojate kokius išskirtinius mokymo metodus?
– Mano pamokos labai paprastos. Tiesiog vaikai gali manęs labai daug klausti. Jei prasideda pamoka, tai nereiškia, kad aš liepsiu vaikams skaityti arba dešimt minučių kažką parodęs liepsiu likusią pamokos dalį spręsti uždavinius. Mūsų: tiek mano, tiek vaikų, tikslas per pamoką kuo daugiau bendrauti. Tuomet jie nebijo klausti, pradeda labiau domėtis.
Būna, kad užpykstu ant klasių, kai jos ateina pas mane ir man pateikus pavyzdį, nieko neklausia ir tyli, bijo kažką pasakyti. Taip pamokos nevyksta! Taip aš nežinau, ar mano mokiniai mane suprato, o jei liksiu nesupratęs, tai kaip žinosiu, ar jie ko nors išmoko?
– Taip išeina, kad mokytojai, kurie labiau dėsto paskaitas nei moko, sugadina vaikus?
– Iš esmės taip. Vaikams fizikoje reikia mąstyti. Visuomet kartoju, kad yra blogiau žinoti ir nesakyti, nei sakyti ir suklysti. Kai nekalbame, aš nežinau, ar vaikai mąsto. Todėl esu tikras, kad vaikams per pamokas būtina kalbėti. Išdėsčius medžiagą ir paklausus, ar visi viską suprato, retas kuris prisipažins nesupratęs. Taip nutinka dėl baimės. Žinoma, yra pedagogų, kurie paklausti iš karto nesupranta: „Kaip gi tu nesupratai?“. Mano pamokose tokio klausimo jie niekuomet nesulaukia. Tuomet ir pamokos vyksta paprastai ir smagiai.
– Tuomet, ar sutiktumėte su teiginiu, kad baimė kalbėtis yra esminė šiandienos švietimo problema?
– Sutikčiau. Pats pamenu, kad turėjau mokytojų, kurių bijodavau klausti. Reikia suprasti, kad aiškindamas srities specialistas ne visuomet gali suprantamai išaiškinti. Vaikai iš tiesų gali nesuprasti.
– Dabar labai daug kalbama apie tėvų įsitraukimą į mokyklos gyvenimą. Pažįstate aktyvių tėvų?
– Kalbant apie tėvų įsitraukimą į mokyklos gyvenimą yra dvi medalio pusės. Viena vertus, jie, atėję į mokyklą, geriau sužino, kaip reikia elgtis su savo vaikais. Iš tiesų yra daugybė atvejų, kai tėvai, sužinoję apie vaiko problemą, nežinia kaip ją sprendžia namuose. Galbūt net pačiu blogiausiu būdu. Todėl labai gerai, kai su tėvais turime ryšį, pasikalbame.
Deja, tėvų įsitraukimas kartais turi ir minusų, mat tuomet gali būti įsitraukiama net per daug. Tėvai pradeda patys spręsti vaikų problemas.
Visoje Lietuvoje turime labai blogą praktiką, kad jei vaikas ką bloga padaro, problemos sprendimas baigiasi tuo, kad auklėtojas paskambina tėveliams, jie vaiką aprėkia ir problema būna išspręsta. Tai yra pats blogiausias dalykas.
Problemą visų pirma vaikas turėtų pabandyti išspręsti pats su auklėtoju. Ir tik tokiu atveju, jei nepavyksta, turėtų įsikišti tėvai.
Galiu pateikti ir pavyzdį. Kartą priėjo vienas iš mano auklėtinių ir prisipažino, kad pirmą kartą parūkė. Aš jam paaiškinau, kad šiuo atveju negaliu nieko nedaryti. Tik, žinoma, džiugu, jog jis atėjo ir prisipažino. Daviau jam savaitę ar dvi, kad pats prisipažintų tėvams. Praėjus sutartam laikui, paskambinau tėvams. Apie tai išgirdusi auklėtinio mama atsakė: „Tai dabar bus!“, o aš jos paklausiau: „Kas bus? Įsivaizduokite, jūs vaiką aprėkiate. Toliau jis galės daryti tą patį, tik nei aš, nei jūs apie tai nesužinosime.“ Manau, kad mokytojo tikslas yra ne įvardyti problemą tėvams, bet kartu paaiškinti, kaip ją spręsti.
– Vaikų pasitikėjimą prarasti labai lengvą, o atgauti be galo sunku.
– Labai sunku. Mes turime vaikus išmokyti pačius spręsti savo problemas. Kodėl mūsų šalis garsėja savižudybių skaičiumi tarp jaunų žmonių. Tai reiškia, kad mūsų vaikai nemoka spręsti problemų. O kodėl? Už juos tai daro suaugusieji.
– Mokytojau, kaip reagavote į tai, kad tapote garbios Meilės Lukšienės premijos laureatu?
– Kai nuvažiavau į renginį, nelabai supratau, ką ten veikiu. Atsidūriau tarp iškilių žmonių, kurie vykdo daugybę projektų. Tuomet man pasakė, kad laimėjau. Paklausiau savęs: „Kodėl?“ Tik tuomet supratau, kad esminis dalykas, kurį mokytojai pamiršta mokyklose – vaikas.
Labai paprastas pavyzdys: mokytojas važiuoja į seminarą, mokosi. Kokia nauda? Jis gauna naujos informacijos, tačiau daug laiko praleidęs seminare, jis jaučiasi pavargęs. Tai reiškia, kad jei vaikas ateis pas tokį mokytoją per pertrauką, šis norės poilsio, ramybės, nebebendraus su vaiku.
Mokytojų problema, kad jie koncentruojasi į seminarus, informaciją, metodikas, bet ne visuomet įsiklauso į vaikus. Reikia nepamiršti, kad tie seminarai skirti tobulėjimui ir informacijos pritaikymui dirbant su vaikais.
Prisistatant renginio metu daugelis mokytojų vardijo, kokiuose projektuose dirba. Aš iš savo patirties žinau, kad kuo daugiau projektų dirbu, tuo mažiau liko lieka dirbti su vaikais. Todėl aš sakiau, kad man patinka per pertraukas būti mokykloje su vaikais ir patinka turėti kuo daugiau laisvo laiko, kurį galiu praleisti su jais.
Seminarai svarbu, tačiau pirmiausia turi būti vaikai.
Meilės Lukšienės premija teikiama ne vyresniems nei 35-erių metų pedagogams už kūrybingą darbą įgyvendinant demokratiškumo, pilietiškumo, tautiškumo idėjas dirbant su mokiniais. Šia premija siekiama įprasminti vienos iš Tautinės mokyklos koncepcijos kūrėjos atminimą. Mat pati M.Lukšienė siekė, kad pedagogai tausotų ir ugdytų kiekvieną vaiką, ieškotų netradicinių asmenybės ugdymo būdų, ypač grįstų bendradarbiavimu, abipusiu mokytojų ir mokinių pasitikėjimu. Šių metų laureatas komisijos narius sužavėjo jo originalus, autentiškas bendravimas su vaikais. Kandidatūras daktarės M. Lukšienės premijai gauti gali teikti patys asmenys, švietimo asociacijos, švietimo įstaigų vadovai, mokytojai, mokiniai ir jų tėvai.
