Beth – dviejų vaikų mama, rašanti tinklaraštį. Ji turi daugumai neįprastą nuomonę: moteris savo vaikų nemoko dalintis, rašo collective-evolution.com.
„Manau, kad pakenkiama vaikui, jei jam sakoma, kad jis gali gauti tai, ką turi kažkas kitas – vien dėl to, kad jis to nori,“- rašė ji.
Beth sūnaus darželyje yra tam tikra dalinimosi politika.
„Darželiui vadovauja patys tėvai, todėl turime tam tikras taisykles, kurių laikomės, kad visi vienodai tvarkytumėmės su įvairiomis situacijomis, – pasakojo ji. – Viena iš taisyklių – tai, kad vaikas su žaislu gali žaisti tiek, kiek nori. Jei kitas vaikas taip pat užsimano to paties žaislo, jis turi palaukti, kol žaisti baigs pirmasis. Mes net pasaugome žaislus, kai vaikas nueina į tualetą ar pavalgyti – kad jie niekur nedingtų. Tas pats galioja ir bet kam kitam, su kuo galima žaisti, įskaitant sūpynes ir karstynes.
Iš pradžių nė nesusimąsčiau, kodėl buvo įvesta ši taisyklė. Per daug negalvodama jos laikiausi. Visi vaikai žino šią taisyklę, todėl niekas neįsiaudrina, jei kam nors pasakai, kad jis turės palaukti savo eilės prieš gaudamas žaislą. Problemų gali kilti nebent pirmą ar antrą savaitę darželyje.“
Smerkė už atsisakymą dalintis
Tačiau Beth ėmė pastebėti, kad daug kur įsigaliojęs kitoks požiūris į dalinimąsi. Ji taip pat ėmė suprasti, kodėl darželyje buvo įvesta ta taisyklė.
„Turiu porą abejotinų pavyzdžių, – dalinosi moteris. – Pirmasis – išgirstas iš vienos geros draugės. Ji su 2-ejų sūnumi vieną dieną buvo parke. Jis iš namų atsinešė nedidelę mašinytę. Kitas, kiek vyresnis, vaikas taip pat užsimanė pažaisti su ta mašina, ir reikalavo, kad draugės sūnus duotų jam savo žaislą. Prasidėjo įprastas mažylių ginčas.
Vyresniojo vaiko mama pareiškė, kad mažylio mama tikriausiai jo neišmokė dalintis. Jai buvo nesvarbu tas faktas, kad mašinytė buvo draugės sūnaus nuosavybė, ir tai, kad prašant dalintis galima sulaukti neigiamo atsakymo.“
Antras pavyzdys – iš jos pačios patirties.
„Vietinė sporto salė penktadieniais ryte būna pripildoma laipynių vaikams, mašinyčių, triratukų, didelių kamuolių, būna pastatoma net pilis-batutas, – rašė Beth. – Tai – mažylio svajonių žaidimų kambarys. Jame yra viena raudona mašina, su kuria labai mėgsta žaisti mano sūnus. Kai paskutinį kartą ėjome į tą vietą, jis su mašinyte važinėjosi visą valandą su puse, kurią ten praleidome.
Dauguma mamų sekioja mažesnius vaikus, kai jie žaidžia, bet mano sūnus jau pakankamai didelis, kad galėčiau sėdėti nuošaly ir žiūrėti. Iš ten mačiau, kaip prie mano sūnaus vis bandydavo prieiti mama su vaiku, kuris norėjo važinėtis ta pačia mašina. Ji vis bandė sakyti, kad jau metas duoti jos sūnui sėstis už raudonosios mašinos vairo. Savaime suprantama, mano sūnus ją ignoravo. Moteris po kiek laiko pasidavė. Salėje buvo daugybė kitų mašinyčių, kuriomis galėjo važinėtis jos sūnus. Viena jų atrodė beveik taip pat, kaip ta, kurioje sėdėjo mano vaikas.“
Gera pamoka visiems
Ji nesutinka su nė vienos iš šių mamų požiūriu.
„Suprantu norą vaikui duoti viską, ko jis trokšta, tai jaučiame visi, – prisipažino Beth. – Tačiau tai – gera pamoka ir mamai, ir vaikui: ne visada įmanoma gauti tai, ko nori, ir nereiktų dėl to lipti kitiems per galvas.
Be to, pasaulyje tvarka kitokia. Kai toks vaikas užauga, jis mano, kad jis vertas visko, ką mato. Tai jau vyksta. Skaičiau įdomų straipsnį apie tai, kaip šiuolaikiniai paaugliai tikisi didesnės algos ir paaukštinimų todėl, kad kasdien pasirodo darbe – ar dėl panašių priežasčių.“
Žurnalisto Joe Martino nuomone, vaikus reikia išmokyti susitvarkyti su nusivylimu, nes jie tai anksčiau ar vėliau patirs.
„Mes ne visada galėsime jiems padėti, – rašė jis. – Vaikus reikia mokyti, kad norimus dalykus jie gali gauti būdami nuoseklūs, kantrūs ir darbštūs.“
Parengė Dorotėja Noreikaitė
