Mat trečiokas pats gimė dviem mėnesiais anksčiau, nesvėrė nė 2 kg, nemokėjo kvėpuoti ir ryti, o motinos pieną jam lašindavo per zondą tiesiai į skrandį.
Berniuko tėvai jonaviškiai Sandra (33) ir Nerijus Mačiuliai iki šiol prisimena šoką, kurį patyrė dėl sūnaus gimimo 31-ą nėštumo savaitę.
Istorija pasikartojo prieš keturis mėnesius, kai gimė antroji atžala – dukra Aurėja. Mergaitė pasaulį išvydo taip pat dviem mėnesiais anksčiau nei daugelis kūdikių. Kaip brolis, ji svėrė beveik 2 kg.
Šeimos vargą palengvino tai, kad Kauno klinikos yra naujagimiui palanki ligoninė, kur labai stengiamasi dėl kūdikių, ypač neišnešiotukų. Neveltui Arijus ir Aurėja išvengė mišinukų, o maitinosi motinos pienu.
S.Mačiulienė padrąsino likimo drauges nesikrimsti, kad vaikai gimė per anksti, o verčiau padėti kūdikiui augti – duoti jiems mamos pieno. Jei ne savo – tai kitos, atnešusios pieno į pieno banką.
Dviejų ankstukų mama tikino – šie kūdikiai užaugs ypatingais žmonėmis. Ji tą pastebi, matydama vyresnėlį sūnų.
Arijus ūgiu lenkia savo bendraamžius, yra sveikas, aktyvus ir itin draugiškas. Jis nepraleidžia progos paguosti nusiminusių draugų. Taip pat mielai viltį neša motinoms, kurios verkia dėl per anksti gimusių savo vaikų.
Berniukas tapo ir vienu didžiausių savo sesers Aurėjos gerbėjų. Jis skubėdavo į reanimaciją, pakeliui aplankydavo kitus inkubatoriuose gulinčius kūdikius, o tada priglusdavo prie sesutės inkubatoriaus.
Šokiravo vaizdas
Mačiuliai pirmojo kūdikio ėmė lauktis prieš dešimtmetį. Nėštumas buvo sudėtingas, S.Mačiulienė vaikelį saugojo kaip išgalėdama.
„Visą nėštumą pravaikščiojau kaip su kiaušiniu, kaip porcelianinė lėlė. Su abiem buvo tas pats. Tačiau abu išnešiojau 30 savaičių“, – pasakojo motina.
Gydytojai negalėjo paaiškinti, kodėl vaikai gimė anksčiau. „Prasidėjo gimdymas ir tiek. Abu kartus bandė stabdyti, bet nepavyko. Spėjo, kad tai lėmė genai, nors niekas anksčiau giminėje neturėjo ankstukų“, – pasakojo S.Mačiulienė.
Kai gimė Arijus, jonaviškei buvo 23 metai. „Mus ištiko šokas. Nežinojome, kad vaikai gimsta taip anksti. Nežinojome, ką daryti“, – prisiminė moteris.
Pirmiausia šokiravo vaizdas – kūdikis itin mažas, paguldytas inkubatoriuje, apraizgytas žarnelėmis, įvestu kateteriu. Aplinkui pypsintys aparatai su mirgančiais skaičiais.
Be to, tėvus kasdien supurtydavo vis kitos grėsmingos naujienos. „Gydytojai pranešė, kad kūdikio smegenyse trūko kraujagyslės. Mums – vėl šokas.
Tik vėliau sužinojome, kad daugeliui neišnešiotukų taip nutinka. Visiškai nurimome, kai supratome, kad nėra jokių pasekmių“, – pasakojo ankstuko motina.
Bijojo, kad nustos kvėpuoti
Pirma ir svarbiausia užduotis S.Mačiulienei po gimdymo buvo traukti pieną ir juo maitinti Arijų. Gimęs per anksti jis buvo per silpnas ryti ir žysti, todėl pieną mama jam pildavo per zondą tiesiai į skranduką.
Iš pradžių 3, paskui 5 ml pieno. Taip dozės augo iki 50 ml. Po kelių savaičių ankstukas ėmė mokytis ryti, kol galiausiai išmoko valgyti iš buteliuko.
„Ankstukams išmokti valgyti – ilgas darbas. Pavargdavau. Pusantros valandos ištraukti pieną ir sumaitinti, tada pusantros valandos poilsio ir vėl tas pats“, – prisiminė motina.
Moteriai buvo baisiausia, kai Arijus kelis sykius pamiršo kvėpuoti. Tai nutinka daugeliui ankstukų. Tokiais atvejais vaikelį reikia pajudinti ir jis vėl įkvepia.
„Ligoninėje lengviau – apie tai praneša aparatai. Grįžus namo sūnų iki 4-5 mėnesių stebėdavau. Šokdavau iš miegų ir bėgdavau tikrinti, ar jis kvėpuoja. Vyras sakydavo: pasitikėk vaiku“, – pasakojo S.Mačiulienė.
Galiausiai Arijus įveikė sunkųjį kliūčių ruožą. Berniukas sudėjimu ir raida išnešiotus bendraamžius pasivijo iki pusantrų metų.
