Kada gi pagaliau turėsite lėliuką? Sveikinu ir linkiu šiemet dosnių gandrų ir didelių kopūstų, vaisingų metų vaisingų! O vaikelio neplanuojate? Reikia, būtinai reikia palikuonių įsigyti. Taip taip, įsigyti.
Vieną jau turite? A, tai praktiškai nė vieno! Ko taip kukliai? Visavertė šeima, kai yra mažiausiai du vaikai, mergaitės, aišku, nesiskaito. Gal neišeina padaryti? Žinokit, pažįstu labai gerą, šiuolaikišką daktarę, į visokias tarptautines konferencijas važinėja, apvaisins jus, galiu rekomenduoti. Kaip tai nedomina?
Tuomet seka nudėvėti pamoralizavimai apie nykstančią tautą ir senstančią visuomenę, šv. Kalėdų beprasmybę be vaikų, net jei visai neliūdna, apie grėsmę senatvėje likti vienam – esą geriau vaikas galvažudys nei išvis jokio. Pasitaiko ir racionalių argumentų, bet rečiau.
Svarbiausia, kad lįsti bevaikiams į dūšią ir terorizuoti juos intymiais klausimais – neginčijamai normalu. Toks pat normalus netaktas kaip per nuo vėžio mirusio velionio laidotuves kamantinėti jo artimuosius apie žmogaus nusibaigimo subtilybes: tai, sakykite, jei ne paslaptis, ar morfijų vartojo? Nenoriu pateikti nepatogių klausimų, bet o vis dėlto – labai kankinosi? Liko tik pakaruoklio gedinčiųjų visiems paeiliui smalsauti apie virvės storį ir kilpos dydį.
Grįžkime į pasaulį, kuriame laidojami ir gyvieji, jei neskuba susilaukti atžalų. Moralizuotojams neprikaista, kad pakartojimo režimu nustatytas klausimas „kodėl be vaikų?“ kai kam ne tik įsipykęs, ne tik erzina, bet ir trikdo. Kaip ir klausimas „Kodėl vaikiukui nenuperkate sesutės arba broliuko?“.
Ne visi, kurie susilaukė tik vienos arba dviejų atžalų, galvoja apie trečią ir ketvirtą. Ne visi, kas turi grandininę vamzdžiapjovę ir lenktuvą, gali pasigirti santechniko talentu. Taip ir ne visi, kas gali atlikti reprodukcinę funkciją, turi pakankamai gebėjimų bei jėgų steigti ir, svarbiausia, valdyti homo sapiens gamyklą. Juk ne visi gali dirbti tą patį darbą.
Be to, ne visi, kurie neturi vaikų arba turi nepakankamai, jų nenori dėl savimylos ar išlepimo. XXI amžiaus sutvėrimai išgyvena vis daugiau sveikatos dramų, dėl kurių pastoti arba išnešioti kūdikį tampa fiziškai neįmanoma ar itin rizikinga.
Aišku, vos apie tai nugirdę demografinės padėties rūpintojėliai net apsiseilėję bevaikių kaulyja pasiaiškinimo su visomis nesėkmių smulkmenomis. Šie įkyruoliai nesuvokia, kad neprašytiems brautis į žmogaus ligos ar asmeninio gyvenimo vingių istorijas ir knisti jam protą apie pareigą susilaukti savo kraujo įpėdinių, yra buka ir įžūlu.
Jei tetulės, kaimynės ir babytės būtų įleistos į „bergždžios“ poros miegamąjį, tai ir pasisiūlytų dalyvauti pagrindiniame procese, o vienišą moterį priverstų sangulauti su paties velnio dvasia, kad bent iš nekalto prasidėjimo atsirastų dar vienas gyventojas ir taip žmonių pertekusioje planetoje.
Pačios aktyviausios šeimos gausinimo agitatorės – į supermamas transformavusios draugės. Jos bevaikes pažįstamas visaip gėdija ir menkina. Vaisingumo deivės su smarkia jėga ideologiškai neriasi iš kailio, kad dar viena tos pačios rūšies atstovė taptų nėščia. Pastarajai apie gimdymo orgazmą jos privaro dar daugiau propagandos nei ginklų gamintojai apie būtinybę milijonus švaistyti tariamam saugumui ir ruoštis karui, kurio iš tikro nebus.
Vis dėlto verta paklausyti, ką patyrusi draugė dauginimosi tema entuziastingai šneka. Tai pats tikriausias būdas patikrinti jos nuoširdumą – dar efektyvesnis už greitąjį nėštumo testą.
