Sėdžiu šalia sustingusi – suvokdama, kad manęs, žurnalistės, čia neturi būti. Pas Vilniaus Antakalnio progimnazijos direktoriaus pavaduotoją atėjau paklausti, ar vaikams kelia stresą mintis, kad jiems reikia pasirinkti profesiją. Ir štai – aiškus ženklas, kokios įtampos moksleivių gyvenime esama.
„Namo po sunkios darbo dienos grįžta mama ir tėtė, mokykloje juos moko pavargęs mokytojas, įjungtas televizorius transliuoja dienos įvykius apie politikos skandalus arba avarijose žuvusius žmones, internete daugybė visokių vakaro kliedesių. Ko stebėtis, kad tada vaikui pasaulis atrodo juodas?“ – sako mokytoja Neringa. Ir vis dėlto pokalbyje stengiamės atrasti atsakymą – ką daryti, kad mokyklose būtų šviesiau.
– Ar dažnai sulaukiate vaikų, kurie tvirtina nebenorintys gyventi?
– Pasitaiko. Tie vaikai iš tikrųjų nori pasakyt: „Man sunku, padėkit susigaudyt, kas čia vyksta.“ Yra ir tokių, kurie tyliai apie tai galvoja, kiti – ačiū jiems – apie savo mintis papasakoja draugams ar suaugusiesiems.
Gaila, kad kartais suaugusieji nesupranta, nepastebi ženklų, kuriuos siunčia vaikai. Sakydami, kad nori nusižudyti, vaikai dažnai turi kitų minčių: „Mamai skaudės, tada gal gailėsis“, „Nebebūsiu našta“, „Vis tiek mokyklos nebaigsiu.“ Arba mąsto: „Gal pabėgsiu iš šeimos, oi, kad greičiau baigčiau mokyklą.“
Tačiau kai ateina laisvė, jie nebemoka laisvai mąstyti ir galvoti apie save. Įgūdis yra per visą vaikystę galvoti apie tai, kaip čia nuo kitų greičiau pabėgti. Jis nori pabėgti nuo mokytojo, šeimos, klasės. Ir bėga tada visą gyvenimą. O kai žmogus bėga, tada kas nors jį vejasi. Nuo kokios bėdos bėgi, ta bėda vejasi.
– O kai bėda užspaudžia į kampą, tada žmogus pakelia prieš save ranką?
– Nusižudo daug jaunų žmonių, per daug. Narkotikų problema irgi atrodo bedugnė. Ne dėl to didelė, kad jų lengva gauti. Tą prieinamumą būtų galima greitai sutvarkyti, jei nebūtų paklausos.
O paklausa atsiranda dėl žmogaus nepasitenkinimo. Vaikai nepatenkinti tuo, kas vyksta. Jiems skauda. Jei neskaudėtų, argi jiems kokius nors narkotikus įsiūlytum? Nesižudo ir nesisvaigina sūnūs ar dukros, kurie didžiuojasi savo tėvu, kurie turi lengvą ir atvirą meilės santykį su mama. Arba jei mokytojai įkvepia prasmingam mokymuisi ir kūrybinėms paieškoms. Vaikui svarbu pasitikėti suaugusiųjų pasauliu.
– Dabar dažnai vaikai girdi, kad jie turi teisę būti laisvi ir kūrybingi. Tačiau dažnai dėl to jiems dar labiau prapuola noras mokytis. Kaip atrasti darną tarp vaiko laisvės ir disciplinos?
– Tai pagarbaus elgesio ir meilės reikalai. Vaikams reikia meilės. Mokytojas turi ne tik nuspręsti, kad vaikas per dvylika metų turi girdėti tiek ir tiek temų, bet matyti kiekvieno vaiko asmenybę.
