Britė Laura Wright (30 m.) prieš keletą metų daug iškentėjo dėl visuomenės požiūrio, kad kūdikį būtina maitinti krūtimi. Dukros Summer žindymas jau nuo pirmojo karto buvo skausmingas. Tai buvo kančia. Tačiau, užuot dukrai davusi mišinio, L.Wright iš krūties atkakliai traukė pieną.
Žindymas sukėlė pavojų L.Wright sveikatai ir neleido džiaugtis dukra – moteris pyko, nes jautė aplinkinių spaudimą.
„Kai laukiausi, lankstinukai ir vaizdajuostės, kurias žiūrėjau, pabrėžė žindymo naudą. Šeima, draugai, kolegos – visi man aiškino, kad maitinimas krūtimi yra lengvas dalykas, tai nuostabi priemonė ryšiui su vaiku užmegzti, – prisimena Laura. – Be to, motinos pienas apsaugo nuo ligų bei alergijų.“
Problemos prasidėjo, Summer gimus 2013-ųjų liepą. Mergaitė svėrė vos 2,3 kg ir buvo per silpna, kad galėtų žįsti, todėl slaugytojos jai davė pieno mišinio.
„Dvi dienas kas tris valandas vis bandžiau maitinti krūtimi, – prisimena L.Wright. – Stebėjausi, kaip buvo skausminga, bet kai pasiskundžiau, akušerė tik papurtė galvą ir pasakė, kad negali skaudėti.
Jaučiausi apgailėtinai, tarsi būčiau nuvylusi Summer. Visa laimė, kad ji trečią dieną pagaliau ėmė žįsti – padedant žindymo konsultantei. Nejaučiau skausmo, verkiau iš palengvėjimo.“
Kitą dieną moteris su 30-mečiu vyru Ralphu parsivežė dukrą namo. L.Wright toliau maitino Summer krūtimi, bet mergaitė nuolat buvo alkana, todėl motina davė mergaitei pieno mišinio ir iš krūties nutraukto pieno, kad ją pasotintų.
Tačiau dėl duoto pieno mišinio netrukus sulaukė priekaištų iš žindymo konsultantės, kuri naujagimei sumaitino ištrauktą pieną iš trijų indelių.
„Mane apėmė panika – tam pienui ištraukti prireikė visos dienos. Todėl ėmiau save kankinti, kad gamintųsi daugiau pieno. Šešias dienas iš krūties traukdama pieną praleisdavau po tris valandas. Tai dariau naktį, kai Summer pamaitinta miegodavo“, – pasakojo britė.
Ji netrukus apčiuopė kietą guzą dešinėje krūtyje. Žindymo konsultantė nematė jokių problemų – tai esą tik užsikimšęs latakas, kurį reikėtų pamasažuoti.
Po trijų dienų krūtis paraudo ir liečiant skaudėjo.
„Labai skaudėjo žindant, – sakė moteris. – Šeimos gydytojas diagnozavo krūties uždegimą ir išrašė antibiotikų, bet žindymo konsultantė manęs nepalaikė ir liepė maitinti kaire krūtimi.
Kitą rytą pabudusi jaučiausi apsvaigusi. Paaiškėjo, kad mano organizme buvo infekcija, o po dešinės krūties oda – 4 centimetrų pločio ir 3 centimetrų gylio pūlinys.“
Kitą rytą skausmas tapo nepakeliamas. Pūlinys dar padidėjo, o spaudimas dėl besikaupiančio pieno reiškė, kad jį ir vėl reikės traukti.
„Kai laukiau eilėje klinikoje, pūlinys sprogo ir krūtyje liko gili žaizda, – pasakojo Laura. – Mane skubiai priėmė konsultantas. Paklausiau jo, ar turėčiau žindyti kaire krūtimi. Jis atsakė, kad tai – mano pasirinkimas.
Verčiau jau jis būtų liepęs nustoti. Motinos instinktas verčia daryti viską dėl kūdikio gerovės, bet kartais reikia, kad profesionalas lieptų liautis.“
Žindymo konsultantė apskritai dingo iš akiračio. L.Wright jaudinosi, kad kažką daro ne taip, todėl lankėsi įvairiuose susirinkimuose, skirtuose motinoms, kurios turi žindymo problemų.
„Sutikau daug susirūpinusių moterų. Visi patarimai prieštaravo vienas kitam. Viena akušerė sakė, kad Summer turėčiau duoti tiek mišinio, kiek ji nori, kita liepė juo maitinti kuo mažiau. Niekas nesakė, ar turėčiau maitinti krūtimi.
