Neatsitiktinai J.Erlickas ir jo duktė Radvilė tapo televizijos projekto „Šuolis“ dalyviais – jie nemažai patirties įgijo daug metų šokinėdami nuo bokšto į Zarasaičio ežerą, esantį Zarasų rajone.
Gyvuoju klasiku tituluojamas Nacionalinės premijos laureatas jau kurį laiką yra tarp projekto lyderių.
Duktė jam lipa ant kulnų, bet abejoja, ar aplenks tėvą.
„Mes čia – ne konkurentai. Dalyvaujame kaip komanda, nors ir šokinėjame atskirai“, – tvirtino kuklumu pasižyminti R.Erlickaitė.
Tėvas ir duktė vienas kitą patreniruoja, padeda pasirengti „Šuoliui“, juk jie – ne svetimi žmonės, kad jaustųsi lyg aršūs varžovai.
„Esame skirtingo amžiaus, man truputį lengviau išmokti naujų dalykų, o jis įpratęs drąsiai šokinėti ant galvos nuo dešimties metrų aukščio tramplino. Bet ir aš greitai šoksiu nuo aukščiau. Trenerė sakė, kad reikia daugiau pasitreniruoti nuo 7 metrų aukščio, tada šoksiu ir nuo 10 metrų“, – tėvo ir savo jėgas lygino Radvilė.
Vienoje įmonėje projektų koordinatore dirbanti rašytojo duktė kone kasdien treniruojasi baseine, ir jos šuolių atlikimo technika gerokai patobulėjo. R.Erlickaitė džiaugėsi, kad darbe geranoriškai žiūri į jos pomėgį ir dėl pasirengimo „Šuoliui“ leidžia dirbti lankstesniu grafiku.
Rašytojo J.Erlicko ir klasikinės filologijos specialistės, antikinės kultūros vadovėlių autorės, režisierės Vilijos Niauronytės šeimoje su metais vyresne seserimi Migle užaugusi Radvilė visada galėjo užsiimti tuo, ko jos širdis geidė. Mat tėvai nieko nedraudė.
Jaunėlė duktė nuo vaikystės pamėgo jodinėti žirgais, šokinėti nuo tramplino. Šie pomėgiai tokie skirtingi, tad Radvilė, net ir rinkdamasi profesiją, blaškėsi nuo tiksliųjų iki humanitarinių mokslų. Ką vis dėlto ji studijavo?
„Studijavau tiksliuosius mokslus, vėliau į humanitarinius peršokau. Nesu kalbininkė. Mano mokslai – arčiau istorijos. Dar ne visai baigiau studijas, jas sustabdžiau praėjusį pavasarį dėl darbo, nes reikėjo išvykti į Maskvą visai vasarai.
O kai grįžau iš Maskvos, ėmiausi rūpintis Narvydiškio dvaro Širvintų rajone renginiais“, – pasakojo Radvilė.
– Po darbo atgaivos semiatės žirgyne ir baseine. Kaip spėjate suderinti du skirtingus pomėgius?
– Šeštadieniais iš ryto lekiu į privatų žirgyną netoli vaizdingų Belmonto apylinkių, popiet – į treniruotę baseine, sekmadienį – tiesioginės televizijos laidos filmavimas Kaune.
Jodinėjimą ir šuolius įmanoma suderinti, nes noriu ir vieno, ir kito.
– Turite savo žirgą?
– Savo neturiu, jodinėju trenerės. Pakanka man ir jos žirgų.
– Kada susidomėjote jodinėjimu?
– Žirgai mane visada traukė, jais žavėjausi, todėl jau neprisimenu, kada pirmąkart sėdau į balną.
Atrodo, nuo keturiolikos metų jodinėju su pertraukomis.
– Ar patyrėte traumų?
– Žirgas buvo mane numetęs ir dar netyčia užlipo: man plyšo kojos raumenys, kurį laiką negalėjau vaikščioti.
Bet pasveikusi iškart grįžau į žirgyną. Meilė žirgams nepaaiškinama. (Juokiasi.)
– Šokinėti nuo bokšto į Zarasaičio ežerą jus išmokė tėvas. Kuo jums patinka šis užsiėmimas?
– Įmesdavo, o paskui pats ištraukti nebegalėdavo.
– Mokate plaukti nuo mažens?
– Išmokau gal penkerių. Nebuvo sunku išmokti – tėvas įmetė į ežerą, o išplaukti turėjau pati.
Vanduo traukia taip pat stipriai kaip ir žirgai. Kai tėvas pasikvietė mane į antrą „Šuolio“ laidą šokti nuo tramplino kartu, man taip patiko, kad užsimaniau treniruotis.
Kitą dieną po laidos paskambino televizijos prodiuserė ir pasiūlė pratęsti dalyvavimą.
Iškart sutikau. Profesionaliai gal ir neišmoksiu šokinėti, kol tęsis projektas, bet drąsos atsirado daugiau. Kai atėjau į projektą, ant galvos šokinėjau tik nuo metro aukščio, nuo didesnio tramplino nemokėjau.
Nuo 10 metrų aukščio bokšto į Zarasaičio ežerą šokinėdavau tik ant kojų. Ten visi taip šokinėdavo, juk negali nešokinėti.
– Jūsų sesuo ir motina taip pat sportiškos?