Tačiau taip vaikai galės būti ugdomi tik tada, jei mokyklos taps savarankiškos. Pedagoginės mintys pradės vystytis, kai mokytojas pradės galvoti: „Aha, man reikia žinoti, kaip išmokyti šeštoką taip, kad jis ir dvyliktoje klasėje imtųsi įgyvendinti svajonę.“ O kaip dabar būna? Dvyliktokai puola: „O, egzaminas !“ Arba atvirkščiai – ateina visiškai abejingi: „Koks skirtumas, išlaikysiu ar ne‘‘, „Kas čia tas egzaminas, jis nieko nereiškia.‘‘
– Būna mokytojų, kurie ir penktokams primena: „Jei nesimokysi, neišlaikysi egzamino dvyliktoj klasėj.“
– Čia aš labai negailestingai pasakysiu. Tokius žmones išleisčiau kokiems trejiems metams kūrybinių atostogų, kad jie pailsėtų, paskaitytų, pasimokytų. Tada grįžtų į mokyklą laimingi, kūrybingi.
Įsivaizduokite vaiko padėtį: namo po sunkios darbo dienos grįžta mama ir tėtė, mokykloje juos moko pavargęs mokytojas, įjungtas televizorius transliuoja dienos įvykius apie politikos skandalus arba avarijose žuvusius žmones, internete daugybė visokių vakaro kliedesių. Ko stebėtis, kad tada vaikui pasaulis atrodo juodas?
– O ar gerai, kad nuo pat mažens vaikams šnekama apie profesijos pasirinkimą? Ar tai irgi kelia nerimą?
– Taip, apie tai pradedama kalbėti gal jau net darželyje. Gerai tai ar blogai, priklauso nuo suaugusiųjų išmintingumo. Vieni žmonės skatina vaiką pažinti save: „Ar tau smagu piešti? Kas įdomiausia tau šitoj kelionėj? O, medžiai tau įdomu? Ar tau įdomu liesti medį? Kada jautriai reaguoji – kai lieti stiklą ar kai lieti medį?“ Paskui, ketvirtoje ar penktoje klasėje, toks žmogus galės vaikui patarti: „Mačiau, kad jau kelerius metus tu domėjaisi medžiais. Gal daugiau pasidomėkim, kaip medžiai auga?“ Taip vaikas nukreipiamas pasirinkti ateities veiklą pagal tai, kas jam sekasi.
Bėda yra su tais, kurie vaikams aiškina: „Žiūrėk, Jonas jau penkis paveikslus nupiešė, o tu – dar nė vieno. Petras jau išsprendė šešis uždavinius, o tau dar nepasisekė.“ Jie skatina kvailą lenktyniavimą ir iškart meta vaiką į konkurencinę kovą. Jie pamiršta, kad vaikai pasaulį prisijaukina žaidimu, o žaidime konkurencijos nėra. Žaidimas – tai būsimų santykių laboratorija.
Taip pat nėra gerai, kai sakome: „Štai čia yra daktarai, o čia – artistai.“ Retai susimąstome, kad yra tokių profesijų žmonių, kurie labai naudingą darbą dirba, bet jų niekas nerodo per televiziją. Dar vienas įdomus dalykas – tie, kurie man kažkada rodė profesijas, nieko apie vadybininkus, projektų vadovus, dizainerius, programuotojus. Profesijos miršta, gimsta naujos. Kažkodėl viešojoje erdvėje sukasi labai mažai profesijų pavadinimų.
– Taip vaikui ima atrodyti, kad nėra daugiau profesijų, tik teisininkai, politikai, ekonomistai, muzikos žvaigždės?
– Taip. Tada vaikas save nuvertina. Pastebiu, kad dažnai atstumti ir menkaverčiai jaučiasi būtent tie, kurie turi ypatingų gebėjimų. Pavyzdžiui, patinka vaikui jodinėti arkliais. Tada būtinai jam kas nors prikiš, kad toks pomėgis – seniena, arkliais jodinėjo tik prieš du šimtus metų. Tolerancijos mūsų šalyje ne tiek daug.
Apskritai labai gili yra nepasitikėjimo kultūra. Vaikai nepasitiki mokytojais, mokytojai – tėvais. Mokytojai sako: „Atvedė tėvai tuos vaikus į mokyklą ir mums paliko.“ O tėvai dažniausiai sako : „Namie jis puikus sūnus, tai jums jis kelia problemų, – spręskite.‘‘ Bendrumo kultūros dar mažoka.
– O ką daryti vaikui, jei jis nepasitiki nei tėvų, nei mokytojų patarimais? Kaip tada jam pasirinkti?
