Kodėl?
Nes matau, kad mūsų valstybei šeima nėra prioritetas. Ar bent yra žemai prioritetų skalėje. Kad šeima kol kas yra palikta likimo valiai, mane verčia galvoti keli dalykai.
Pirma – paramos daugiavaikėms šeimoms stygius. Jei šeimoje vienam asmeniui tenka 153 eurai, valstybė tokios šeimos nerems.
Daugiavaikė – tai šeima su mažiausiai trimis vaikais. Reiškia, valstybė šeimai skirs tiek pinigų, kiek trūks iki 765 eurų (litais – 2641 litą). Jei šeima gyvena nuomojamame bute, tai nėra daug.
Valstybė remia skurstančius ir tai gerai, tačiau ką daryti toms didelėms šeimoms, kurios gauna nustatytas pajamas, bet, tarkime, vienas iš šeimos narių suserga ir jam reikia brangių vaistų arba vienas iš vaikų nori studijuoti?
Jos paliekamos likimo valiai, turi suktis, kaip iš mano. Ir nuostabiausia tai, kad dauguma jų (neskaitant kenčiančias nuo alkoholizmo) sukasi!
Gausias šeimas vienijančios organizacijos sako, jog jų nariai remiasi tik vieni kitais – padeda vaikų rūbais, maistu ar kitomis gėrybėmis, kad grynuosius daugiavaikiai galėtų skirti sveikatai gerinti ar vaiką į studijas išleisti. Ir pačios organizacijos laikosi iš entuziazmo.
Gerai, kad daug vaikų auginantys tėvai bendruomeniški (turbūt tokiais juos verčia būti ir nelengvos gyvenimo sąlygos). Tik kodėl nesuteikti joms pagalbos iš mokesčių mokėtojų pinigų? Kodėl neįkurti fondo gausių šeimų reikmėms? Kodėl nedaryti joms didesnių nuolaidų susidūrus su sveikatos problemomis ar vaikų noru mokytis?
Vienas iš atsakymų – nes gausios šeimos nėra šalies prioritetas. Gausios šeimos nėra daugumai priimtinas gyvenimo modelis. Nesvarbu, kad jis sveikas tiek jos nariams, tiek visuomenei.
Galbūt remti daugiavaikes šeimas diskriminacija? Galbūt. Bet turint minty, kad (alkoholio neparklupdytose) gausiose šeimose gausiau auga ir Lietuvos piliečiai, galbūt galima tai „nurašyti“ demografijos gerinimui ar augančių piliečių ateities kūrimui?
Kitas aspektas, iš kurio matau, kad šeima nėra valstybės gyvybei brangi ląstelė – šeimos, paliestos negalios. Valstybė padeda neįgaliems vaikams ir tai gerai. Tačiau kodėl neišplėsti žvilgsnio iki šeimos? Kokie šeimos, auginančios neįgalų vaiką poreikiai? Juk kartais (dažnai?) ir pats neįgalusis tampa laimingesnis, jei jį prižiūrintys artimieji turi laiko pailsėti ir pasirūpinti savimi.
Neseniai rašiau apie pradėtą psichinę ar protinę negalią turinčių žmonių (ne)veiksnumo nustatymo reformą. Jos centre – žmogus su negalia ir siekis grąžinti jam teises. Tai labai gerai. Ypač tais atvejais, kai piktnaudžiaujama ir neleidžiama žmogui susigrąžinti veiksnumo.
Visgi, tais atvejais, kai globėjai elgiasi sąžiningai ir myli savo neįgalų artimąjį, kodėl nežiūrėti į šią šeimą kaip į sistemą, kodėl nepalaikyti jos? Kodėl nepasirūpinti ir globėjų poreikiais? Kodėl nepastiprinti neįgalaus žmogaus pastiprinant jo artimiausius?
Mano supratimu, neigiamas atsakymas į visus šituos „kodėl?“ ateina iš individualizmo, abejingumo vieni kitiems ir šeimos kaip vertybės nesuvokimo. Matant šeimų krizę, jau abejojama, ar tai geriausias būdas gyventi.
Matant negebėjimą įsipareigoti (santuokoje), abejojama (santuokinio) įsipareigojimo naudingumu. Pažeista realybė verčia abejoti, ar įmanoma pasiekti tikslo – tvirtų šeimų. Tai ar verta tuomet investuoti?
Investuoji tik jei žinai arba tiki, kad investicija atsipirks. Mokslas sako, kad nėra geresnės aplinkos vaikui augti, kaip šeima. Žinojimo netrūksta. Greičiau trūksta tikėjimo, drąsos ir valios rūpintis šalies ateitimi.
Gerai, kad žmonių prigimtyje įrašytas troškimas dovanoti gyvybę ir kad to troškimo dar nespėjo visiškai supančioti gyvenimo nepatogumai ar per aukštai iškelta „gyvenimo kokybės“ kartelė.
Mudu su sužadėtiniu gimdysim vaikus, net jei valstybė ir nerems (daugiavaikių) šeimų. Gimdysim, nes tikim, kad tai geriausias gyvenimo būdas ir mums, ir mūsų būsimiems mažyliams, ir visai valstybei.
Bet ar gimdys tie, kurie bijo dėl ateities nepriteklių ir nemato pakankamai tvirtos valstybės pagalbos rankos šeimai, ypač kai ištinka bėda – neaišku.