– Sesuo šiek tiek jodinėja, bet tas užsiėmimas jai mažiau rūpi nei man.
Miglė anksčiau į ežerą šokinėdavo drąsiau – pirmiau už mane nušoko nuo 10 metrų aukščio tramplino.
Man neteko girdėti, kad mama kada nors būtų nušokusi nuo bokšto į savo gimtinės ežerą, ir juo labiau matyti.
– Mama nesiima už galvos, kai tėvas su dukterimi ruošiasi vykti į laidos filmavimą? Ji nesibaimina, kad gali nutikti kokia nelaimė?
– Nežinau, mat tuo metu šoku ant galvos. Gali būti, kad tuo momentu ji susiima už galvos, bet aš to nematau. (Juokiasi.)
Ji susitaikiusi su tuo – juk seniai mane mėtydavo nuo to bokšto į ežerą.
– Kaip jūs, kukli mergina iš inteligentų šeimos, jaučiatės patekusi į televizijos projektą, kuriame dalyvauja labai margo pramogų pasaulio atstovai ir verda įvairios intrigos?
– Man įdomu pamatyti ir kitokių dalykų. Projekte dalyvauja labai smagi kompanija. Visi vieni kitiems padeda, negaili patarimų. Nepastebėjau jokio pavydo, visi draugiškai žiūri į žaidimą.
Ir nebaisu pasirodyti prieš kameras vilkint tik maudymosi kostiumėlį. Visos projekto dalyvės jaunos, gražios, visos puikiai išmoko šokinėti, nors Daina ir Vita (dainininkės D.Bilevičiūtė ir V.Jakutienė) jau iškrito iš televizijos projekto.
– Jūsų tėvas apie jus pasakojo, kad nesate kuo nors garsi: nei dainuojate, nei šokate, nei geriate, nei turite kitokių žalingų įpročių. Esate lyg ne šių laikų mergina, kuri atsisakote gėrimo taurės?
– Būna visko, išgeriu ir didesnį kiekį, bet po stalu neropinėju. (Juokiasi.)
– Su kuriuo – tėvu ar motina jaučiate artimesnį ryšį?
– Skirtingai su abiem. Su tėčiu turime daugiau bendrų sportinių interesų – kariaujame šachmatais.
Man dar reikia šiek tiek pasitreniruoti, kad jį įveikčiau prie šachmatų lentos.
Su mama sieja savaiminis interesas. Su ja paskaitome tas pačias knygas, būna, kad ji kokią nors rekomenduoja. Pastaroji mamos duota knyga buvo Michailo Šiškino „Laiškų knyga“. Man ji pasirodė labai graži.
– J.Erlickas mažai šneka, daugiau rašo. O namuose tą spengiančią tylą turbūt nutraukia mama?
– Pasitaiko, kad tėvas namuose kartais šneka. (Juokiasi.) Mama kartais pašneka daugiau. Tėvas pagalvoja, o jinai pasako, kad jam nereikėtų to paties sakyti.
– Todėl jums ir seseriai buvo paprasta sutarti su tokiais tėvais – jie nedaug šneka, nebara.
– Tik kartais ima ir numeta nuo tramplino. (Juokiasi.)
– Esate vaikystėje prikrėtusi išdaigų, dėl kurių tėvai iš gėdos raudonuodavo?
– Aš anksčiau darydavau nuodėmes. Dabar jų darau mažiau.
– Motina išmokė moteriškų darbelių: megzti, siūti, kepti, virti?
– Ne. Jau senokai gyvenu savarankiškai – pati išmokau šitų dalykų. Nebuvo sunku, nes vaikystėje mums nieko nepateikdavo ant lėkštutės.
Visko mes su seserimi mokėmės labai anksti. Tėvai būdavo užsiėmę, dažnai tekdavo pačioms suktis namie. Jie grįždavo ir matydavo – pyragų, sausainių prikepta. (Juokiasi.)
Mama nemokė, kokią tešlą maišyti, kiek kepti, nes ji pati nemoka.
– Skirtumas tarp jūsų ir sesers Miglės – vieni metai. Ar turite daug bendro?
– Esame labai skirtingos. Man būtų sudėtinga ją apibūdinti. Visaip su ja būna. Sesuo nėra prisirišusi prie vienos vietos – pastarąjį kartą iš jos girdėjau garsus, kai ji buvo Prancūzijoje. Ji keliaudama dirba.
– Žinomo rašytojo Erlicko pavardė jums labiau padeda ar kenkia?
– Nepastebėjau, kad ji padėtų ar trukdytų gyventi.
Pirmiausia niekada nesakau, kieno duktė esu.
Nors vėliau ir išaiškėja, nekyla dėl to jokių nesklandumų. Juk tėvo pavardė nėra koks nors mano nuopelnas.
– Kaip tėvai vertina jūsų gerbėjus? Ar jie pereina tėvų filtrą?
– Jie jų nemato. Nerodau, gal tėvas juos išmestų per langą iš trylikto aukšto. (Juokiasi.)
– Ar gyvenant tryliktame – velnio tuzino – aukšte nutikdavo mistiškų dalykų?
– Nebuvo jokios mistikos. Aš dabar gyvenu pirmame aukšte – žemai puoliau.
– Ar pati jau galvojate apie šeimą? Nekuriate planų, kaip atrodys vestuvės, suknelė?
– Nekuriu.
