Sostinėje įsikūrusio restorano „Amatininkai“ savininkė I.Marozienė neslepia amžiaus. O ką čia slėpti? Ir kodėl? Šiais laikais gali nieko nesakyti – internetas viską atskleis, jei esi bent kiek žinomas žmogus, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Gyvenimo būdas“.
„Ir ko čia gėdytis? Slėpti savo amžių yra kvaila. Jei mano amžiaus moterys bus be raukšlių, atrodys juokingai“, – neslėpė I.Marozienė „Lietuvos ryto" televizijos laidos „Kitoks pokalbis“ vedėjai Aušrai Kilkuvienei.
– Plastinių operacijų nesidarote?
– Dar ne, bet nesakau, kad vengsiu jų ateityje. Kodėl gi ne? Nors jei Dievas grožio neblogai atseikėjo, nevertėtų lįsti, kur nereikia. Tačiau prisižiūrėti moteriai svarbu: eiti į kirpyklą, pasirūpinti manikiūru, pedikiūru.
– Ne kiekviena gali sau tai leisti.
– Visa tai galima pasidaryti ir namie. Kaip mano jaunystės laikais – pati rūpinausi savo nagais, dažiausi plaukus, net pusbrolį kirpdavau!
– Vaikystėje ir jaunystėje gyvenote sočiai ar teko jausti nepriteklių?
– Šeimai buvo du periodai. Buvo labai gerai, kai iš Amerikos kiekvieną mėnesį gaudavome siuntinius.
Dosniajai senelio tetai mirus prasidėjo juodasis laikotarpis: buvome keturios seserys, mama – namų šeimininkė, vienintelis tėtis dirbo. Jis mirė jaunas, tai studijų metais pragyvenau vien iš stipendijos ir turėjau gerai apskaičiuoti, kad užtektų maistui.
Per vasaros atostogas dirbdavau – vieno mėnesio pajamas skirdavau drabužiams, kito – atostogoms Jaltoje.
– Gal nepritekliai ir užgrūdino atkakliai siekti tikslų?
– Sakyčiau, tėvų auklėjimas. Kai dar gaudavome siuntinius ir turėjome pinigų, mus vis tiek skatino dirbti: pas močiutę daržus ravėdavome, kolūkio laukuose runkelių eiles tvarkydavome.
– Mergina iš provincijos atvažiavo studijuoti į sostinę, kur kai kurie bendraamžiai nuosavais automobiliais važinėdavo. Pavydėjote?
– Pavydžiu nebent baltai – juodai neleidžiu sau pavydėti. Baltuoju vadinu pavydą, kuris skatina pasitempti, pasistengti, įkvepia. Nebuvau ir aš prastesnė – puikiai nėriau vąšeliu, mezgiau virbalais, siūdavausi sukneles rankomis, siuvamosios mašinos neturėjau.
Rankdarbių neužmečiau ir pradėjusi gerai uždirbti.
Visur, kur dirbau, ne tik buvau mylima ir gerbiama, bet ir gaudavau labai gerą algą.
Esu ekonomistė, po studijų dirbau metalo bazėje, vėliau – Miestų statybos projektavimo institute su žymiausiais to meto Lietuvos architektais. O grįžusi į namus aš megzdavau raštuotus megztinius, kuriuos pardavinėdavome čigonams.
– Tai buvo noras save išreikšti ar dar daugiau užsidirbti? Kokio velnio dar megzti, jei alga gera?
– Norėjosi mašiną nusipirkti, be to, ir nesėdėsi ištisus vakarus prie televizoriaus – kažką veikti daug smagiau.
– Gimus dukroms pasukote į nuosavą verslą. Ar jos niekada nepriekaištavo, kad vaikystėje negalėjote joms skirti viso savo dėmesio?
– Nepriekaištavo, nors iš tiesų abu mano vaikai užaugo restoranuose.
– Ar su dukterimis – vyresniąja Birute ir jaunėle Justina – esate artimos?
