Tėvą su dukterimis supjudė cukrinė su nuodais

Panevėžietis 75 metų Petras Jakimavičius į redakciją kreipėsi su neįprastu prašymu – padėti susitaikyti su dukromis.

Dvi suaugusios, savo šeimas turinčios atžalos su tėvu nekalba jau treti metai. Su seneliu nenori bendrauti ir anūkai.

Artimiausių žmonių santykiai pašlijo po to, kai P.Jakimavičius savo šeimynykščius įtarė norėjus jį nunuodyti. Vyras savo namų virtuvėje rado į cukrų pribertų kažkokių miltelių. Ekspertai nustatė, kad tai buvo psichotropinė medžiaga.

Kur yra P.Jakimavičiaus namų raktai, esą žinojo tik dukros. Pareigūnai, remdamiesi panevėžiečio įtarimais, iškėlė baudžiamąją bylą ir apklausė pasiskundusio vyro dukras ir anūkus, bet jų kaltės neįžvelgė. Po šių veiksmų jaunesnioji karta liovėsi bendrauti su tėvu.

P.Jakimavičiaus viltys, kad bylos tyrimo metu paaiškės, kas kėsinosi į jo gyvybę, ir įtarimų šešėlis nuo artimųjų galbūt nukris, žlugo. Daugiau nei prieš metus prokuratūra ikiteisminį tyrimą sustabdė, nes tyrėjams nepavyko rasti nusikaltėlių.

Tada P.Jakimavičius pasijuto dukart nuskriaustas: šeima nuo jo nusisuko ir pareigūnai nenori išsiaiškinti nusikaltimo. Vyras dabar jaučiasi vienišas ir labai nelaimingas, dėl šių intrigų pabėgo jo turėta artima draugė, o širdį kaip akmuo tebeslegia nežinia, kas vis dėlto į cukrų pribėrė nuodų.

„Atleisčiau dukroms viską, tik tegu bendrauja, kalba su manim. Noriu susitaikyti, jokių piktumų širdy nelaikau. Ką gi aš bloga padariau? Tik įtariau. Jei nebūtų kaltos, tai kodėl nebendrauja?“ – klausė P.Jakimavičius.

P.Jakimavičius visą gyvenimą dirbo autobuso vairuotoju. Su žmona oficialiai išsituokė prieš 18 metų. Dukros jau buvo pilnametės. Skyrybų priežastis neva buvusi nesutarimas dėl piniginių reikalų.

Esą visa vyro alga eidavo į žmonos banko sąskaitą, moteris buvo labai taupi, skrupulingai kontroliavo visas išlaidas.

„Neapsikentęs pareikalavau, kad pinigus padalytų per pusę, tada ir prasidėjo“, – toks, kaip tvirtina P.Jakimavičius, buvęs pretekstas skyryboms.

Pagyvenęs kurį laiką atskirai, kaip vėliau paaiškėjo iš dukrų pasakojimų – su kita moterimi, išsiskyrėlis grįžo pas buvusią žmoną. P.Jakimavičius su ja dar pagyveno 6 metus, o tada jau galutinai paliko bendrą lizdą.

P.Jakimavičius pasakojo, kad šį kartą nesutarimų priežastimi tapo abiejų ligotos motinos. Iš pradžių į namą Rožyne pasiligojusią mamą atsivežė žmona. Senolė gulėjo ant patalo. Ją karšino abu sutuoktiniai.

Šiai mirus į šeimos namus mamą atsivežė vyras. Motina rūpinosi tik sūnus, žmona prie sergančios anytos esą nenorėjo nė artintis.

Kompromisas buvo daugiau nei keistas. Už tai, kad retkarčiais pašildys valgį ir nuneš senolei prie lovos, žmona pareikalavo užmokesčio. Už tą nedidelę paslaugą visus metus vyras sutuoktinei kas mėnesį atseikėdavęs po 150 litų. P.Jakimavičiui atrodo, kad senolės nemylėjo, nenorėjo su ja bendrauti ir jo dukros.

Galiausiai P.Jakimavičiui trūko kantrybė, soduose nusipirko namelį, jį susiremontavo, persikraustė ten su ligota motina ir toliau 6 metus prižiūrėjo ją vienas.

