Sužinojusi apie galimybę nepaisyti gamtos įstatymų Rosanna nedelsė. Ji su savo sutuoktiniu Mauro nuvyko į Romą, prasiveržė iki profesoriaus Severino Antinori, kuris dėl besiplaikstančio balto chalato ir ugningo žvilgsnio priminė Dievo pasiuntinį.
Po septynių bandymų ir dvejų metų R.Della Corte 1994-ųjų liepos 18-ąją pagimdė vaiką, rašo „Lietuvos ryto“ šeštadienio žurnalas „Gyvenimo būdas“.
Tai buvo sensacija, puiki reklama reproduktyviosios medicinos gydytojui S.Antinori, dar turėjusiam ir kitokių planų. Jis norėjo tapti pirmuoju, kuriam pavyko klonuoti žmogų.
Dabar Rossana su vyru Mauro ir sūnumi įsikūrę Kanino kaime, kurį nuo S.Antinori darbo vietos skiria 123 kilometrai.
Šeima, kuri gyvena apsilupusiame geltonos spalvos name, daug pinigų niekada neturėjo.
Kai sūnus namuose, Rosanna su žurnalistais susitinka tik už savo buto sienų. Ji mielai kalba apie savo vėlyvąją laimę, tačiau jos atžala Riccardo tai daryti neturi nė mažiausio noro.
O būtent šiuo metu vaikinui vėl skiriama daug dėmesio: ką Riccardo iš Kanino kaimo mano apie 65 metų mokytoją, kuri laukiasi ketvertuko?
Kas laukia vaikų, gimusių iš kiaušialąstės, paimtos iš donorės, ir auginamų tėvų, kurie yra arti senatvės?
Riccardo nenori apie tai kalbėti. Kai pastarąjį kartą jo motina paprašė pasikalbėti su žurnalistais, sūnus įpykęs trenkė durimis ir išėjo iš namų. Rosanna baiminosi, kad jis nebegrįš.
Nepaisant brandaus amžiaus, R.Della Corte atrodo puikiai.
Džinsai, sportiniai bateliai, storas makiažo sluoksnis, kaštonų spalvos plaukai.
Moteris beria žodžius vieną po kito, kai tik jos paklausiama apie 20 metų senumo įvykius. Nėra jokių kliūčių tapti motina, jei tik to nori, Riccardo – geriausia gyvenimo dovana, ji sūnų myli labiausiai už viską pasaulyje.
Profesorius S.Antinori esąs antras vyras, padovanojęs jai gyvenimą.
„Pirmasis – mano tėvas“, – paaiškino R.Della Corte.
Moteris rūpinasi ne tik sūnumi, sutuoktiniu, bet ir savo 90-mečiu broliu.
Bet pažvelgus į R.Della Corte tuo metu, kai ji nesijaučia stebima, ji atrodo sena ir pavargusi.
Pirmasis jos gyvenimas baigėsi 1991 metų liepos 27-ąją. Jos 17-metis sūnus važiuodamas motociklu žuvo, kai automobilis jam užtvėrė kelią.
Nuo tos dienos R.Della Corte gyvenimas bėgo kapinėse.
Ten ji nakvojo griaudžiant perkūnijai ir blykčiojant žaibams – to gyvas būdamas bijojo jos ramaus būdo, menininko talentą turintis sūnus.
Moteriai neberūpėjo sutuoktinis Mauro, jos visas gyvenimas išslydo iš įprastinių vėžių.
Kai vyras pasiūlė įsivaikinti vaiką, sutuoktiniai varstė daugelio vaikų namų duris, bet visur išgirsdavo tą patį – jie per seni tapti įtėviais.
Tuomet netikėtai pora viename Italijos laikraščių aptiko informaciją apie S.Antinori. Bet ir jo darbuotoja nenorėjo įleisti poros pas profesorių – per seni. Bet Rosanna verkė, maldavo, kol pagaliau susitiko su S.Antinori.
Profesorius tuojau susižavėjo poros idėja: savo kartotekoje jis turėjo jauną donorę, kurios kiaušialąsčių tipas buvo panašus į Rosannos. Jos vyro Mauro sperma buvo gera, abu buvo sveiki.
Šeši persileidimai, septintas pastojimas sėkmingas. Pora davė naujagimiui jo mirusio brolio vardą – Riccardo.
Bet dabartinis Riccardo iš pat pradžių buvo kitoks: balsingesnis, energingesnis, užsispyręs, įnoringas.
Profesorių S.Antinori ir jo žmonos biologės Caterinos Versaci darbo vieta – Romoje, pirmame vienų rūmų aukšte. Čia stovi sofos ir minkšti foteliai, sienos dekoruotos auksine spalva įrėmintais paveikslais ir beveik kiekviename kambaryje kabo Riccardo nuotrauka.
Riccardo – kūdikis, po to – penkerių metų ir pagaliau per dešimtąjį gimtadienį jį supa žmonės, kuriems jis turi būti dėkingas už savo gyvenimą: R. ir M.Della Corte ir sutuoktiniai Antinori.
Profesorius S.Antinori – temperamentingas vyras.
Jis mostaguoja rankomis ir kone šaukia kalbėdamas apie blogą spermos kokybę ir kaip prisukamas žaisliukas kartoja – „žmogaus teisės“.
Jis karštai įrodinėja, kad ir Vokietijoje pagaliau turi būti priimtas įstatymas, leidžiantis kiaušialąsčių donorystę. Šiuo klausimu profesorius mielai pasikalbėtų su Vokietijos kanclere Angela Merkel.
