Iššūkis kauniečių šeimai – dėl meningokoko amputuotos vaiko galūnės

Kompiuteriniai žaidimai – mėgstamiausias Lauryno užsiėmimas. Tuo šešiametis panašus į daugelį savo bendraamžių.

Nuo kitų jis skiriasi savo kūnu. Vaikas neturi plaštakų ir pusės dilbių, taip pat pėdų ir pusės blauzdų. Po namus jis ropinėja ant kelių, o daiktus ima rankų bigėmis.

Į lauką vaikas eina su kojų protezais. Kai mama juos apauna ir pridengia kelnėmis, atrodo, kad Lauryno kojos sveikos. Berniuką išduoda tik neįprasta eisena.

Vaikas turi ir rankų protezus. Jų plaštakomis įmanoma paimti daiktus. Tačiau berniukas jų nenešioja – jie vaikui baisiai nepatogūs.

Jis mėgsta žaisti su pusantrų metų vyresniu broliu. Abu pasiima plastmasinius automobilius ir stumdo erdviame kambaryje.

Nors ir neturi vikrių pirštukų, Laurynas be vargo pataiso iš vairuotojo kėdės išvirtusią nedidelę žmogaus figūrėlę. Šešiametis grindimis šliaužioja taip pat greitai kaip brolis.

Negalia nubrėžė daug ribų, visgi vaikas neįtikėtinai savarankiškas. Tuo jis stebina tėvus ir močiutę.

Berniukas pats apsirengia, pavalgo, nulipa laiptais iš penkto aukšto ir užlipa į viršų. Su tėčiu berniukas mielai plaukioja baseine.

Nors lakstyti po kiemą gali tik mūvėdamas kojų protezus, kurie trina, nepraleidžia nė dienos be žaidimų lauke.

Dviem rankų bigėm jis suspaudžia šaukštą ar šakutę ir taip pavalgo. Mamos pagalbos jam prisireikia tik valgant sriubą.

„Jis bus inžinierius arba programuotojas, labai gabus, protingas ir stiprus vaikas. Mokslai jam seksis geriau nei vyresnėliui“, – šviesią anūko ateitį piešė močiutė Reda. Ji stebėjosi, kaip greitai berniukas mokosi gyventi be galūnių.

Vaiko vikrumu džiaugėsi ir jo motina Loreta Biriukovaitė. Anksčiau ji manė, kad sūnui reikės didesnės pagalbos: „Jis savarankiškesnis nei tikėjausi. Anksčiau maniau, kad jam reikės daugiau slaugos.“

Ji įsitikinusi, kad sūnus galėtų būti kaip australas Nickas Vujičičius.

Vyras gimė be galūnių, bet išmoko pilnavertiškai be jų gyventi ir net ėmė motyvuoti kitus. Penktadienį pasaulyje žinomas paskaitininkas atvyko į Lietuvą ir skaitė paskaitą Kauno „Žalgirio“ arenoje.

„Manau, kad ir Laurynas galėtų motyvuoti kitus neverkšlenti, šviesiau žiūrėti į gyvenimą“, – sakė berniuko motina.

Graudulys moterį suima tik tada, kai ji prisimena neseną praeitį, kai vaikas tapo neįgalus.

Plaštakų ir pėdų jis neteko būdamas trejų. Tuomet jo organizmą pažeidė klastinga meningokoko infekcija.

„Pakilo temperatūra, o vakare išbėrė“, – ligos pradžią prisiminė berniuko motina L.Biriukovaitė.

Iš pradžių jos tai neišgąsdino, nes iki tol sūnus buvo sveikas, guvus, nesirgo jokiomis ligomis.

Pasvarstę, kad mažylis greičiausiai bus peršalęs, tėvai vis dėlto nusprendė iškviesti greitąją pagalbą. Medikai išvežė vaiką į ligoninę ir ten spėliojo Lauryną užsikrėtus gripo virusu.

Tiksli diagnozė nebuvo nustatyta, bet medikai mažąjį pacientą išleido namo. Grįžus Laurynui vėl šoktelėjo temperatūra.

Išsigandusi Loreta puolė skambinti vyrui. Metęs visus darbus šis parlėkė namo, čiupo vaiką ir skubiai nuvežė į ligoninę.

Kauno klinikose šeima išgirdo diagnozę, kuri privertė aiktelėti – meningokokcemija.

Berniuko gyvybė pakibo ant plauko. Tris paras tėvai meldėsi, kad vaikas išgyventų.

Mintis temdė ne tik mirties grėsmė. Gūžtis vertė ir gydytojų prognozės, kas bus, jei sūnus išgyvens.

Berniuko gyvybingumas buvo stipresnis nei infekcija, jis liko gyvas. Tačiau jo laukė didelė auka.

Po savaitės paaiškėjo, kad teks pradėti amputaciją, nes dėl komplikacijų sustojo kraujotaka berniuko plaštakose ir pėdose.

Iš pradžių gydytojai nemanė, kad reikės tiek daug operacijų. Tačiau po pirmos operacijos teko atlikti antrą, o vėliau – dar dvi. Vaikas neteko visų keturių galūnių.

Iš ligoninės grįžęs berniukas suvokė tragediją, dažnai verkė. „Pradžioje klausinėjo, kur jo rankytės ir kojytės. Jis vis dar laukia, kad jos ataugs“, – sakė Loreta.

Tėvai iš pradžių labai išgyveno, prie berniuko nekalbėjo apie netektį, tačiau laikui bėgant susitaikė su Lauryno likimu. Labiau už viską jie džiaugiasi, kad vaikas išliko gyvas.

„Net nenoriu prisiminti tų metų. Ištvėrėm juos dėl vaiko“, – ašarą braukė L.Biriukovaitė.

Ji nujaučia, kad berniukas jau supranta, kad jo svajonė neišsipildys – rankos ir kojos neataugs. Vaikas apie tai nebeklausinėja.

Laurynas nelanko darželio, dienas leidžia su mama. Šeima gyvena kelių kambarių socialiniame būste Kaune.

Loreta prašė nerodyti savo ir vaikų veidų. Bus nesmagu, jei iš vyresnio Lauryno brolio ims tyčiotis mokyklos draugai. Berniukas – pirmokas.

Kitąmet ir Laurynas trauks į mokyklą. Tiesa, į kitą nei brolis – pritaikytą vaikams su negalia.