Mamos statusą turinti dama dar šeimos nesukūrusiai bičiulei tik ir suokia pasakas, kaip lengva ir gera puškuoti visur su atsikišusiu ir išsipūtusiu pilvu, o vemti rytais – tai iš esmės toks pat malonumas kaip lieknėti?
Ji pasakoja, koks fantastiškas dvasinis aktas yra gimdymas ir koks nuostabus ritualas yra žindymas ir dar būtinai – atvira krūtimi kur nors prekybos centre visiems matant? Aiškina, kad dėl priaugto svorio neverta sukti galvos, nes kūno linijos „atsistatys pačios“? Prieš akis – piktdžiugiška ir veidmainiška ideologė arba tiesiog infantili kvaišelė, neatsakanti už savo žodžius. Kiekvieną jos žodį reikia interpretuoti kaip tikrovės priešingybę kubu.
Prisiminkite – juk tai ta pati draugė, kuri anksčiau, dar būdama vieniša ar ką tik po išsiskyrimo, jus arogantiškai protindavo: tas vyras, su kuriuo praleidžiate daugiau laiko nei su ja, – jūsų nevertas, iš esmės bestija. Jai juk iš pavydo vaizduotė tampa itin laki, ir ji geriau už jus pačią žino apie jūsų asmeninę laimę. Bet tai tik tarp kitko.
Taigi, įkalbėtai draugei pastojus, patelė bemat pakeis toną ir pozą, persimainys į visažinę dulą. Tuomet, šelmiškai prisimerkusi, jau nėštukę guos taip: žinok, dabar patiriami nepatogumai – vieni juokai, palyginti su gimdymo „džiaugsmais“, o gimdymas – tai tik pradžia tikrųjų rūpesčių. Džiaukis, kad paskutines dienas gali pagyventi sau, nes pagimdžiusi pamirši poilsį ir laisvę.
Kad draugei įvarytų dar daugiau šiurpių, kai kelio atgal jau nėra, ji grėsmingai perspės ir apie baisiausius gimdymo pavojus bei galimas komplikacijas, išdėstys kursą, kaip stūmimo metu taisyklingai kvėpuoti pasitelkiant Nataškos jogos techniką, po to – kaip gydytis mastitą ir vaduotis nuo pogimdyvinės depresijos.
Didžioji patarėja brandžiai primins ir, kad po nėštumo priaugtas svoris vis dėlto pats savaime nenukrenta. Aišku, ji stengsis būti gera, todėl paguos, kad visoms taip, nieko nepadarysi, toks tas snargliuotas gyvenimas – tikrai nelengvas, kiekvienai – savas kryžius ir sava našta. Tai štai, sveika įstojusi į mamų klubą, cha cha cha!
O tada jau verskis kaip nori. Žinoma, atsiras pasiaukojančių ir rūpestingų artimųjų, gal močiučių ar senelių, kurie jauniems tėvams padės auginti naują pilietį. Bet pastebėsite, kad šie geradariai – ne tie patys, kurie jums nuolat čiurleno apie palaimą, patiriamą gimdykloje mažąjį stenant į šią ašarų pakalnę.
Atsiradus verksniui, tie praeiviai, trečiarūšiai giminaičiai ir kolegos, kurie reikalavo jūsų kelti populiacijos rodiklius, tikrai nejaus sąžinės graužaties, kad pakilumo ir lengvabūdiškumo akimirkomis jums pripūtė visokių vėjų. Tuo labiau jie savanoriškai neskubės jums į pagalbą kūlversčiais, kai jos labiausiai reikės.
Kita vertus, pažįstamų perekšlių ir dedeklių kėslai bevaikes poras kuo greičiau užverbuoti tėvystei – dar visai padorūs, palyginti su farmacijos tarnų užmojais žmonėms įvaryti nevisavertiškumo kompleksą tik dėl to, kad jie neskuba daugintis.
Agresyvioji farmacijos atmaina, kuri neturi nieko bendra su tikru gydymu, dabar jau kėsinasi ir į valstybės biudžetą. O, kad kuo daugiau individų galėtų sau leisti brangias, tačiau sveikatą darkančias dirbtinio apvaisinimo procedūras!
Bet gamtos neapgausi, ji nemėgsta dirbtinio spaudimo – nei dirbtinio apvaisinimo, nei dirbtinių penių ar papų, nei cheminės kontracepcijos, nei kitos žalingos sintetinės velniavos, ir skolinga nelieka. Tad prieš gamtą geriau ir nekovoti. Verčiau nepasiduoti primityviems ir iš inercijos palaikomiems socialiniams bei medicininiams prietarams.