– Tada jam reikia priimti pagalbą, rasti pasitikėjimą, jį prisijaukinti ir vėl tapti laimingam. Kai nieko apie save nežinai, reikia būti tigru iš A.Milno „Mikės Pūkuotuko“. Žinote, buvo toks tigras, kuris sakė: „Aš viską mėgstu“? Paskui paragavo medaus ir tarė: „Fui, čia ne man.“
Penktoje ar šeštoje klasėje vaikas turi atpažinti, kas jam gerai sekasi. O septintoje, aštuntoje klasėje jis jau gali atmesti, ko jam nereikia: „Šitas dalykas ne man, šitas – irgi ne man.“
– Tai nieko čia gero, jei paaugliai daugelį dalykų atmeta?
– Dvylika, trylikta, keturiolika, penkiolika metų – pats tas amžius tyrinėti, koks yra pasaulis. Tada vaikai jau turi sumanumo, galvoja, mąsto. Jie patys sau viduje įsivaizduoja, kad jie jau labai suaugę. Kodėl jiems tada nepatyrinėti?
O štai dešimtoje klasėje žmogus jau turėtų kelti pirmuosius gyvenimo tikslus. Jis jau patyrinėjo pasaulį, kažką atmetė. Dabar lieka gilintis į pasirinktą sritį: „Žinau, sportas ne man – lankiau ir plaukimą, ir krepšinį, man nepatiko. Bet kai lankiau architektūros būrelį ir piešiau, niekada nebuvo sunku. Vadinasi, turiu dabar daugiau dėmesio skirti matematikai, braižybai, dailei.“
– Įdomu, kad jūs vaikui siūlote gilintis į tai, kas niekada nebuvo sunku. Juk dažnai ir tėvai vaikus kaip tik spaudžia: „Gyvenimas sunkus, aš irgi daug ko nenoriu daryti.“
– Labai blogai, jeigu gąsdinam, kad gyvenimas sunkus. Juk gyvenimas nėra sunkus. Jeigu vaikystėje žmogus įgyja stiprų imunitetą, tai jis gali viską pakelti – ir sunkias mintis, ir gamtos kataklizmus, net bendravimo problemas.
Gąsdinimo kultūra Lietuvoje yra didelė. Tai suprantama – tie žmonės patys gimė, augo, brendo gąsdinimo kultūroje. Jeigu sąmoningai netramdai savo vidinių užsiaugintų drakonų, tai tie drakonai kasdien ir lenda į paviršių.
Yra žmonių, kurie bijo pabėgėlių ir savo vaikams aiškina: „Jei jie atvažiuos į Lietuvą, lieps jums užsirišti skaras ir dvyliktą valandą atsistojus žiūrėti, kaip jie meldžiasi.“ Bet aš savo vaikams verčiau sakysiu: „Žiūrėkite, kaip tie žmonės gali mus praturtinti. Kokią puikią idėją jie mums atneša – visiškai nevartoti alkoholio! Pasinaudokime ja. Pažvelkime, kokios gausios jų šeimos. Kodėl tiek mažai žmonių Europoje turi gausias šeimas? Ką mes darom ne taip? O gal kaip tik nereikia gausių šeimų, nes pasaulis perpildytas?“ Pagalvoti čia yra apie ką.
– Jei jau taip pozityviai mąstote, tai ką pasakysite apie seksualines mažumas? Veikiausiai nesate iš tų, kurie aiškina vaikams, kad gėjai yra ligoniai.
– Nereikia vaikams sakyti netiesos, gėjai juk nėra ligoniai! Vaikams reikia duoti žinių apie pasaulį. Pasaulis yra toks, koks yra. Pasaulyje yra įvairaus gyvenimo. Svarbiausia, kad vieni kitiems netrukdytume ir nemenkintume. Gamtoje yra visokių gyvybės ir sugyvenimo formų. Žmonių gyvenime – tie patys gamtos dėsniai.
Veikia ir nesugyvenimo, prievartos, apgaulės, vienas kito naikinimo strategijos. Juk yra karai, muštynės, kankinimai. Visa tai irgi yra. Vaikai turi laiku ir tinkamai sužinoti, kad yra žmonių, kurie gundo vaikus ir sako netiesą.