S.Antinori stato save į vieną gretą su Patricku Steptoe, kuris sukūrė pagalbinio apvaisinimo metodą ir padėjo susilaukti pirmojo kūdikio, kaip tuomet pavadinta, „iš mėgintuvėlio“. Profesorius atranda panašumų ir su XVI–XVII amžiaus italų astronomu, fiziku bei filosofu Galileo Galilei: „Pradžioje visi minties lyderiai buvo persekiojami.“
2002 metais Jungtiniuose Arabų Emyratuose vykusiame kongrese profesorius S.Antinori pranešė, kad moters pilve augina vieną jo klonuotų embrionų, kuriam jau aštuonios savaitės.
Į S.Antinori namus buvo užgriuvusi policija, jį pasmerkė Vatikanas, nuo jo nusisuko kolegos, lyg jis būtų pamišėlis. Bet po penkių dienų, jo teigimu, embrionas nunyko.
Šios srities tyrimus S.Antinori nutraukė, savo dėmesį nukreipdamas į nevaisingas moteris, nuo kurių jo kabineto durys neužsidaro.
S.Antinori sukūrė taisykles, kurios, jo požiūriu, turėtų galioti visame pasaulyje. Moterys, kurioms jis padeda susilaukti kūdikio, privalo turėti sveikas kraujagysles, nesirgti diabetu ar kitomis sunkiomis ligomis.
Savo pacientes profesorius siunčia ir pas psichologą, kuris privalo nustatyti, ar jos neturi psichikos sutrikimų ir ar tinkamos būti motinomis.
S.Antinori pacienčių amžiaus riba – 62 metai. Tokios senyvos pacientės kaip indė, kuri 2008-aisiais susilaukė dukters būdama 70-ies ir po 18 mėnesių mirė, į jį neturi kreiptis.
Jis griežtai laikosi ir dar vienos nuostatos: per 40 metų perkopusiai moteriai jis persodina tik vieną embrioną.
O kokia profesoriaus nuomonė apie moterį iš Vokietijos, kuri laukiasi ketverto vaikų? „Blogai“, – sakė profesorius S.Antinori.
Tai pernelyg didelė rizika kūdikiams ir motinai. 13 vaikų be tėvo auginanti moteris ir dar vienas nėštumas pasinaudojus tik donorų medžiaga?
„Beprotybė“, – tokia S.Antinori nuomonė.
Beveik pusei moterų, kurios kreipiasi į profesorių, jis parodo duris. Jis nesiėmė gydyti ir rumunės Adrianos Iliescu, kuri būdama 66 metų susilaukė dukters. Moteris 2004 metais tapo nėščia ir be jo pagalbos Čekijoje.
„Štai kas atsitinka, kai ši medicinos sritis neturi gerų įstatymų“, – piktinosi S.Antinori.
Profesorius pateikė R.Della Corte atvejį kaip įtikinamą pavyzdį, kad menopauzė neturėtų būti kliūtis nėštumui. Dabar Riccardo – 20 metų, jo tėvai vis dar gyvi.
Tokio amžiaus jaunuoliams nebe taip jau ir reikia tėvų, mano profesorius S.Antinori, turintis dvi dukteris – 30 ir 40 metų.
Sutuoktinių Della Corte sūnus Riccardo tik kartą tėvų paklausė, kodėl jie tokie seni. Jis tada tik buvo pradėjęs lankyti mokyklą. R.Della Corte paaiškino sūnui, kad danguje esantis jo brolis, pamatęs, kaip verkia motina, pasiuntęs jai angelą – mažąjį Riccardo.
Riccardo įgijo geodezijos techniko specialybę, bet jau kuris laikas yra bedarbis.
Rosanna išgyvena, kas bus, jei sūnus neras darbo, o ji ir Mauro mirs. Ji, priešingai nei profesorius S.Antinori, nemano, kad 20-mečiam jos sūnui nebereikia tėvų.
Žinoma, Riccardo galėtų perimti žemės ūkio darbus iš savo tėvo – alyvmedžių, smidrų, kviečių auginimą. Bet šis darbas sunkus, varginantis, o prie jo Riccardo nėra įpratęs.
Tačiau skaudžiausia, kad Rosannai, kaip ji dabar prisipažįsta, nepavyko apgauti likimo. Antrojo sūnaus Riccardo gimimas iš jos atminties neištrynė prisiminimų apie žuvusį Riccardo.
Moteris vis dar kiekvieną dieną eina į kapines, dažnai slapčia, nes žino, kad Mauro ir Riccardo jos nesupranta. Niekas nebus vėl gerai – tai R.Della Corte suvokė jau seniai.
Postringauti mėgstantis antrasis Riccardo nėra angelas, žuvusio brolio antrininkas ir motinos guodėjas. Jis – jaunas vaikinas, turintis senus tėvus.
Kai Riccardo tapo pilnametis, S.Antinori norėjo surengti didelę šventę ir padovanoti jam gerą dviratį ar sportinę įrangą.
Į šią šventę turėjo sugužėti žurnalistai iš daugelio pasaulio šalių. Visi skeptikai turėjo pamatyti, kokiu šauniu vaikinu tapo Riccardo.
„Profesorius S.Antinori net norėjo Riccardo padovanoti 10 tūkstančių eurų, – pasakojo Rosanna. – Pinigai jam būtų labai pravertę, bet pažiūrėjęs į profesorių savo žydromis akimis Riccardo pasakė: „Ne, ačiū.“
Išgirsti tokį sūnaus atsakymą Rosannai buvo nemalonu.
Bet būtent tuo momentu R.Della Corte pagaliau įsisąmonino, kad antrasis Riccardo nėra pirmojo klonas.
