LSMU Medicinos fakulteto Kalbų ir edukacijos katedros lektorė Loreta Alešiūnaitė moko lietuvių kalbos studentus, atvykusius studijuoti iš užsienio. Kalbėdama apie savo darbą, lektorė spinduliuoja pavydėtinu užsidegimu ir meile. Lietuviškai „prakalbinusi“ ne vieną LSMU užsienio studentų gydytojų, odontologų, farmacininkų laidą, Loreta pastebi, kad mokymosi procesui labai svarbus yra nuoširdus bendravimas. Šiltas bendravimas – tarsi jausmų kalba, kuria lektorė dalinasi su savo studentais. Gal todėl grįžtamuoju atsaku užsienio studentai gręžiasi į likimo pamirštus Lietuvos našlaičius ar neįgalius mažamečius, kiekvienais metais nešdami Naujųjų metų viltį ir Kalėdinę šilumą.
– Kaip gimė idėja suorganizuoti išvykas į vaikų globos namus LSMU užsienio studentams?
– Nuo pat pradžių universitete dirbau su studentais iš užsienio – mokiau lietuvių kalbos. Pastebėjau, kad atvykusiems čia studijuoti reikalingas ne tik turtingas žinių bagažas, bet ir nuoširdus bendravimas, pagalba, patarimai. Natūraliai gavosi, kad šiems jaunuoliams tapau „užuovėja“ svečioje šalyje. Dar prieš dvylika metų visiems kartu gimė idėja aplankyti gyvenimo nuskriaustus vaikučius Lietuvoje. Kartu su keliais studentais iš Izraelio ir Libano pradėjome organizuoti išvykas į vaikų globos namus. Noras bendrauti, žaisti, dalintis ir globoti augo labai greitai. Mūsų mažaisiais draugais tapo našlaičiai, neįgalūs ar intelekto negalią turintys vaikučiai. Pastebėjau, kad globos jausmas, padėti silpnesniam, sustiprėjo ne tik mano, bet ir studentų širdyse. Pajutome, kad Šv. Kalėdų ir Naujųjų metų šventės tampa ypatingomis tik tuomet, kai aplankome vargstančią šeimą ar sergantį vaiką, padovanojame jiems šypsenas.
Šiandieną visas šventes, akcijas koordinuoja KIMSU – LSMU studijuojančių užsieniečių studentų organizacija bei aktyviausieji savanoriai. Geranoriškai padeda ir akcijose dalyvauja LSMU Tarptautinių ryšių ir studijų centro administracija, dekanato darbuotojai. Universitetas skiria transportą dovanoms nuvežti. Studentų vardu nuoširdus ačiū.
– Nuo ko pradėjote, ką pirmiausiai aplankėte?
– Bene pirmiausiai draugystę užmezgėme su Kaune esančia Jono Laužiko specialiąja mokykla, kurioje praleidome begales gerų akimirkų: dainavome, šokome, rengėme krepšinio varžybas bei lietuvių liaudies žaidimo bočė čempionatą. LSMU studentai užsieniečiai čia lankosi ne tik žiemos švenčių metų: kartu su jaunaisiais draugais švenčia ir Šv. Velykas, Pirmoko dienos bei kitas šventes. Nuostabu, kai matai jauną, karjeros siekiantį, veržlų studentą kartu su mažuoju draugu-globotiniu, kartu sėdinčiais ir marginančiais velykinį kiaušinį. Tą akimirką jie būna panirę į kitą pasaulį: susikaupę, susiglaudę, be žodžių vienas kitą suprantantys. Tokią akimirką nenorom ištrykšta džiaugsmo ašara.
Ketverius metus iš eilės važiuojame ir į kūdikių namus „Lopšelis“ pas pačius mažiausius. Noriu pasidžiaugti, kad šiais mokslo metais jau trečią kartą vykstame į „Lopšelį“: vienu metu visi netilpome! Neapsakomas jausmas užplūsta, kai tvirtas studentas vaidina geraširdį Kalėdų senelį. Štai, pavyzdžiui, per praėjusias šventes turėjome net du Kalėdų senelius. Tiesa, jų odos spalva skyrėsi, tačiau mažųjų džiaugsmas matuojamas tik dovanojama šiluma ir meile. Kiekvienas studentas nori pašnekinti, pažaisti, prisiglausti prie jaunųjų draugų, kurių širdelės tokiomis akimirkomis prisipildo džiaugsmo ir gėrio spindulių. Ir tai yra tikra, nesuvaidinta meilė. Tyra tarsi kalnų krištolas. Ir – be jokių ribų.