Prieš 2,5 metų moteris mirė slaugos ligoninėje.P.Jakimavičius mano, kad dabartiniams jo sielos skauduliams pradžią davė įvykiai po motinos mirties metinių.

Po jų jis į savo namus pasikvietė dukras, norėjo jas pavaišinti ir pasikalbėti. P.Jakimavičius sako, kad santykiai su dukromis visą gyvenimą buvo normalūs, bet ne pernelyg šilti.

Vyras tvirtino, kad vieni kitų nesveikindavę per gimtadienius ar kitas šventes, nesėsdavę prie bendro stalo per Kalėdas, dukros niekada nėra tėvo pasveikinusios su Tėvo diena. Tą kartą susėdus už stalo vyresnioji užklausė, kam tėvas turtą užrašysiantis.

„Koks čia sodo turtas? Kas vandens stiklinę senatvėj paduos, tam ir užrašysiu“, – atsakęs gimdytojas.

Kalba apie palikimą toliau nesirutuliojo. Prieš išlydėdamas dukras P.Jakimavičius joms parodė, kur padėtas namų raktas.

„Maniau, vienas gyvenu, nebesu jaunas, maža kas gali atsitikti“, – graudinosi vyras.

Prieš dvi savaites iki to vizito P.Jakimavičius į savo viengungišką būstą buvo įsileidęs anūko kompaniją. Šis šventė gimtadienį ir paprašė, kad senelis leistų su draugais paūžti toliau nuo tėvų akių.

P.Jakimavičius sutiko, iškūreno jaunimui pirtį. Atvažiavo apie 10 jaunuolių, paryčiais tarp jų kilo konfliktas. Kad ko nors nenutiktų, P.Jakimavičius paskambino vyresniajai dukrai, anūko tetai, nes šio motina dirbo, ir liepė jaunimą išsivežti.

Dukra atvažiavo labai supykusi ir per kelis kartus jaunuolius išsivežė. „Džiaugiuosi, kad atsikračiau jų“, – emocijų neslėpė senelis.

Po dukrų viešnagės praėjus lygiai savaitei P.Jakimavičius cukrinėje rado neaiškių miltelių, kaip vėliau buvo nustatyta, psichotropinio preparato nordazepamo, veikiančio psichiką ir nervų sistemą.

Nedaug trūko, kad vyras tą cukrų būtų suvartojęs, tik atsitiktinumas lėmė, kad to neįvyko. Tą dieną P.Jakimavičius buvo turguje, ten sutiko pažįstamą. Įsikalbėjus moteris pasakė ieškanti pirkti alijošiaus, norinti pasidaryti gydomąjį užpilą. P.Jakimavičius pasakęs tokio užpilo turintis namuose ir pavadinęs pažįstamą važiuoti kartu.

Atsivežęs į namus viešnią vyras užkaitė vandenį, padėjo ant stalo kavos indą ir artyn pastūmė cukrinę.

Moteris, prieš nardindama cukrinėn šaukštelį, nusistebėjo, kad kristalėlius dengia baltesnis ir smulkesnis, į cukraus pudrą panašus sluoksnis.

„Tada ir aš į cukrinę žvilgtelėjau, paėmiau tų miltelių, palaižiau, liežuvis iš karto nutirpo“, – šokiruojančią akimirką prisiminė panevėžietis.

P.Jakimavičius sutriko, jokia mintis neatėjo į galvą, kaip nežinoma medžiaga galėjo atsirasti ant valgomo produkto. Viešnia iš karto išvažiavo namo.

P.Jakimavičius nežinojo nė ką galvoti, nesumetė, kur kreiptis, nedrįso kam nors pasakoti ir klausti patarimo. Jį kankino siaubingas suvokimas, kad vieninteliai žmonės, galėję patekti į jo namus, buvo dukros, nes tik jos žinojo, kur yra atsarginis raktas.

P.Jakimavičius sukorė 480 kilometrų pirmyn ir atgal iki Klaipėdos, kad pasikonsultuotų su ekstrasensu.

„Man pasakė – šviesi moteris ir tamsus vyras“, – esą tokius kaltininkus nurodė ypatingomis galiomis besireklamuojantis asmuo.

