Daiva sunkiai mena dieną, kai tėvai jai paaiškino, kad į juos privaloma kreiptis „jūs“. Tačiau žino, jog ta diena tikrai buvo. Kažkada, kai ji buvo dar vaikas. Tuomet, be abejo, ji nesuprato nei šio žodžio reikšmės, nei kodėl tėvai to pareikalavo.
Tačiau paklusti tėvams atrodė normalu. Juolab kad daugelis pažįstamų vaikų bendraudami su savo tėvais taip pat vartodavo kreipinį „jūs“.
Pirmą kartą apie tokį tėvų ir vaikų bendravimą Daiva susimąstė paauglystėje.
„Gyvenome nedideliame miestelyje, kur dauguma žmonių – tautinių mažumų atstovai. Kiek žinau, ypač lenkų kultūroje įprasta į tėvus kreiptis „jūs“. Kita vertus, mano mama – rusė ir savo tėvams visuomet sakė „tu“, – pasakojo moteris.
Tačiau ilgą laiką ji net nesvarstė, gerai tai ar blogai. Susimąstė tik tada, kai susipažino su vaikais, kurie savo tėvams sakė „tu“.
„Be abejo, net nebandžiau taip kreiptis į savo tėvus. Greičiausiai būčiau išgirdusi: „Aš tau ne draugė, kad mane tujintum.“ Tiesą sakant, tėvai visuomet siekė išlaikyti ribą tarp manęs ir jų, pabrėždami, kad juos reikia gerbti“, – neslėpė Daiva.
Moteris pripažino, kad ją tėvai auklėjo griežtai. Pirmiausia – darbai, tik vėliau – pramogos, jei joms liks laiko. Be to, šeimoje labai stipriai buvo juntama, kad svarbiausias yra tėvas. Visi sprendimai priklausė nuo jo: „Jei padarydavau ką nors, kas tėvams galbūt atrodė netinkama, tuoj pat išgirsdavau: „Tėvas dėl to labai supyks.“
Taip pat nuolat buvo kartojama: „Tėvas liepė.“ Ko gero, tai taip pat buvo susiję su noru parodyti, kad jis yra autoritetas“, – atviravo Daiva.
Moteris mano, kad vaikas bet kokiu atveju klausia tėvų, jei nežino, kaip geriausia pasielgti.
Paradoksalu, bet tuo pat metu jai buvo sakoma, esą su tėvais gali kalbėti apie viską, esą jie yra jos draugai ir apskritai geriausi draugai gali būti tik šeimos nariai.
„Man tai skambėjo keistai. Ne todėl, jog nesuprasčiau, kad šeima yra svarbiausia, o dėl to, kad jaučiau kažkokius dvejopus standartus.
Viena vertus, buvo bandoma parodyti, jog tėvai yra aukščiau už vaikus, kita vertus, kad mes lygūs kaip draugai“, – prisimena Daiva.
Moteris tikino taip ir nesugebėjusi tapti su motina drauge.
Tiesa, problemų tėvams ji niekada nekėlė – gerai mokėsi, nekonfliktavo, įstojo į universitetą, sėkmingai jį baigė, galiausiai susirado gerą darbą ir sukūrė šeimą.
Ji ir dabar į tėvus kreipiasi „jūs“, nors sulaukus trisdešimties šis kreipinys moteriai tapo dar keistesnis. Juolab kad ir toliau girdi, kaip jos tėvai seneliams sako „tu“.
Šiuo metu Daiva augina du mažus vaikus. Ievai – ketveri, Mantui – treji metai. Nuo pat mažens motina moko savo vaikus į ją kreiptis „tu“.
„Aš esu jų motina, stengiuosi juos teisingai auklėti, išmokyti gerbti vyresniuosius, pagarbiai su jais elgtis. Tačiau man būtų nejauku, jei jie į mane kreiptųsi „jūs“.
Juk nesu jiems svetimas žmogus. Tikrai trokštu, kad jie į mane žvelgtų kaip į savo draugę, todėl nenoriu sukurti jokių dirbtinių autoritetų.
Vyro šeimoje visuomet buvo įprasta kreiptis į tėvus „tu“, todėl jis tokiam mūsų vaikų auklėjimui neprieštarauja“, – pasakojo Daiva.
Be abejo, pora nenorėtų visiškai atleisti vadelių, kad vaikai darytų, ką nori. Yra teisės, yra ir pareigos – vaikai turi tai žinoti.
„Tačiau vargu ar reikalavimas tėvus laikyti autoritetu iš tiesų pridės jiems pagarbos“, – svarstė Daiva.
Moteris sakė, kad jos tėvai keistai žiūri į tai, kai vaikai į motiną kreipiasi „tu“. Tačiau seneliai nebando per daug kištis į anūkų auklėjimą, nors kartais vis dar mėgina pasakyti, kaip reikia auginti vaiką.
„Be abejo, myliu savo tėvus, tačiau jiems tenka susitaikyti su tuo, kad dabar sprendimus priima nebe jie. Pamenu, kartą jie manęs tiesiai klausė, kodėl leidžiu savo vaikams į mane kreiptis „tu“.
Pasakiau, kad toks mano ir vyro sprendimas. Toks kreipinys mums atrodo tinkamesnis, nes nenorime dirbtinių barjerų tarp savęs ir vaikų.
Tėvams toks atsakymas nelabai patiko. Jie vis tiek įsitikinę, jog vaikas turi parodyti, kad gerbia savo tėvus, ir kreiptis į juos „jūs“, – pasakojo Daiva.