Po mėnesio mano žaizda užgijo, todėl vėl ėmiau maitinti dešine krūtimi. Tačiau po dviejų savaičių pasijutau prastai. Tyrimas ultragarsu parodė, kad krūtyje dar keturi pūliniai.
Dukra man – pirmas kūdikis, nebuvau pakankamai stipri, kad pati nuspręsčiau nustoti maitinti krūtimi.“
Kai Summer suėjo 3 mėnesiai, konsultantas moteriai išrašė antibiotikų ir liepė nežindyti jų vartojimo laikotarpiu.
„Pagaliau galėjau priimti sprendimą, – sakė L.Wright. – Gavau medikų patvirtinimą, kad galiu nustoti. Abi krūtys kone iš karto užgijo, daugiau neatsirado jokių pūlinių.“
Tačiau Laura tebesijaučia kalta. Ji niekam nepasakojo apie savo sprendimą. Kartą net pasišalino iš susitikimo su kitomis motinomis, nes Summer buvo išalkusi, o Laura nenorėjo, kad jos pamatytų, kaip išsitraukia buteliuką su pieno mišiniu.
Niekas iš 17 medikų, su kuriais Laura bendravo, neliepė nustoti žindyti, nors moters krūtyje buvo keli pūliniai. Kad ji nuspręstų nebemaitinti krūtimi, prireikė vaistų, kurie gali pakenkti kūdikiui.
Jei taip būtų padariusi, visi manytų, kad nepakankamai stengėsi.
Kita britė per troškimą būti tobula mama vos nepražudė savo kūdikio. Christiana Hopkinson (33 m.) buvo įpratusi visur būti nugalėtoja. Į vaiko laukimąsi irgi žiūrėjo kaip į varžybas – tai vos nekainavo kūdikio gyvybės.
„Viskas prasidėjo, kai pastojau jau po pirmo mėnesio bandymų. Aš savimi taip didžiavausi, jog maniau, kad net vaisingumą pati kontroliuoju.
Nors tiesa buvo ta, kad man tiesiog pasisekė. Net motinystę – nesibaigiantį darbą – laikiau tarsi testu, kurį per porą dienų arba išlaikai, arba ne“, – pasakojo moteris.
Ji ėmė lankyti brangius kursus būsimiems tėvams ir daug domėjosi gimdymu. Ch.Hopkinson pirko ir skaitė daugybę knygų apie gimdymą, žiūrėjo laidas, tačiau visada prasukdavo tas vietas, kuriose buvo kalbama apie cezario pjūvį, nes buvo įsitikinusi, kad jo nereikės.
„Labiausiai nerimavau, ar ligoninėje bus laisvas gimdymo baseinas, nes norėjau gimdyti vandenyje, – prisipažino ji. – Nėštumas praėjo lengvai. Aš tai priskyriau savo sugebėjimams, o ne sėkmei.
Manęs rytais nepykino, iki gimdymo važinėjausi dviračiu – atrodžiau kaip apelsinas, balansuojantis ant peilio. Nejauku prisiminti, kaip savimi pasitikėjau.
Maniau, kad gimdymas prasidės nustatytą dieną, o nuskausminamųjų nereikės. Tačiau sąrėmiai neprasidėjo gydytojų prognozuotą dieną, neprasidėjo ir kitą savaitę. Tai buvo ženklas, kad aš ne viską kontroliuoju.“
Kai gimdymo procesas prasidėjo, moteris nesitikėjo, kad gali nutikti kas nors bloga, ji netgi gavo išsvajotąjį gimdymo baseiną. Tačiau ji klydo.
„Vaisiaus vandenyse buvo mekonijaus – pirmųjų kūdikio išmatų, susiformavusių iki gimimo, prieš pradedant jį maitinti, – pasakojo Ch.Hopkinson. – Tai ženklas, kad kažkas negerai. Mano dar negimusio kūdikio širdis plakė per greitai.“
Gimdyvę perkėlė į skyrių su pažangesnėmis technologijomis. Prijungė prie monitoriaus ir lašelinės, kad paspartintų gimdymą.
Visi bandymai išstumti kūdikį buvo nesėkmingi. Medikai pasiūlė operaciją, Christiana sutiko.
„Mano pirmasis sūnus buvo negarbingai išpjautas iš gimdos. Nors to nenorėjau, viskas pasidarė nebesvarbu, kai pamačiau savo nuostabų berniuką“, – prisimena moteris.
Gydytojai nustatė, kad vaikas visiškai sveikas.
