„Esame netradicinis įvaikinimo atvejis Lietuvoje. Mes gyvename pagal atviro įvaikinimo modelį, kuris taikomas užsienio šalyse – palaikome ryšius su mergaitės gimdytoja, kartais su ja pasimatome. Laura mama laiko mane, o aš dukrai sakau: „Tu esi labai turtinga, turi tris mamas – pirmąją, kuri pagimdė, pagrindinę – mane, kuri augina, ir krikšto mamą, kuri taip pat labai tavimi rūpinasi“, – pasakojo kaunietė.
Moteris prieš penkerius metus ėmė globoti, o vėliau ir įsivaikino pažįstamos moters dėl ligos paliktą dukrą. D.Šidiškytė dar nesutiko mylimo vyro, todėl juokais sako, kad tėčio jos įdukra kol kas neturi.
Ji atkreipė dėmesį, kad labai daug žmonių Lietuvoje augina ne savo vaikus ir dėl to nesuka galvos. „Kurdami antras šeimas, dažnai abi pusės turi vaikų iš pirmų santuokų. Jie tuos vaikus priima. Kodėl kitaip žiūrime į įvaikintas atžalas?“ – klausė pašnekovė.
Kitas pavyzdys – po antrojo pasaulinio karo lietuvių šeimos užaugino ne vieną žydų vaiką. „Keista, kad tai mumyse nunykę“, – apgailestavo D.Šidiškytė.
Neturėtų stebinti ir tai, kad įsivaikinimui ryžosi vieniša moteris. Nemažai paliktų vaikų namus randa pas šeimos nesukūrusias Lietuvos gyventojas. „Labai daug vienišų moterų nežino, kad gali įsivaikinti. Vykdau socialinę propagandą – skleidžiu žinią, kad jos gali ir įsivaikinti, ir globoti“, – juokėsi kaunietė.
Nors įsivaikinimas stipriai pakeitė moters gyvenimą, ji jaučiasi praturtinta: „Vaikas moko mane lankstumo, įsiklausymo, meilės už tai, kad jis yra, o ne už tai, kad gali pasiekti kažkokių didelių dalykų.“
Paimti prašė motina
Globoti ar įsivaikinti D.Šidiškytė niekada neplanavo, tai padaryti ją paskatino susiklosčiusios aplinkybės.
Ji susidraugavo su biologine savo įdukros motina. Ši vos pagimdžiusi dėl sunkios ligos paliko dukrą globos namuose, bet paprašė D.Šidiškytės kartais dukrelę aplankyti. Taip mergaitė visam gyvenimui atsidūrė kaunietės namuose ir širdyje.
Vertimo doktorantūrą bebaigianti moteris nuo pat pradžių žinojo apie mergaitės gimimą. Pirmą kartą ją pamatė metų ir kelių mėnesių.
„Jos tėvai nėra kažkokie benamiai, jie objektyviai negalėjo mergaitės auginti“, – pasakojo D.Šidiškytė.
Lauros motina serga. Nors dukrą į kūdikių namus atidavė vos gimusią, nuolat mergaite rūpinosi kiek išgalėjo. Laurai dar mažai esant, ji paskambino D.Šidiškytei ir paprašė vaiką retsykiais savaitgaliui pasiimti pas save.
„Kodėl gi ne?“ – pagalvojo Daiva ir kreipėsi į vaiko teisių specialistus.
Šie iš pradžių nelabai norėjo išleisti vaiko į pasimatymus, sakė, kad mergaitė tam per maža. Tuo metu jai buvo daugiau nei 2 metai.
„Tai mane nustebino. Paskambinau į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją. Reakcija buvo audringa: „Pasiimsite, pažaisite, o paskui numesite“, – tarnautojų žodžius prisiminė kaunietė.
Ji nusiminė, bet nenuleido rankų. Galiausiai specialistai atsižvelgė į tai, kad Daiva pažinojo biologinę motiną ir savaitgaliams leido mergaitę pasiimti.
Negalia – ne kliūtis
Pirmą kartą pas būsimą įmotę mažylė apsilankė būdama 2 metų ir 4 mėnesių. „Labai greitai susidraugavom. Jai atsivėrė visai kitas pasaulis. Pirmos išvykos į prekybos centrus vaikui buvo informacinės perkrovos“, – prisiminė D.Šidiškytė.
Išsiskyrimas buvo labai skausmingas. Būsima įdukra nenorėjo palikti naujųjų namų ir naujosios mamos, tiesė į ją rankutes. Tas pats kartojosi ir po kito pasimatymo.
„Supratau, ką turėjo omeny ministerijos darbuotoja, kai sakė, kad pažaisit ir numesit. Tokiems vaikams labai sunku sugrįžti atgal į vaikų namus. Išsiskyrimas labai skausmingas. Ir mergaitė verkė, ir man buvo sunku. Supratau: arba reikia tapti nuolatine jos globėja, arba nebevažiuoti ir netraumuoti mergaitės“, – pasakojo įmotė.
Sudėliojusi pliusus ir minusus ji nutarė tapti globėja, Kauno vaikų gerovės centre „Pastogė“ pradėjo lankyti globėjų kursus. „Pradinis planas toks nebuvo, bet likau vaiko suviliota“, – juokėsi kaunietė.
Moteris turi fizinę negalią, yra žemo ūgio. Specialistai svarstė, ar ji pajėgs rūpintis mergaite. „Kūdikį prižiūrėti būtų per sudėtinga, tačiau motina kreipėsi į mane tada, kai mergaitė jau vaikščiojo. Tokiu vaiku pasirūpinti pajėgiu“, – pasakojo D.Šidiškytė.