– Esu griežta, bet teisinga mama. Su Birute esame labai geros draugės, o mažajai dar reikia truputį paaugti, kad taptume draugėmis.
– Prieš septynerius metus įvykusios jūsų skyrybos su Vaidotu Marozu buvo plačiai apšnekėtos. Kas gelbėjo tuomet, kai širdį draskė skyrybų skausmas?
– Darbas, dukros ir draugai. Visa tai padeda ištverti.
– Daug šnekėta apie jūsų vedybinę sutartį, dėl kurios jums liko abiejų kurtas verslas. Man smalsu, kaip vyras sutiko pasirašyti ties punktu dėl neištikimybės?
– Tokio punkto nebuvo. Jei atvirai, buvo dvi sutartys. Pirmoji sutartis ir priedas prie jos. Pirmojoje buvo numatyta bauda man, jei aš būsiu neištikima, o ne atvirkščiai. Po kiek laiko pasirašėme priedą, dar vėliau buvo susitarimai, teismai. Galutinis sprendimas pasirašyti priedą dėl partnerio neištikimybės buvo vyro iniciatyva.
– Jei ne neištikimybė, ar būtumėte likę kartu?
– Nežinau. Tie patys žmonės yra skirtingi, kai susitinka aštuoniolikos metų ir kai sulaukia penkiasdešimties – skirtingas mąstymas, skirtingas elgesys.
Nereikia laikytis santuokos per jėgą – verčiau paleisti vienam kitą ir toliau laimingai gyventi. Aišku, tam reikia drąsos.
– Kas keičiasi išsiskyrus?
– Pusė pažįstamų nebebendrauja. Kas anksčiau kviesdavo į gimtadienius kartu, vėliau nebekvietė apskritai.
Pradžioje vengdavau prieiti prie svetimo vyro, jei šalia nebūdavo jo žmonos. Protingų moterų šiuo klausimu, pasirodo, nedaug.
– Tarsi būtų prilipusi etiketė: „Saugokitės, galiu nuvilioti jūsų vyrą“?
– Taip, tai ne tik jaučiau, bet ir mačiau. Bet aš sakau, kad čigonas savame kieme nevagia. Bet ne aš pirmoji su tuo susidūriau.
– Ar yra kokių nors skyrybų privalumų?
– Laisvė yra didžiulis privalumas, nors gyvendama su žmogumi visuomet bandau derintis ir man tai nėra kančia.
– Niekada nesigailėjote, kad išsiskyrėte? Juk anūkai, kurių kada nors padovanos dukros, neturės senelių poros.
– Taip, šito gaila.
– Pasvajokime: koks vyras jus sužavėtų?
– Protingas. Kvailių nepakenčiu. Skamba šiurkštokai, bet visi supranta, kas yra kvailiai. Tai tokie žmonės, kurie nuolat skundžiasi ir kelia sumaištį aplinkinių gyvenime.
Jie nei patys laimingi, nei kitiems leidžia būti laimingiems.
– O kiek jums svarbūs tokie praktiški dalykai kaip įprotis sportuoti, materialinė padėtis?
– Man nėra svarbu materialinė padėtis, nors nelabai norėčiau pirkti savo vyrui net kojinių. O pinigų man užtenka tiek, kiek turiu.
– Specialybė svarbi? Vienas Lietuvoje žinomas verslininkas yra sakęs, jog neįsivaizduoja, apie ką galėtų kalbėtis statybininkas ir balerina.
– Manote, kad statybininkai negali nueiti į baletą, pasižiūrėti gerų filmų ar spektaklių? Yra visokių statybininkų ir visokių balerinų.
– Kai kurios moterys tikina, jog Lietuvoje nebėra gerų vyrų.
– Yra – daug nuostabių ir laisvų, išsiskyrusių, našlių vyrų.
Viskas jiems gerai.
– Kurgi jie?
