Kiekviena norinti įvaikinti šeima turi baigti būsimų
įvaikintojų (globėjų) kursus. Vėliau įvaikinusios šeimos savo noru
pagal poreikį dalyvauja joms skirtuose mokymuose, buriasi į
įvairias savitarpio pagalbos grupes, bendrauja tarpusavyje
susitikimų bei renginių metu.
Dėl pagalbos, atitinkamų paslaugų, pavyzdžiui, iškilus
sunkumams įvaikių paauglystės metu, įtėviai visada gali kreiptis į
gyvenamosios vietos savivaldybės administracijos Vaiko teisių
apsaugos skyrius, ugdymo įstaigas, nevyriausybines organizacijas,
psichologus, medikus ir kitus specialistus.
Apie teikiamas paslaugas, būsimų ir esamų įtėvių lūkesčius,
gebėjimus, savęs ir likusio be tėvų globos vaiko pažinimą,
auklėjimą, jo patirtį, išgyvenimus bei poreikius kalbama mokymų
visoms pasiryžusioms įvaikinti ir įvaikinusioms šeimoms ar asmenims
metu. Šie mokymai vedami visoje Lietuvoje nuo 2008 m. pagal Bendrą
globėjų (rūpintojų) ir įtėvių mokymo ir konsultavimo programą (GIMK
programa). Pernai įvadiniuose mokymuose pagal šią programą dalyvavo
104 šeimos (199 asmenys), norinčios įvaikinti vaiką (-us).
2015 m. pagal GIMK programą 21 įstaigos specialistų pravestuose
tęstiniuose mokymuose ir savitarpio pagalbos grupėse dalyvavo 287
įtėviai (185 šeimos).
Taip pat pernai GIMK atestuoti socialiniai darbuotojai
įvaikinusioms šeimoms reguliariai teikė individualias konsultacijas
dėl iškilusių problemų, susijusių su vaikų auklėjimu,
psichologiniais, emociniais ir kitokiais sunkumais.
Pasak Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos
direktorės Alinos Jakavonienės, mokymai pagal GIMK programą ir
kitos minėtos paslaugos yra neatsiejama įvaikinimo dalis, padedanti
būsimiems ir esamiems įtėviams suvokti jų apsisprendimo esmę ir
prasmę, suteikti vaikui tokias gyvenimo sąlygas, kad jis galėtų
sėkmingai augti, vystytis ir tobulėti.
„Įvaikinimas – vaiko, išgyvenusio ne vieną praradimą, teisė į
šeimą, atėjimas į jos namus ir gyvenimą. O šeimos teisė – gauti
reikiamas paslaugas, padedančias vaikui sukurti aplinką, kurioje
jis nuolat jaustų laimę, meilę ir supratimą. Tik tada, kai gerai
pasiruošusios šeimos priima sprendimą įvaikinti, glaudžiai
bendrauja ir bendradarbiauja su specialistais, galima tikėtis, kad
įvaikiai išvengs dar vienos netekties, o įtėviai – nusivylimų ir
neišsipildžiusių lūkesčių“, – sakė A. Jakavonienė.
