Eglė neatsilikdavo nuo tų vaikų, kurie svajojo nepastebėti likti žaislų parduotuvėje visai nakčiai. Žinoma, šiai vaikiškai svajonei nebuvo lemta išsipildyti, tačiau Eglė turi ką prisiminti – į žaislų parduotuvę ji eidavo dažnai, kartais ne pirkti žaislų, o tik apžiūrėti jų, rašo „Lietuvos ryto" žurnalas „Gyvenimo būdas".
– Ar dabar tą patį darote ir su savo vaikais? – paklausiau E.Grėbliauskaitės.
– Mūsų vaikai visada nori užsukti į žaislų parduotuves. Prieš užeidami sutariame, ar šį kartą jie gali išsirinkti kokią nors smulkmeną už konkrečią pinigų sumą, ar tik žiūrėsime.
Tik žiūrėti nėra blogai, nes dažniausiai žaislas aktualus vaikams trumpą laiką. Kartais užtenka jį gerai apžiūrėti parduotuvėje. Rimtesnius žaislus vaikai gauna per gimtadienius ir Kalėdas.
O dažniausiai dovanų gauna pinigėlių, kuriuos taupo norimam daiktui įsigyti. Kai vaikas žaislus perka už savo sutaupytus pinigus, tuomet jo poreikiai tampa labiau apgalvoti.
– Kokie žaislai jums teikdavo džiaugsmo?
– Gerai prisimenu, kaip mama padovanojo lėlę Barbę. Kiek tada kalbų girdėjau iš draugių: „O, tai tikra Barbė“, „žiūrėk, ji lanksto kojas per kelius“. Atrodė, kad turiu išties kai ką vertinga ir ypatinga.
Tačiau dabar suprantu, kad ir kiti žaislai teikdavo ne mažiau džiaugsmo nei lėlė Barbė.
Aš dažniausiai žaisdavau su įsivaizduojamais herojais, kuriuos atstodavo daiktai.
Pavyzdžiui, guašo buteliukai rungdavosi, kuris greičiausiai nušliuoš žemyn į fotelį atremta medine lenta. Vykdavo atkrintamosios varžybos, pusfinalis, finalas.
Lėles ir daugybę rūbų joms piešdavome pačios, apgyvendindavome lėles namuose, sukurtuose dideliuose piešimo sąsiuvinio lapuose. Lėlės eidavo į svečius, dalyvaudavo grožio konkursuose.
Dabar sukurta daugybė naudingų, lavinančių žaislų. Tačiau jie dažniausiai būna labai brangūs ir tikrai nėra nepakeičiami kitais dalykais. Galima nusipiešti stalo žaidimą, pasisiūti lėlę arba pajodinėti ant paprastos šluotos.
– Kaip suprasti, ar žaislas naudingas vaikui?
– Yra įvairių žaislų ir skirtingos paskirties. Šautuvas mums dažnai reiškia visiškai kitus dalykus, negu jis simbolizuoja vaikui. Žaislai – puiki priemonė aptarti su vaiku, kas yra ir kam skirti, pavyzdžiui, šautuvai tikrovėje.
Vaikai sugeba atskirti tikrovę nuo žaidimų pasaulio. Manau, kad žaislai, kurie neskatina vaikų mąstyti, nelavina fantazijos, nereikalingi.
Kita vertus, nelygu, kaip vaikas su jais žaidžia.
Bet žaislų perteklius ir lengvai prieinamas naujų žaislų srautas gali trukdyti vaikui suprasti, ko jis nori iš tikrųjų. Rinkdamasis žaislą iš daugelio, kurių norėtų, vaikas mokosi rinktis kitus dalykus gyvenime.
Nesugebėjimas pasidėti žaislų į vietą reiškia, kad vaikas jau neaprėpia savo žaislų ūkio arba tiesiog nežino, kaip tai padaryti. Yra nuomonė, kad rinkdamiesi žaislus, su kuriais žaidžia, vaikai dar būdami labai maži parodo tėvams, kokie jų interesai ir prigimtiniai polinkiai.
– Kaip iš savo keturių skirtingo amžiaus vaikų, mergaičių ir berniukų, išsireikalaujate tvarkos?
– Stengiamės, kad visi žaislai turėtų savo vietą. Kartais su vaikais kartu darome generalinę tvarką. Jos metu atrenkame žaislus, kurie laikinai keliaus į palėpę, sugalvojame, kur bus likusiųjų vieta.
Žaislų ūkio tvarkymo reikia vaikus pamokyti ir tik po to tikėtis, kad jie susitvarkys patys.
– Ar jūsų vaikai įnikę į kompiuterius?
– Žinoma, jie svajoja apie kompiuterinę techniką ir su ja susijusius žaidimus, kuriuos labai lengvai perpranta. Matyt, tai šios kartos bruožas. „Sugedęs telefonas“, kai iš ausies į ausį perduodamos frazės iškreipiamos, jau nebe jų kartos žaidimas.
Tad jei kuriuo nors metu vaikai ypač susidomi tikrais daiktais, nereikia jiems drausti. Tegul mažyliai „skaito“ senus laikraščius ir žurnalus, barškina puodais, vaikšto su mamos aukštakulniais. Jie tuo metu patys dalyvauja tam tikrame vaidmenų žaidime. Tai kur kas naudingiau nei žaisti su lėle, kuri plastikinėje keptuvėje kepa blynus.