Jeigu suaugusieji supranta vaikus, rūpinasi jų vaikyste, tai vaikai nesidomi tomis iškrypusiomis mafijinių struktūrų idėjomis. Vaikai žino, kad pasaulyje yra daug įdomaus.
– Turite galvoje, kad su vaikais galima atvirai kalbėtis, o ne stengtis juos pakreipti į vieną ar kitą pusę?
– Taip. Aš labai pasitikiu gamta, Dievu, Visuotine mintimi – nesvarbu, kaip pavadinsime. Ko Žemės planetoje reikia, tas ir yra. Tačiau kai mes kuriame kažkokias sintetines strategijas, perkeliame į vaikus savo neįgyvendintas svajones, tada ir atsiranda visokių mums patiems neįveikiamų dalykų.
Jei suaugę žmonės, būdami su vaikais, mąsto apie vaikus, tada viskas gerai. Bet kai žiūrėdami į vaiką jie mato silpną žmogelį, į kurį galima visko pridėti, tada yra blogai. Labai dažnai mes susigundome taip auklėti. Mes dažnai auklėjimą suprantame ne kaip auklėjimą, o kaip poveikį.
– Ar tuomet tėvai gali patarti vaikui, kaip pasirinkti profesiją? Ar tai irgi jau spaudimas?
– Tėvai savaime daro įtaką. Natūralu, kad kelių kartų gydytojų šeimoje gimsta gydytojai, o muzikantų šeimoje – muzikantai. Negerai, jei inžinieriaus šeimoje staiga kas nors sugalvoja, kad vaikas būtinai turi būti teisininkas tik todėl, kad pastarųjų geri atlyginimai.
Mes norime vaikus padaryti mūsų sukurtų situacijų vergais. Jei rinka perpildyta teisininkų, visi norės būti kokiais nors ekonomistais. Tačiau tada po penkerių metų pasirodys, kad visa Lietuva pilna ekonomistų.
Mane visada skaudina toks keistas pasakymas – esą rinktis profesiją reiktų pagal tai, ko reikia Lietuvos ekonomikai. Tai juk nepatikima. Kas žino, ko reikės po dešimties metų?
Ir ne apie profesiją reikia vaikui galvoti, o apie savęs pažinimą. Šiuolaikiniam žmogui apskritai reikia daugiau mokytis, nes pasaulis sudėtingesnis ir labai keičiasi. Keičiasi viskas – vertybės, sąvokos.
Pasaulis šiandien yra labai atviras. Jeigu geras dailininkas neranda vietos Lietuvoje, jis gali išvykti, pavyzdžiui, į Prancūziją. Gal ten jis bus geras šios žemės pilietis, rūpinsis ne tik savo kūryba, bet ir visos planetos reikalais. Tai bus daug geriau negu tada, jei jį tėvai bus privertę būti teisininku, bet jis, jau advokatas, eis pro šalį ir net nepastebės į griovį įkritusio žmogaus.
– Turite galvoje, kad mes vaikams lyg siūlom gyventi taip pat nevykusiai, kaip patys gyvenam?
– Na, kuris gi iš mūsų prisipažins, kad kuria nevykusį gyvenimą? Mes juk visi galvojam, kad darom, ką galima geriausio, tik aplinka mūsų nesupranta.
Kai aš rinkausi kur mokytis, buvo labai populiaru gamtos mokslai. Mokiausi chemijos, man ten patiko. Chemijos mokytoja dirbau kelerius metus, kas nors galėtų sakyti, kad man tų žinių neprireikė. Bet ką aš ten išmokau? Tyrinėti, sujungti, matyti, kas vyksta, kai skirtingumus sujungi.
Mokydamasi chemijos išmokau ir filosofijos, ir kūrybos. Svarbiausia – supratau, kad viskas aplinkui keičiasi, ir aš galiu keistis. Atėjo laikas, kai supratau, kad galiu vaikus mokyti ir gyvenimo įgūdžių. Mokiausi socialinės pedagogikos. Ir dabar dar noriu mokytis. Nuolat mokausi.
Gyvenime reikalingiausias dalykas yra ne profesija. Gyvenime svarbiausia mokėti parkritus atsikelti. Gerbti save kaip žmogų – kaip būtybę, kuri gali kurti.
