Tiesa, specialistė pastebi, kad nors mokyklose ir stengiamasi ugdyti pagarbą ir atjautą kitam žmogui, visuomenėje įsigalėjusi patyčių kultūra pedagogus stumia į nemalonią padėtį: su vaikais belieka diskutuoti ir pabandyti padėti atskirti, kas yra kas.
Mokykloms – pasirinkti kryptį
„Manau, kad mokyti vaikus pažinti savo jausmus yra ne ką mažiau svarbu nei įsisavinti skaitymo ar rašymo įgūdžius. Šiuolaikinis gyvenimas reikalauja, kad vaikai būtų mokomi to, kas jiems iš tiesų pravers gyvenime“,– įsitikinusi J.Bareišienė. Todėl prevencinių programų nauda aiškiai matoma: patyčių, smurto mokyklose, kurios vykdo tas programas, mažėja.
Tiesa, anot specialistės, prevencinės programos yra tik įrankis, kurį gauna ugdymo įstaigos, tačiau svarbiausia, kas naudojasi tuo įrankiu. „Vaistai išrašyti geri, tik nereikia pamiršti jų vartoti“,– sako psichologė.
Įsitraukti turi ir vadovai, ir tėvai, ir pagalbinis personalas
J.Bareišienė akcentuoja, kad kryptingai programas vykdant turėtų dalyvauti ir ugdymo įstaigų vadovai. „Pati dirbu mokykloje (Utenos „Aukštakalnio“ progimnazijoje – aut.past.), kurios vadovas labai sąmoningas ir tiki prevencinės programos sėkme, todėl ir jos įgyvendinimas yra sėkmingas“,– pavyzdį pateikia pedagogė ir priduria, kad pagalbinio personalo taip pat nereikėtų nuvertinti. „Mokykloje dalis vaikų net geriau sutaria su pagalbiniu personalu nei su mokytojais. Šie darbuotojai iš tiesų labai daug žino apie mokyklos gyvenimą ir yra labai naudingi sprendžiant patyčių klausimus.
Pati turiu patirties, kai vaikas pasipasakojo apie patyčias tik pagalbinio mokyklos personalo darbuotojui, kuris ir informavo mokyklos specialistus apie esančią problemą. Tai puikus pavyzdys, kad patyčių problemos sprendimo būdai turėtų būti vieningi, sistemingi. Kiekvienas žmogus mokykloje turėtų įsisavinti, kaip reikia elgtis patyčių atvejais, ką informuoti. Labai svarbūs visų suaugusių žmonių susitarimai. Visgi už vaikų saugumą mokyklose yra atsakingi suaugusieji“,– teigia J.Bareišienė.
Anot jos, kai kalbame apie pačią problemos esmę, dėl kurios reikalingos prevencinės programos, konfliktus, kylančius tarp vaikų, ir patyčias reikėtų atskirti. Tai skirtingi dalykai. Tačiau abiem atvejais reikalingas suaugusiųjų įsikišimas. „Konfliktai – vieni iš sunkumų, gyvenimo dalis, su kuriais vaikai turi išmokti susidoroti. Natūralu, kad daug laiko praleisdami mokykloje, vaikai jų neišvengia. Šiuo atveju suaugusiesiems – tėvams, mokytojams – svarbu kalbėtis su vaikais: aptarti priežastis, kodėl kilo nesutarimų, kaip galima būtų išvengti tokių situacijų, kokie jausmai kilo konflikto metu.
Kalbant apie patyčias – tai nėra vaikų konfliktas. Tai – visiškai skirtingas jėgų disbalansas. Agresija nukreipta prieš kažkokį asmenį ar jų grupę. Tokiu atveju svarbus tėvų, pedagogų apgalvotas įsikišimas, kelių žingsnių į priekį numatymas, rami reakcija, nes emocijų audra gali pridaryti tik daugiau žalos. Negalima galvoti, kad vaikai tokią problemą išsispręs patys“,– pataria socialinė pedagogė.
Svarbiausi ne skaičiai, o skaudžios vaikų istorijos
Kalbėdama apie patyčių mokykloje problemą, psichologė sakėsi negalinti tiksliai įvardyti, ar bendrai šalyje patyčių mastas iš tiesų sumažėjo. Ne todėl, kad nebūtų statistikos, o todėl, kad po tais skaičiais slypi daug skaudžių istorijų, su kuriomis jai tenka susidurti kone kasdien. „Kiekvienas individualus atvejis yra sudėtingas, susijęs su vaiko, aplinkinių išgyvenimais.
Tyrimai rodo, kad tose mokyklose, kuriose vykdomos prevencinės programos, nukreiptos prieš patyčias, šių problemų mastas mažėja, bet iš tiesų tai išlieka labai aktuali problema. Bendrą vaizdą įvertinti skaičiais labai sunku, kai susiduri su realiomis istorijomis. O jos – pagalbos šauksmas, kad mes turime ką nors daryti“,– įsitikinusi J.Bareišienė.
Deja, visuomenėje įsigalėjusi patyčių kultūra ir jos pavydžiai, rodomi per televiziją, menkina mokytojų bandymus ugdyti atjautą ir supratingumą. „Dėl to ką rodo per televizorių su vaikas tenka diskutuoti. Mes juos mokome, kaip reikia užjausti, o rodomi patyčių kultūros pavyzdžiai kartais net iš pačių aukščiausių valdžios postų. Tuomet mokyklos atsiduria aklavietėje, nes vaikams būna sunku patikėti, tuo, ko pedagogai juos moko“,– sako psichologė.
Projekto „Saugios aplinkos mokykloje kūrimas“ metu daugiau kaip 700 Lietuvos mokyklų įgyvendino prevencines programas, padedančias mokiniams ugdyti socialinius ir emocinius įgūdžius, pvz., „Olweus“, „Zipio draugai“, „Antrasis žingsnis“, „Lions Quest“. Projektas finansuotas ES struktūrinių fondų ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšomis.
