Tėvai nori būti dalyviai
Lietuvos tėvų forumo tarybos pirmininkas Andrius Murauskas įsitikinęs, kad problemos mokyklose turėtų būti sprendžiamos ne paviršiumi, o iš esmės. „Pastebiu, kad dažnai prevencinės programos susiveda į problemos įvardijimą, bet ne esminių priežasčių sprendimą. Neretai viskas pasieina tik su renginio suorganizavimu. Jei mes apie problemą pakalbėjome, nereiškia, kad ji išsisprendė. Realiai esminės, gilesnės priežastys glūdi ženkliai giliau. Mes kalbame apie paauglių netinkamą elgesį. Tarkime, populiari tema – patyčios. Tuomet kyla klausimas – o kaip aplink elgiasi patys suaugusieji? Jei mokysime vaikus nesityčioti, tačiau šie matys kaip tai daro patys mokytojai, nieko gera nebus. Jei norime problemas išspręsti galutinai, turime išsiaiškinti, kur yra tikrosios priežastys. Prevencinės programos, kaip pavyzdžiui Olweus, duoda rezultatą, tačiau nuimama tik ledkalnio viršūnėlė“,– teigia tėvų atstovas.
Paklaustas apie tėvų įsitraukimo svarbą į problemų sprendimą mokyklose, A.Murauskas tikina, kad reikia suteikti tėvams daugiau galimybių priimti sprendimus. „Principas mes pasitarėme ir aš nusprendžiau – neįdomus. Konstruktyvūs tėvai nenori gaišti laiko. Didžioji dalis pedagogų šalyje kol kas ne visai supranta, kam jiems reikalingi tėvai. Jei mokykla tikrai suinteresuota įtraukti tėvus, ji atras būdų tai padaryti. Pastebime, kad tėvų dalyvavimas pradinėse klasėse yra itin aktyvus. Vėliau vis labiau blėsta. Kodėl taip yra? Todėl, kad patys pedagogai viską organizuoja, nusprendžia, o tėvus pakviečia būti tik stebėtojais. Jais būti dažnai nėra įdomu. Tėvai nori būti ne stebėtojais, o dalyviais“,– sako Lietuvos tėvų forumo tarybos pirmininkas.
Mokyklų vadovai: svarbu stiprinti pačią mokyklą
Tuo tarpu, Vilniaus Žirmūnų gimnazijos direktorius, Lietuvos gimnazijų asociacijos pirmininkas Edmundas Grigaliūnas įsitikinęs, kad nors prevencinės programos ir yra naudingos, apie kai kurių teikiamą naudą kalbėti dar anksti, o norint išspręsti problemas būti stiprinti ir pačią mokyklą.
„Labai sunku visas prevencines programas vertinti bendrai. Žinoma, kad jos yra naudingos mokykloms, tik priklauso kas ir kaip organizuojama. Kalbant, tarkime, apie patyčias, jei norime pasiekti rezultatų, turime stiprinti pačią mokyklą kaip grandį, betarpiškai dirbančią su vaikais. Pavyzdžiui, visos mokyklos turi turėti ir psichologus ir socialinius pedagogus.
Visos programos ir kitos priemonės veikia tuo momentu, tad apie jų rezultatus iš karto kalbėti – sudėtinga. Vertinti situaciją galima po ilgalaikio programų įgyvendinimo“,– sako E.Grigaliūnas.
Moksleiviai: reikalingas programų patrauklumas
Lietuvos mokinių parlamento pirmininkė Indrė Pabijonavičiūtė, paklausta apie moksleivių nuomonę apie prevencines programas, pastebi, kad joms kol kas stinga patrauklaus įvaizdžio.
„Dažniausiai, mokinių požiūriu, į tai žiūrima kaip į formalumą. Jei mokyklose vykdomos programos ir vyksta užsiėmimai, mokiniai į juos eina kaip į privalomą dalyką ir, deja, nepriima rimtai. Pagrindinė priežastis, kodėl taip yra – netinkamas prevencinių programų įvaizdžio formavimas. Galbūt šią problemą padėtų išspręsti pačių mokinių įtraukimas į jų organizavimą. Mokiniai patys geriausiai žino, kas juos traukia ir kas jiems yra įdomu“,– teigia moksleivių atstovė.
Portalas Lrytas.lt primena, kad nuo 2011 metų prevencinių programų įgyvendinimas pradėtas finansuoti Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis. Suplanuotas ir parengtas valstybės projektas „Saugios aplinkos mokykloje kūrimas“, skirtas prevencinės veiklos plėtrai šalies mokyklose. Jo metu 110 tūkstančių vaikų dalyvavo programų veiklose. Parengta su programomis dirbti beveik 12 tūkstančių pedagogų.
Mokyklos vis dažniau renkasi prevencinių programų įgyvendinimą, nes pripažįsta, kad jų įgyvendinimas stiprina mokyklos bendrumo jausmą, motyvuoja kartu spręsti problemas.