O viešojoje erdvėje mes dažnai matome žmones, kurie galėtų greitai gauti pinigų, tuos pinigus kažkaip prasukti, paskui patekti į teisininkų rankas, apsiginti arba sužlugti, paskui eiti į politiką ir vėl atsistoti.
– Tik idealistiškai nusiteikę jauni žmonės dabar nori būti mokytojais. Kaip pakeisti tokią situaciją?
– Kažkas kažkada jiems įkalė, kad visi mokytojai yra nelaimingi. Tiesą sakant, mokytojai ir patys tokią nuomonę sukūrė. Štai ką tik vyko mokytojų streikai. Visi kalbėjo apie streikuojančius. Tačiau vieni streikavo, kiti nestreikavo. Mokytojai sakė, kad juos žemina atlyginimas, nes neatitinka tikrovės.
Mokyklose dirba daug mokytojų, turinčių labai nedaug pamokų. Tokių mokytojų atlyginimas yra labai menkas. Kai ministrai žiūri į atlyginimų lentelę ir skaičiuoja mokytojo eksperto, dirbančio apie dvidešimt metų ir turinčio dvidešimt pamokų per savaitę, algą, tada pasirodo, kad jis ne toks jau ir mažas. Tačiau tokių laimingų mokytojų Lietuvoje nedaug.
– Nepalaikote streikų?
– Palaikau streikus, bet streikuoti galima kitaip, nepažeidžiant vaikų teisių. Streiko metu straipsnyje skaičiau – mokytojas sako, kad per pamoką išdėsto dvi temas. Baisu klausyti, juk jau seniai vaikus mokome ne temų, o gebėjimų ar įgūdžių, ugdome kompetencijas, jas giliname.
Jeigu sugebi per vieną pamoką pasiekti dviejų pamokų tikslą, tai kam tada gaišini vaikų laiką? Vaikai mielai žaistų, jeigu mokytojas negaišintų jų laiko, suprantate?
– Yra kalbama, kad dabartiniai vaikai apskritai yra kitokie. Ar jūs taip pat pastebite, kad dabartinė karta skiriasi nuo ankstesniųjų?
– Dabar ateina labai įdomūs vaikai. Jie kitaip priima informaciją, jų protas kažkoks talpesnis.
Tačiau kartu atsirado naujas, o gal gamtos ir seniau sukurtas, bet dar nenaudotas savivalos mechanizmas. Galėčiau jį vadinti išmaniuoju suvokimu. Vaikai labai greitai geba atsirūšiuoti tai, ko jiems niekada nereikės. Jeigu leidi pasirinkti, jie lengvai pasirenka, nesiblaško.
Kai aš buvau vaikas, man pasakydavo: „Namų darbams atsakyk į tris klausimus.“ Aš juos ir atsakydavau. Jeigu man būtų liepę: „Paskaityk tą ar aną, gali atsakyti klausimus, nupiešti piešinį arba tiesiog pasikalbėti su tėvais“, būčiau iš eilės viską dariusi. Dabar vaikai atsirenka.
– Tai gal ir profesiją taip galima pasirinkti – nesirenkant, bet atmetant tai, kas tau netinka?
– Kuo toliau, tuo dažniau galvoju, kad išvis nereikia profesijos rinktis. Profesija ateis savaime. Reikia atpažinti, kokia veikla tau maloniausia, kurioje gali geriausiai panaudoti savo proto galias.
Duosiu pavyzdį, kuris mane labai įkvepia. Kai dirbau „Sietuvos‘‘ mokykloje, prie durų budėjo vyriškis. Jis stovėdavo prie durų ir paspausdavo tiek rankų, kiek galėdavo. Žiūrėdavo visiems į akis, šypsodavosi. Tiesiog įsukdavo visus į laimingą dienos pradžią.
Tačiau būtent jis kūrė mokyklos kultūrą. Po pamokų mažiukai ateidavo pas jį, ir jis padėdavo jiems spręsti matematiką. Mokytojai su juo pasikalbėdavo apie savo rūpesčius. Jis viską žinojo. Kiekvienas rasdavome jo širdyje vietos. Man norėjosi jį vadinti mokytoju – tobulu mokytoju.