Ji vairuoja, pati tvarko buitį, todėl buvo nuspręsta, kad negalia auginti vaiko nesutrukdys.
Stebino jaunas amžius
Specialistus labiausiai stebino D.Šidiškytės amžius. „Man tuo metu buvo 32-eji. Globėjai dažnai būna bent 10 metų vyresni žmonės. Jie stebėjosi, kad toks jaunas žmogus imasi globoti“, – sakė kaunietė.
Prieš įsivaikinimą specialistai ją perspėjo, kad kaunietės galimybės susituokti sumažės – vyrai nepageidauja vaikų iš pašalės. Kas bus, jei sparną aplink ją pradės rėžti vyras, nenorintis svetimų atžalų?
„Griežtai ir tvirtai pasakiau, kad tai turės būti toks vyras, kuris priims ne tik mane, bet ir mano vaiką“, – anuomet specialistus patikino vertimo žinovė.
Žinią, kad gali globoti Laurą, ji gavo tą pačią dieną, kai universitetas jai pranešė, kad ji įstojo į doktorantūrą. „Sutapo du dideli įvykiai, teko įžengti į naują gyvenimo etapą. Nusiteikiau rimtam darbui“, – šypsojosi Vilniaus universiteto audiovizualnio vertimo doktorantė.
Tuo metu ji dar ir dėstytojavo Kauno technologijos universitete.
Laiko savo vaiku
Pirmus metus mergaitė pratinosi prie namų aplinkos, į darželį nėjo. Daivai daug padėjo jos tėvai. Tuo metu ji gyveno kartu su jais.
Darželyje Laura puikiai prisitaikė, ėmė draugauti su kitais vaikais.
Netrukus D.Šidiškytė nutarė įsivaikinti globotinę. „Nuo pat pradžių buvau apsisprendusi ne pažaisti su vaiku, bet rūpintis. Laikiau ją savo vaiku, tad tik įtvirtinau tai dokumentais“, – aiškino įmotė.
Ji turėjo pasiūlymų valstybei, kas galėtų būti keičiama įtėvių atžvilgiu. „Valstybė galėtų sumažinti pajamų mokestį įtėviams, teikti nemokamą logopedo, psichologo pagalbą įtėvių pasirinktoje įstaigoje. To trūksta iš valstybės“, – pripažino kaunietė.
Nepaisant sunkumų, D.Šidiškytė nesigaili įsivaikinusi.
Mergaitė vis dar susitinka su biologine motina, kaip minėta, turi tris mamas. Užtat tėčio trūksta.
„Nėra tokio žmogaus, kurį mergaitė galėtų vadinti tėčiu. Bet už tai yra labai geras senelis – mano tėtis. Myli ją kaip tikrą anūkę.
Mergaitė baigia pirmą klasę, senelis labai kantriai moko ją matematikos.
Labai džiaugiamės, kad mergaitės pradinių klasių mokytojas yra vyras. Jis – labai geras vyriškumo pavyzdys“, – sakė D.Šidiškytė.
Neigiamas požiūris nyksta
Daiva ir Laura gyvena atskirame bute, kitame aukšte nei D.Šidiškytės tėvai. „Esame netradicinė, nepilna šeima, bet visgi šeima“, – tikino jauna įmotė.
Pasikeitė ne tik Daivos statusas, bet ir kasdieniai įpročiai. Jai teko atsisakyti daugelio veiklų. „Buvau pripratusi judėti, visur dalyvauti, savanoriauti. Teko to atsisakyti“, – sakė D.Šidiškytė.
Kaunietė patyrė daug žmonių gerumo. „Viena mažai pažįstama savo darbe paskelbė, kad įsivaikinau ir man reikia vaikiškos lovelės. Atsirado žmonių, kurie lovelę padovanojo ir net į namus atvežė. Buvo labai daug gražių momentų“, – tikino įmotė.
Yra buvę ir nemalonių reakcijų. Kai sužino, kad Laura įvaikinta, kartais žmonės pradeda žiūrėti į ją įtariai, kiti su gailesčiu, treti prisipažįsta: „Negalėčiau taip.“
„Skiriasi vyresnių ir jaunesnių žmonių požiūris. Vyresnioji karta neigiamiau žiūri į įvaikinimą. Kuo jaunesni žmonės, tuo mažiau neigiamų reakcijų. Žmonės iki 25 metų labai palaiko įvaikinimo idėją. Neigiamas požiūris į įvaikinimą yra sovietmečio palikimas ir jis nyksta“, – įsitikinusi D.Šidiškytė.
Jei kaunietė sutiks jos idėjoms pritariantį vyrą, ji įsivaikintų ir daugiau vaikų. „Norėčiau ir savo, bet būčiau atvira dar vienam įvaikinimui. Idealiausia turėti ir savų, ir įsivaikinti“, – aiškino D.Šidiškytė.
Gyvendama viena ji daugiau vaikų neįvaikins. „Mergaitei reikėtų brolio ar sesės, bet tiek fiziškai, tiek finansiškai nepajėgčiau“, – sakė įmotė.
Ji drąsino žmones įsivaikinti: „Nebijokite. Nėra tobulų vaikų kaip ir tobulų tėvų. Visuomenėje sklando perfekcionizmo mitas, bet jo neįmanoma įgyvendinti. Visi vaikai, kurie auga Lietuvoje, yra mūsų vaikai, ateities karta. Jie arba išeis iš vaikų arba iš mūsų namų.“