O tai sufleravo, kad galbūt nagus čia prikišo vyresnioji dukra ir anūkas. Tada, po nemalonių radybų praėjus savaitei, P.Jakimavičius kreipėsi į policiją, parašė pareiškimą, kad kažkas jį ketino nunuodyti. Kartu su pareiškimu policijai įteikė ir paketėlį cukraus su įtartinais milteliais.

Vyras atsakymo laukė pusmetį, tada vėl nužygiavo į komisariatą. Sužinojo, kad pareigūnai atsakymą seniai išsiuntė, kad byla nebus keliama. Kur dingo policijai atiduoti milteliai, P.Jakimavičius nežino, išsiaiškino tik kiek, kad niekas jų sudėties netyrė.

P.Jakimavičiui atrodo, kad pareigūnai į jo pranešimą pažiūrėjo pro pirštus, nevažiavo į įvykio vietą, neapžiūrėjo nei namo, nei virtuvės ir nesiruošė tirti įtartinų miltelių. Liepė juos pačiam vežti į Vilnių, į Maisto ir veterinarijos tarnybos laboratoriją.

Sostinėje iš panevėžiečio tik pasijuokė, kad lakstantis su milteliais. Jam buvo paaiškinta, kad jei įtariamas nusikaltimas, pati policija privalo miltelius siųsti ekspertams. P.Jakimavičius vėl iš naujo rašė pareiškimus policijai ir prašė išsiaiškinti, kas jį norėjo nunuodyti.

Kelis kartus mynęs tyrėjų ir prokurorų kabinetų slenksčius ir nieko nepešęs, P.Jakimavičius galiausiai pasibeldė į tuomečio Panevėžio apskrities policijos vadovo Rimanto Bobino duris. Nuo įtartinų radybų buvo praėję jau metai.

Tyrimas pagaliau pajudėjo iš mirties taško, buvo užvesta byla, apklausti nukentėjusiojo giminaičiai ir moterys, su kuriomis P.Jakimavičius draugavo. Tyrėja atvažiavo į namus, nufotografavo aplinką, kambarį, apžiūrėjo įtartinus miltelius cukruje. P.Jakimavičius to mišinio nebuvo išpylęs, saugojo dėl viso pikto.

„Viskas vyko kaip kine. Nors buvo praėję metai, tyrėjai naršė namą, fotografavo, miltelius įdėjo į maišiuką“, – pareigūnų dėmesiu tąkart džiaugėsi panevėžietis.

Atsakymą, kokia medžiaga rasta cukruje, P.Jakimavičius gavo po pusmečio, ekspertai rašė, kad tai narkotinių medžiagų grupei priskiriamas nordazepamas. Tačiau iš viso to išėjo šnipštas. Niekas iš apklaustųjų neprisipažino pylęs nuodų į P.Jakimavičiaus cukrų ir nė vienas nenumanė, kas tai galėjo padaryti. Prokuroras ikiteisminį tyrimą nutraukė.

P.Jakimavičius vėl ėmė blaškytis ieškodamas teisybės. Kad atnaujintų bylą, prokuratūra patarė duoti į teismą.

„Duodu į teismą ketvirtą kartą, bet teisėjai nemato priežasčių jos atnaujinti“, – dejuoja P.Jakimavičius.

Prie bevaisių teisybės paieškų P.Jakimavičiui nerimo pridėjo dar ir piktybiniai telefono skambučiai ir nepadoraus turinio SMS. Įvairiais mobiliųjų telefonų numeriais vyrui skambinama po kelias dešimtis kartų per parą. Pakėlus ragelį niekas nekalba. Jei P.Jakimavičius eidamas gulti neišjungia telefono, šis per naktį kartais suskamba net 50 sykių.

Tai akivaizdus psichologinis teroras. Panevėžietis dėl to parašė pareiškimą policijai, pateikė skambinusiųjų numerių sąrašus, bet rezultatas nulinis.

Pareigūnai išsiaiškino, kad vieni numeriai nenaudojami, kiti nepriklauso konkrečiam abonentui, treti išjungti. Kadangi skambinantieji P.Jakimavičiaus nebaugina ir jam negrasina, o tyli, žinutės ne grasinančios, o nepadorios, minėtoje veikloje nėra nusikaltimo požymių, todėl pradėti ikiteisminį tyrimą atsisakoma.