– Studentai yra užsieniečiai: ar jiems išvykus, ryšys, užmegztas su likimo nuskriaustais vaikučiais, nenutrūksta?
– Studentai keičiasi nuolatos, tačiau meilė išlieka. Juk meilė neturi ribų, sienų, valstybių, kontinentų. Ji jungia visus žmones. Galiu pastebėti tik tai, kad meilė auga ir noras padėti dar labiau stiprėja. Akciją „Meilė be ribų“ pradėjome vos nuo dešimties savanorių, tačiau šiandieną tie savanoriai nebesutelpa į dešimtis automobilių! Tai – žavu. Be to, studentams keičiantis, atsiranda vis naujų idėjų, kaip pradžiuginti jaunuosius globotinius, kaip juos nustebinti. Savo mažiesiems draugams nuperkame higienos priemonių, specialių ugdymo reikmenų, logopedinių priemonių. Tą darome daugelį metų iš eilės.
– Iš kur gaunate lėšų?
– Studentai patys sugalvoja kaip užsidirbti pinigų, kad galėtų nudžiuginti savo globotinius. Nors bendravimas ir šiluma yra neįkainojamos vertybės, visgi, šiems vaikeliams labai reikia ir materialinės pagalbos. Reikia elementarių ir būtinų higienos priemonių, mokymosi priemonių. LSMU tarptautinių studijų studentai be galo išradingi. Štai, pavyzdžiui, suorganizuoja pyragų kepimo vakarėlį arba įvairių tautybių maisto šventę. Tokie renginiai pritraukia universiteto dėstytojus ir svečius, kurie mielai perka studentų maistą, rankdarbius. Surinktos lėšos yra skiriamos labdarai. Sauskelnės, higienos bei mokymosi priemonės, žaislai – tai dovanos, kurios perkamos už uždirbtus pinigėlius.
– Kodėl jūs visa tai darote?
– Man labai svarbu tai, ką darau. Aš myliu savo studentus už jų nuoširdumą ir nesuvaidintą, iš savo kraštų ir iš savo šeimų atneštą supratimą apie tai, kad esame ne vieni: apsidairykime, gal galime kam nors padėti, gal galime pasidalinti su kažkuo tuo, ką turime. Gėris ir meilė neturi nei religijos, nei sienų. Gerumą galima užauginti, tik, pirmiausia, reikia pradėti jį auginti savyje. Pasak amerikiečių rašytojo Marko Tveno (Mark Twain), gerumas – tai kalba, kurią kurtieji gali girdėti, o aklieji gali matyti.
– Kokius pokyčius pastebite studentuose, dalyvaujančiuose šiose akcijose?
– Po kiekvienos akcijos, jau daug metų girdžiu tuos pačius klausimus: kodėl mūsų visuomenė, palyginus, mažai rūpinasi šiais vaikais, kodėl tokie maži vaikučiai čia atsiduria. Ir kitas, labai svarbus klausimas: kada vėl važiuosime aplankyti mažųjų bičiulių. Matau, jog sunkiausia būna išsiskiriant, atsisveikinant: ašaros blizga ne tik merginų akyse...
– Ar tokie vizitai netraumuoja vaikučių, ar jie – reikalingi? Ar universitetus reikia skatinti tokioms akcijoms?
– Taip, jiems mūsų reikia. Taip, ten mūsų visada laukia. Taip, mes ten dar ne kartą sugrįšime. Taip, mes patys praturtėjame, pasidalindami savo artumu ir šiluma. Taip, mums taip pat jų reikia. Taip, mes gyvename šalia ir mes mokame dalintis meile. Šios mintys nėra tik mano. Tai – studentų sudėliota jausmų mozaika.
Taip pat norime padėkoti J. Laužiko specialiosios mokyklos direktorei S. Ratkevičienei, mokytojai L. Vaitiekaitytei, direktorės pavaduotojai L. Navalinskienei bei Kūdikių namų „Lopšelis“ direktorei A. Prasauskienei, Kūdikių namų skyriaus administratorei J. Ulozienei ir visam kolektyvui už sudarytas galimybes, studentams susitikti su šiose įstaigose gyvenančiais mažaisiais draugais.