Tačiau Ch.Hopkinson turėjo ištikti dar siaubingesnis įvykis, kad dingtų noras konkuruoti su kitais.
Tėvai laimingi parsivežė sūnų namo ir mėgavosi giminaičių bei pažįstamų dėmesiu.
„Gavome tiek gėlių ir dovanų, kad jaučiausi kaip „Oskaro" teikimo ceremonijoje dalyvaujanti žvaigždė su didžiuliu pilvu ir žindymo liemenėle, – sakė moteris. – Net cezario pjūvis nesumažino mano noro puikiai pasirodyti prieš kitus.
Ruošiau pietus ir viriau arbatą visiems svečiams, nes nenorėjau, kad jie manytų, jog motinystė mane pakeitė. Iš pradžių maniau, kad būsime geri tėvai. Akušerės irgi taip manė, jos užsirašė, kad nuostabiai žindau, ir paliko mane ramybėje po poros vizitų.“
Bet viskas nesiklostė taip gerai, kaip atrodė. Sūnus Williamas negaudavo pakankamai pieno, bet moteris to nesuprato. Knygose skaitė, kaip svarbu žindyti.
Akušerės po penkių dienų sugrįžo apžiūrėti Williamo. Paaiškėjo, kad nukrito 25 proc. jo svorio. Medikai nustatė, kad vaikas sirgo naujagimių hipernatremija. Tai liga, kai dėl dehidratacijos natrio kiekis kraujyje pasiekia pavojingą lygį.
Dėl hipernatremijos gali sutrikti inkstų veikla, net gali ištikti mirtis.
„Vaikų gydytojas išbalo, kai pamatė, kiek daug natrio Williamo kraujyje, o konsultantas teigė, kad liesesnių vaikų būna tik Afrikoje, – pasakojo Ch.Hopkinson. – Pagimdžiau sveiką kūdikį, bet vos jo nepražudžiau.
Būtų buvę kitaip, jei akušerės pas mus būtų apsilankiusios anksčiau, bet žinojau, kad mano pačios pasipūtimas buvo šios situacijos priežastis.
Mano vyras advokatas, dirbantis Londone, kaip ir aš mėgsta konkuruoti su kitais. Abu atmetėme mintį vežti Williamą į ligoninę, kai jis pradėjo atrodyti vangus ir sauskelnėse nerasdavome išmatų. Nenorėjome atrodyti esantys blogi, paranojiški tėvai.“
Pora Williamą paliko ligoninėje, kad būtų atkurta organizmo skysčių pusiausvyra. Medikai leido likti ir motinai.
„Čia motinos buvo visiškai kitokios nei tos, kurias mačiau pamokose tėvams, – teigė moteris. – Čia buvo narkomanių su kūdikiais, persigandusių paauglių, nemokančių kalbėti angliškai. Gydytojai buvo panašesni į mane, gerai atliekantys savo pareigas, bet aš nebuvau viena iš jų.“
Christianą kankino įvairios mintys. Kai gydytojai skenavo Williamo smegenis, ji net manė, jog nesvarbu, jei jam kas nors negerai, vis vien rūpinsis savo vaiku.
„Buvo keista, kad ėmiau taip galvoti. Anksčiau maniau, kad savo norą visada būti tobulai taikysiu ir atžalai. Pamenu, kad nesupratau, kaip tėvai gali mylėti neįgalius savo vaikus. Pirmą kartą gyvenime nelaukiau jokių apdovanojimų iš aplinkinių ir neskubėjau, elgiausi ramiau“, – prisipažino Christiana.
Blogiausias Ch.Hopkinson nutikęs dalykas padarė ją geresne motina.
„Visi sako, kad tapusi motina pasikeiti, bet nežinojau, kad atsisakysiu noro konkuruoti, – prisipažino ji. – Tačiau pasikeisti iš karto nesugebėjau. To kaina buvo didelė, bet visa laimė, kad vienintelė padaryta ilgalaikė žala buvo mano sumažėjęs pasitikėjimas savimi.“
Nuo to laiko praėjo 10 metų. Christiana susilaukė dar 2 vaikų. Nors jos noras nurungti kitus dar nevisiškai dingo, ji galėjo pasireikšti kitose srityse – kai vaikai pradėjo eiti į mokyklą.
Iš ankstesnių klaidų ji suprato, kad didžiausias laimėjimas yra gyvas vaikas. Visa kita priklauso nuo jų pačių – visi vaikai gimsta ką nors turėdami, dėl to kiekvienas yra ypatingas.
