Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas Laimutis Bilkis teigė, kad šiuo metu randamuose istoriniuose dokumentuose, siekiančiuose XVIII amžių, fiksuojami vaikų kreipimaisi į tėvus antruoju asmeniu.
Skirtingose Lietuvos tarmėse tradicija kreiptis į tėvus buvo skirtinga.
„Rytų Aukštaitijoje, kiek prisimenu pats ir kiek žinau, kaip buvo kreipiamasi mano giminėje, visuomet vartojome kreipinį „tu“, – ir savo pavyzdžiu rėmėsi L.Bilkis.
Tai pirmiausia susiję su regiono, tarmės tradicijomis. Sunku pasakyti, kada susiformavo vienokie ar kitokie kreipiniai. Tačiau jau senuosiuose raštuose, kurie siekia 1706 metus, randami tokie sakiniai: „Tėve, eik“.
Be abejo, sunku tiksliai pasakyti, kas tarė tuos žodžius. Tačiau galima daryti prielaidą, jog toks buvo vaiko kreipinys į savo tėvą.
Rytų Aukštaitijoje kreipinys „jūs“ nebuvo vartojamas. Net ir dabar retas suprastų, jei vaikas pabandytų taip pasakyti savo tėvams.
Dzūkijoje ir iš dalies Suvalkijoje vaikai savo tėvams sakydavo „jūs“.
Žemaitijoje iki vėlyvojo pokario metų į tėvus dažniausiai buvo kreipiamasi „jūs“.
Tiesa, šio regiono žmonės turėjo ir specifinių, tik jiems būdingų kreipinių, tokių kaip „tamsta“, „tamstele“, „papūni“.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui situacija keitėsi – į kasdienę žmonių kalbą atėjo kreipinys „tu“, kuris šiuo metu žemaičių šeimose yra vartojamas dažniausiai.
Tačiau kai kuriuose miestuose ir miesteliuose, pavyzdžiui, Sedoje, Kretingoje ar Plungėje, vis dar galima aptikti ir seniau vyravusių kreipinių.
Įdomu ir tai, kad žemaičiai iki šiol yra išsaugoję ir senuosius kreipinius į močiutes bei senelius.
Neretai į juos kreipiamasi „baba“ arba „bočiau“.
„Dabar, be abejo, tradicijos kiek susimaišė, bet iki šiol dalyje dzūkų ir suvalkų šeimų yra išlikusi tradicija į visus vyresniuosius, taip pat ir gimdytojus, kreiptis „jūs“.
Pasakyti, kodėl susiklostė tokia tradicija, gana sunku.
Tam reikėtų plačiau išnagrinėti regionų istoriją“, – sakė L.Bilkis.