– Kai kuriuos sutinku savo restorane, kitus – kelionėse arba, pavyzdžiui, gatvėje statydama automobilį.
Su vienu puikiu žmogumi susipažinau naktiniame bare!
– Amžius svarbu?
– Gyvenimo partneris neturėtų būti daugiau nei dešimčia metų jaunesnis ar vyresnis.
Už šios ribos esantys žmonės jau priklauso skirtingoms kartoms, jų mąstymas kitoks. Idealiausias yra ne daugiau kaip penkerių metų skirtumas.
– Jūs emocinga? Ar sutikusi patinkantį vyrą skubėtumėte tuoktis?
– Jei pamatau gražų papuošalą, jį nusiperku. Jeigu nepatinka, padedu į spintą. Vyro nepadėsi, tad reikia pamąstyti, ką darai.
– Ar galėtumėte emigruoti iš meilės?
– Buvo keli pasiūlymai. Ilgai mąsčiau apie tai ir manau, kad nieko gera iš to nebūtų išėję.
Įsivaizduokime, išsikraustau į Romą, ir ką? Rytą vyras išeina į darbą, draugų – nė vieno, nekenčiu vaikštinėti po parduotuves, per televiziją daugiausia šnekama itališkai, o kalbai pramokti reikėtų mažiausiai metų.
Vyras vakare grįžtų pavargęs, pavakarieniautume, pakeltume po vyno taurę. Jausčiausi vieniša. Pažįstu ne vieną moterį, kurios taip gyvendamos ėmė svaigintis alkoholiu. Aš to nenoriu.
Be to, jei Lietuva man nebūtų svarbi, seniai kur nors kitur gyvenčiau. Bet čia mano šeima, sesės, dukros, draugai. Gali išvažiuoti nebent būdamas dvidešimties ar trisdešimties, o ne penkiasdešimt šešerių.
– O jei jums rimtai dėmesį rodantis italas ar prancūzas būtų pasiryžęs gyventi čia, sutiktumėte?
– Taip.
– Atrodote labai pasitikinti savimi. Ar visuomet esate tokia?
– Neseniai kaip tik buvo situacija, kai vieni verkė, kiti klykė, aš vienintelė žvelgiau ramiai: susikaupiu, pradedu labai greitai ir logiškai mąstyti.
Dėl to su manimi gerai keliauti. Aš nepanikuoju. Jei ką nors negero padarau, visada mintyse save baudžiu už kvailumą, bet iš karto galvoju, kaip tą situaciją išspręsti.
– Kaip jūs ilsitės?
– Yra du būdai: šampanas ir vakarėliai, bet linksmi ir su geriausiais draugais, šokiais. Kitas – lipti į kalnus plačiąja prasme. Kai išvažiuoji į kelionę, tarkime, Etiopiją, ir pamatai visai kitokį gyvenimą.
– O jei negali keliauti, lieka tik šampanas ir vakarėliai?
– Lietuva yra labai graži šalis, galima keliauti ir čia. Kai turėjome mažiau pinigų, daug plaukiojau baidarėmis. Kai prakutome, važinėjome visureigiais po miškus.
Laidą „Kitoks pokalbis“ žiūrėkite penktadieniais 19.50 val. per „Lietuvos ryto" televiziją arba jums patogiu metu žiūrimiausioje interneto televizijoje lrytas.tv.
Vaikystėje vadino Pupyte
Norėčiau dar sykį nuvykti į... Peru, Etiopiją, Šri lanką.
Vaikystėje mano pravardė buvo... Pupytė.
Jei tekėčiau dar kartą, vestuvinę suknelę kurtų... turbūt Egidijus Rainys. Net matuotis nereikėtų.
Nekenčiu, kai žmonės... elgiasi šiurkščiai, pyksta, rėkauja.
Po dešimties metų būsiu... pensininkė. Anūkų apsupta.
Firminis jūsų patiekalas yra... barščiai.
