Mamos, kurios su vaikais dienas leidžia ligoninėse, nebepasitiki niekuo – jos pyksta ant likimo, ant aplinkinių, ant Dievo. Joms skaudu, kad jų vaikams siunčiami išbandymai yra skausmingi ir varginantys, todėl kiekvieną kartą, kai tokia mama išdrįsta duoti interviu apie savo vaiko ligą, aš labai džiaugiuosi ir dėkoju joms. Visuomenė privalo žinoti apie sunkų jungą nešančias kardinoles.
Paprastai pasiruošimas pokalbiui su ligoto vaiko mama būna sudėtingas – apgalvoji klausimus, kurie neužgautų. Bandai juos formuluoti taip, kad dar labiau neįskaudintumei, o publikaciją parengti tokią, kuri sujaudintų skaitytojų širdis ir priverstų susimąstyti apie tą sunkų kelią, kurį praeina mamos, kasdien budinčios prie už gyvybę kovojančių vaikų.
Viena tokių – trimetės širdžių princesės Evutės mama Luiza Aniulienė. Kai mergytei buvo vos treji, medikai jai diagnozavo neoperuojamą smegenų auglį. Jis apraizgė mergytės smegenis taip, kad dabar, po diagnozės praėjus daugiau nei aštuoniems mėnesiams, ji kovoja už gyvybę.
Kiekviena Luizos žinutė – jaudinanti ir bauginanti. Skaitau kiekvieną taip, lyg atrodytų, jog rašo apie mano vaiką. Taip ir yra. Trimetė Evutė pavergė visų širdis – ji tapo visų mūsų vaiku ir pavyzdžiu, kaip galima atkakliai ir iš paskutiniųjų kovoti už gyvybę.
Tačiau aš, pati būdama mama, daugiausiai laurų noriu skirti Luizai, sergančios mergytės mamai, gležnų pečių moteriai, kuriai likimas nepagailėjo išbandymų. Kiekvieną dieną ji praleidžia su sergančia mergyte. Mato jos nuotaikų kaitas, tenkina norus, rūpinasi ja ir globoja.
Ar kada susimąstėte, ką turėtų jausti mama, kasdien kovojanti už vaiko gyvybę suvokiant, kad nuo jos niekas nepriklauso? Luiza, apimta emocijų, vieną sykį labai taikliai pasakė. „Tai tas pat, kas stebėti skęstantį vaiką. Bet, užuot šokęs į vandenį gelbėti, viskas, ką gali padaryti, tik stovėti ir stebėti.“
Tokiomis arba panašiomis nuotaikomis gyvena ne tik Luiza, bet ir kitos sergančių vaikų mamos.
Jauna dviejų vaikų mama Agnė Šumskytė nesiliauja verkusi – vos dvejų metų sūnelis auga su močiute gimtajame Pasvalyje, o ji privalo Santariškių vaikų ligoninėje dienas leisti su antrąja dukryte Smilte.
Prieš pusmetį ji gimė neišnešiota, su atsivėrusia pilvo siena ir dabar tesveria vos keturis kilogramus. Mergytė yra visiškai priklausoma nuo medicininių aparatų ir nesibaigiančio mamos dėmesio.
Kol nerašiau ir kasdien nebendravau su tokiomis mamomis, kol nesėdėjau palatose prie mažų angelėlių, prijungtų prie kvėpavimo ir kitų aparatų, niekada nepagalvojau apie tas stiprias kovotojas. Apie mamas, kurios vertos, kad jų vardai būtų iškalti aukso raidėmis.
Tokių mamų, kurios nebėga ir nepalieka vaikų likimo valioje, labai daug. Jų sąrašą galėčiau tęsti iki begalybės.
Ir nors daugelis jų išoriškai atrodo itin gležnos ir, regis, pažeidžiamos, vis dėlto jų viduje tūno pats tikriausias liūtas, galintis sudraskyti visus, kurie bandytų atimti iš jų vaikus. Jei tik galėtų, jos perimtų sergančių vaikų skausmus ir iš paskutinių jėgų kovotų su nepalankiu vėju.
Tai pačios tikriausios kovotojos. Už gyvybę. Už gyvenimą. Už savo vaikus.
Įdomu ir tai, kad dauguma moterų, kurios susiduria su sunkiomis vaikų ligomis, turi susitaikyti ne tik su gyvenimu tarp keturių palatos sienų, bet ir su nuo atsakomybės pabėgusiais vyrais.
Nors jie ir vadinami stipriąja lytimi, vis dėlto, tikrai nevisi sugeba atlaikyti iškilusius išbandymus šeimoje. Yra daugybė tokių, kurie bėga nuo pervargusios žmonos ir sergančio vaiko.
Bėga ten, kur juos guodžia jaunesnės, žvalesnės ir seksualesnės.
Tad kas, vis dėlto, laiko pasaulį ir gyvybę ant savo pečių? Ar tik ne tos gležnos moterytės, kurios ne tik devynis mėnesius po širdimi nešioja kūdikius, bet ir visą likusį gyvenimą juos globoja taip, kaip niekas kitas to nesugebėtų padaryti?
Lenkiu galvą prieš kiekvieną mamą, kuriai likimas siuntė išbandymą auginti sunkiai sergantį vaiką. Ačiū, kad esate ir nepasiduodate sunkiame kelyje.
Nepamirškite, mamos, net ir po tamsiausios nakties išaušta giedras rytas!