Duktė – taip pat ankstukė
Sandros dukra Aurėja gimė labai panašiai. Ji pasaulį išvydo šiemet birželį. Dabar koreguotas jos amžius – 2 mėnesiai.
„Kai supratom, kad su dukra istorija kartojasi, žinojome, ko laukti. Jau nebuvo tokio didelio šoko. Kauno klinikų sienos jau buvo pažįstamos.
Kita vertus, buvo sunkiau, nes jau žinojau neišnešiojimo pasekmes – buvau prisiskaičiusi apie išliekamuosius reiškinius“, – pasakojo S.Mačiulienė.
Moteris kasdien džiaugdavosi, kad medikai dukrai nerasdavo ligų. Akys, širdutė – ankstukams visur gali kilti problemų.
Duktė tik vieną kartą ligoninėje nustojo kvėpuoti, todėl dėl jos motina nesibaimino taip stipriai, kaip dėl pirmagimio.
Mergaitė auga tokia pat sveika kaip ir brolis. Be to, ji Arijų kai kuo net ir aplenkė.
Aurėjai pavyko išmokti valgyti iš mamos krūties. „Pirma išmoko iš buteliuko, o paskui ir iš krūties. Dabar dukrytė net nevalgo iš buteliuko. Didžiuojuosi savo vaikais ir savimi“, – juokėsi jonaviškė.
Guodžia kitas mamas
Iki šiol apsilankiusi kūdikių reanimacijoje, kur auga ankstukai, S.Mačiulienė graudinasi. „Nors žinau, kad ten nėra mano vaiko, tačiau jaučiu tą patį, ką ten esančios šeimos“, – pasakojo dviejų ankstukų mama.
Moteris priklauso asociacijai „Padedu augti“, kuri rūpinasi ankstukų susilaukusiomis šeimomis. Per Kalėdas ir pasaulinę neišnešiotų kūdikių dieną ji ne kartą važiavo į ligonines lankyti ankstukų mamų.
„Moterims kartais atrodo, kad gydytojai ne viską pasako. Joms norisi išgirsti pasakojimus iš motinų, kurios tai jau perėjo. Susitikimas su kitomis mamomis jas psichologiškai nuramina, suteikia vilties ir reikiamų žinių“, – sakė asociacijos savanorė.
Guosti likimo drauges jai teko ir susilaukus Aurėjos. „Toje pačioje palatoje ar prie inkubatorių mamos stovėdavo vienos ir verkė, aš jas guosdavau. Sakydavau, kad abu mano vaikai gimė neišnešioti, kad reikia tiesiog išlaukti. Mūsų vaikams reikia laiko ir šiek tiek pagalbos, kad jie užaugtų“, – prisiminė guodėja.
Kol dar nebuvo Aurėjos, su S.Mačiuliene į ligonines lankyti mamų keliaudavo ir Arijus. Jis ypatingai pradžiugindavo mažųjų pacientų gimdytojas.
„Sūnus įeidavo ir sakydavo: „Aš irgi buvau toks mažas, o dabar didelis“. Mamos kartais galvoja, kad jų vaikas visą laiką bus mažas, silpnas, sergantis ir ligotas.
Mano sūnus yra geras pavyzdys, kad tai – netiesa. Buvo ankstukas, o dabar štai koks užaugo.
Devynmečio ūgis – 1,53 cm, trečioko batų dydis – 38. Mamos jį pamačiusios imdavo šypsotis, klausdavo: „O kada mano toks bus?“ Atsakau: „Net nepastebėsit!“, – pasakojo S.Mačiulienė.
Kartais ji gatvėje sutinka mamas ir paaugusius jų vaikus. Visiems tuomet būna džiaugsmo.
Auga šaunūs vaikai
Moteris ragino likimo drauges nusivalyti ašaras ir nestresuoti. „Jeigu mama nervuojasi, jeigu jai šokas, nebelieka pieno. Ne vieną mamą mačiau, kaip pienas dingsta. O vaikučiui pienelis – gyvybiškai svarbus dalykas“, – pasakojo ji.
Verčiau džiaugtis gimusiu mažutėliu ir padėti jam augti. „Ankstukai duoda daug daugiau džiaugsmo – jie stipriai kovoja už savo gyvybę ir sveikatą.
Jiems augant dėl kiekvieno mažo žingsnelio kyla daug džiaugsmo – atsimerkė, išmoko nuryti, išmoko valgyti iš krūties, apsivertė, pasakė „gu“ – visa tai ankstukui yra dideli dalykai“, – kalbėjo S.Mačiulienė.
Jonaivškė drąsino nebijoti anksčiau gimusių vaikų. „Jie labai šaunūs, bendraujantys, jautrūs, draugiški.
Mano sūnus darželyje guosdavo vaikus, kurie nenorėdavo palikti mamos ir eiti į grupę. Jis sakydavo: „Neverk, einam.“ Ir vesdavosi vaiką su savimi. Jis labai su visais draugauja“, – sakė dviejų ankstukų mama.