„Rašiau į Generalinę prokuratūrą, viską persiunčia į Panevėžį, o čia kaip juodojoj skylėj. Policija rekomenduoja keisti numerį, bet negaliu, turiu mažą versliuką, su traktoriuku apariu žmonėms sklypus, klientai mane žino, būtų daug išlaidų iš naujo reklamuotis“, – aiškina panevėžietis.

O gal šeimos nariai čia niekuo dėti? Gal ramybės neduoda buvusios širdies draugės? „Draugės neįtariu, kai draugavau su ja, skambučiai jau buvo. Tai moteriai tokia situacija nepatiko. Išėjo, ir viskas. Vienas kitam niekuo nebuvome įsipareigoję, ji pas mane nakvodavo tik savaitgaliais.

Iš pradžių vyresnioji dukra su ja labai susidraugavo, o vėliau, kai paklausė, kam užrašysiu turtą, kažkodėl tos moters ėmė neapkęsti“, – P.Jakimavičius sakė niekaip neperprantantis moteriškų intrigų.

Kodėl P.Jakimavičius pats nepaskambina dukroms ir nepasikalba apie nutrūkusius santykius? „Ne, aš dukroms neskambinsiu, jos turi man lenktis, o ne aš. Sakys, kad įžeidžiau įtarimais, ir nekalbės“, – pirmo žingsnio susitaikymo link žengti nenori tėvas.

P.Jakimavičius prisipažįsta, kad prieš metus sustabdyta byla iš naujo parūpo dėl to, kad neseniai vėl buvęs pas kitą ekstrasensą. Tas pakartojo ano burtininko žodžius, kad nuodų į cukrų pribėrė šviesi moteris ir tamsus vyras.

Dukros, ant kurių tėvas metė kraupaus nusikaltimo šešėlį, sakė nebežinančios, kaip gintis nuo gėdos, kurią užtraukė gimdytojo pramanai. Jos sutiko ateiti į redakciją ir pasikalbėti.

„Jei pradėsim pasakoti, bus negražu, bet tiesa tokia, kad tėvas visą gyvenimą buvo lovelasas. Ponios tarpusavyje susipešė, tegul tėvas tarp jų paieško kaltininko. O kiek jų yra, neužtektų pirštų suskaičiuoti. Kai tarpusavyje tos moterytės susipjovė, ir atsirado tėvui bėdų“, – dėl tėvo raudonavo dukros.

Jos atskleidė, kad tėvų skyrybų priežastis buvusi nauja tėvo meilė. Pagyveno su ja pusmetį, susipyko – ir klūpojo prieš žmoną ant kelių, kad priimtų atgal.

Abi vienbalsiai sakė, kad po to, kai dėl tėvo skundo pareigūnai išdygo ant jų namų slenksčio, savo vaikams ir vyrams pasakiusios, kad pas jį nė kojos nekeltų.

Seniau visa šeima su tėvu nuoširdžiai bendravę, žentai ir anūkai padėję statyti namą, kuriame jis gyvena, dukros prikonservavusios sodo ir daržo gėrybių, visi būriu sveikindavę su vardadieniu ir gimtadieniu, suvažiuodavę per Kalėdas.

Pasiligojusią močiutę dukros irgi padėjusios slaugyti.

„Vaikams taip ir pasakėme: viskas, senelis mums mirė. Niekada nebebus taip, kaip buvo. Ne mūsų reikalas nuotykiai su moterimis, mes jo niekad neauklėjom, nepriekaištavom, gerbėm jį kaip savo tėvą, senelį. Bet po šitų įvykių apie gražų bendravimą nebegali būti ir kalbos.

Mūsų šeima didelė, susitelkusi kaip kumštis, dažnai susirenkame pas mamą, visi artimai bendraujame. Tėvo šitame kumštyje jau niekad nebus. Jei jis paskambintų, pasikalbėtume, išklausytume, bet už jo išdaigas nebeatleistume. Tegul jis būna gyvas, sveikas ir laimingas, tik mūsų per policiją neliečia“, – sakė moterys.