Ligotą berniuką prieš aštuonerius metus įsivaikino Tenesio valstijoje Franklino mieste gyvenantys Bonnie ir Davidas Snyderiai.
Mažojo Gyčio širdis didžiulė. Lietuvoje gimęs ir iki keturių metų augęs berniukas serga cistine fibroze. Kai berniukas sužinojo apie gyvybei pavojingomis ligomis sergančių vaikų norus pildančią organizaciją „Make-a-wish“, jis apstulbino amerikiečius netikėtu noru.
Gytis neprašė nei kelionių, nei daiktų, o pareiškė norą sugrįžti į vaikų namus, iš kurių buvo paimtas, ir ten augančius vaikus apdovanoti daugybe žaislų. Jo norui buvo lemta išsipildyti ir saulėtą gegužės rytą kartu su įtėviais bei vyresniais broliais atvyko į Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namus.
Iš kitų išsiskyrė švelnumu
Vos atvykusią amerikiečių šeimą pasitiko kūdikių namų direktorė Viktorija Grežėnienė ir buvusi Gyčio auklėtoja Irena Ponomariovienė, kuri vaikų namuose dirba jau dvidešimt devynerius metus.
Ji nuo pat gimimo matė mažąjį Gytį, todėl žvelgdama į jį negalėjo tramdyti ašarų. „Gytis buvo labai linksmas, geras ir darbštus berniukas. Jis visada norėjo padėti tvarkyti grupę su auklėtojomis, buvo geriausias kiemsargio draugas. Kai kiemsargiai tvarkydavosi, šluota turėjo būti jo rankose. Tai buvo labai meilus ir švelnus vaikas. Jis norėjo šilumos, dažnai glausdavosi prie auklėtojų.
Kai sužinojau, kad jį įvaikins amerikiečių šeima, labai džiaugiausi. Jis turi sveikatos problemų, todėl Lietuvoje, manau, jo nebūtų įsivaikinę. Jam labai pasisekė. Džiugu, kad amerikiečiai nebijo vaikintis vaikų su negalia. Ten yra visa sistema, o Lietuvoje įtėviai lieka vieni su savo ir globotinio nelaime.
Apsidžiaugiau sužinojusi, kad Gytis grįžta į kūdikių namus su kalnu dovanų. Norėjau jį pamatyti. Labai smagu, kad jis atveža dovanų vaikams, tačiau labiausiai noriu pamatyti jį patį“, – neslėpė auklėtoja I.Ponomariovienė.
Po įvaikinimo – charakterio permainos
Gyčio tėvai Bonnie ir Davidas tvirtino, kad Gyčio noras atvažiuoti į Lietuvą ir aplankyti kūdikių namus, jiems buvo didžiulė staigmena. „Mes ieškojome vaiko, kurį galėtume įsivaikinti. Svarbiausia priežastis, kodėl nusprendėme pasirinkti Gytį, buvo liga, kuria jis serga – cistinė fibrozė. Esu kvėpavimo takų gydytojas ir žinau, kaip reikia prižiūrėti vaiką, kaip rūpintis jo sveikata.
Du kartus per dieną Gyčiui atliekamas valandos trukmės gydymų ciklas – inhaliacijos, druskos tirpalas, kvėpavimo takų klirensas – vibruojanti liemenė, kuri supurto gleives, – tada inhaliuojami priešuždegiminiai vaistai. Jis vartoja fermentus kaskart, kai valgo, netgi užkandžiaudamas, siekiant užtikrinti, kad jo organizmas iš maisto pasiimtų maistines medžiagas“, – sakė D.Snyderis.
Tėvai prisiminė pirmąsias dienas, kai įsivaikino Gytį. Iš pradžių jie berniuką pažino kaip labai ramų ir mažai kalbantį vaiką, tačiau kai jie nusivežė jį į Ameriką, Gytis negalėjo liautis kalbėjęs.
D.Snyderis prisiminė atvejį, kad pietų ir vakarienių metu reikėdavo prašyti Gytį liautis kalbėjus, nes maistas gali atšalti. „Nors esame amerikiečių šeima, vis dėlto Gytis jaučiasi lietuvis.
Kai mes jį įsivaikinome, norėjome pavadinti jį Mattu, tačiau vis dėlto nusprendėme, kad reikėtų palikti lietuvišką vardą. Juk tai vienintelis dalykas, kurį jis turi. Iki šiol Gyčio atmintyje išlikę keli faktai apie laiką, praleistą kūdikių namuose. Jis prisimena, kaip takeliu eidavo su auklėtojomis grybauti.
Taip pat jo atmintyje išlikusi Naujųjų metų šventė, kai auklėtoja visiems vaikams dalijo kalėdinius sausainius“, – dėstė Davidas ir Bonnie.
Iš Amerikos į Lietuvą atskrido ne tik Gytis su šeima, bet ir ilgametis Gyčio draugas iš vaikų namų, 14-metis Martynas. Jo įtėviai berniuką įsivaikino iš tų pačių kūdikių namų. Vaikai augo toje pačioje grupėje. Amerikiečių šeima berniukui davė Samo vardą.
