Šokis vyrą ir moterį ne tik suveda į porą, bet ir įžiebia aistrą.
Tačiau tas pats šokis gali ir negailestingai smogti – išskirti. Tango ritmu gyvenantis E.Gimenezas tai kuo geriausiai žino.
Eduardo ir Ineta susipažino viename Vilniaus bare, kai tą vakarą šoko rokenrolą. O po aštuonerių bendro gyvenimo metų aktorė pametė galvą dėl kito šokėjo Deivido Meškausko. Juodu susipažino televizijos projekte – tuomet Ineta ir septyneriais metais jaunesnis Deividas tapo šokių partneriais. Dėl to I.Stasiulytė paliko iš Urugvajaus kilusį, Argentinoje augusį ir dabar jau 15 metų Vilniuje gyvenantį E.Gimenezą.
Po skyrybų su vienturtės dukters motina E.Gimenezas išgyveno didžiulį sielvartą, kuris prilygo gedului. Tango mokytojas atrodė sutrikęs, nuliūdęs ir tarsi jautė, kad kiekvienas praeivis jo veide perskaito skausmą.
Gedėdamas vyras kūrė – užsidaręs namuose rašė dainas ir dabar ruošiasi išleisti solinį albumą.
– Matyti, kad atsigavote po buvusios gyvenimo draugės išdavystės, – jūsų akys spindi. Kaip dabar gyvenate? – paklausiau besišypsančio šokių mokytojo.
– Jaučiuosi pradėjęs naują gyvenimo etapą. Juk ir mano amžius – 44 metai – gyvenimo vidurys. Nusprendžiau daug ką pakeisti ir prisiminti, koks buvau. Naujas etapas man patinka, nes jis mane skatina veikti. Jaučiuosi laimingas. Bandžiau gyventi atsipalaidavęs – tarsi su nedidelio svorio kuprine ant pečių.
Dariau tai, kas man patinka, – grįžau prie dainavimo, kurį studijavau Urugvajuje, po to pusmetį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Dabar savęs ieškau iš naujo – kuriu muziką, dainuoju.
Argentinietiškasis tango dėl to nepasitraukė į šalį, šokis yra mano gyvenimo aistra.
Bet man neužtenka tik tango. Juk šis šokis šokamas kojomis, o aš muziką jaučiu visame kūne.
– Pastebimai tapote lieknesnis. Ar laikėtės dietos? Kiek numetėte kilogramų?
– Prieš kurį laiką į Vilnių buvo atvykusi mano motina Astrid, sesuo Miriam su vyru Adrianu. Išvydę mane jie sunerimo. Sesers vyras chirurgas ištarė: „Eduardo, nepyk, tu – ne tik storas, bet ir turi antsvorio. Vėliau tai pakenks tavo sveikatai ir profesijai.“
Dėdė taip pat mane išbarė: „Ar tu matei tango šokėją ir atlikėją storą? Nėra tokių.“
Pats nepastebėjau, kaip priaugau nemažai papildomų kilogramų. Ko gero, žmonės storėja tada, kai dingsta noras imtis naujų projektų, kai neturi stimulo ir iššūkių.
Tuomet sėdi namie ir pradedi daug valgyti. Taip atsitinka, kai sustoji. Bet pagaliau atėjo laikas pabusti – pasižiūrėti į save ir susigriebti. Per metus atsikračiau 20 kilogramų.
Tuo metu, kai mane aplankė giminės, svėriau 134 kilogramus. (Šypsosi.) Mano tikslas – sverti apie šimtą kilogramų. Juk prieš penkiolika metų, kai atvykau į Lietuvą, mano svoris buvo 98 kilogramai, o esu 188 centimetrų ūgio. Buvau liaunas ir sportiškas.
Be dietologės pagalbos nebūčiau atsikratęs antsvorio. Kai pradėjau laikytis dietos, svoris tirpo pamažu. Į tai stengiuosi žiūrėti atsakingai, nors kartais nesilaikau dietos, bet visada prie jos grįžtu.
Turėjau atsisakyti miltinių ir riebių patiekalų, grietinės, sviesto – žodžiu, man draudžiama valgyti lietuvišką maistą. (Juokiasi.). Bet negaliu gyventi be jautienos. Man ji labai patinka.
Taip pat turiu valgyti vištienos, žuvies. Tai man irgi skanu.
– O gal ir meilė smarkiai tirpdė kilogramus?
– Ne, ne. Mesti svorį susiėmiau prieš dvejus metus. Tik sulieknėjęs pajutau daugiau žvilgsnių ir dėmesio ne tik iš moterų, bet ir visos aplinkos.
Manau, ir kaip atlikėjas tapau patrauklesnis publikai. Be to, šokdamas nepavargstu.
– Kas toji, privertusi jūsų širdį vėl plakti smarkiau?
– Ji – lietuvė, bet ne iš pramogų pasaulio. Susipažinome, kai ji manęs paprašė privačių tango pamokų.
– Ar ji gerai šoka šį šokį?
– Ji puikiai šoka tango. Sutapo ne tik mūsų tango judesiai, žingsniai, bet ir jausmai.
– Ne veltui sakoma, kad tango šokamas dviese.
– Tai tiesa. Juk susijungia ir pradeda funkcionuoti visi jausmai ir net protas. Jau pusę metų esame kartu – viskas gražiai klostosi.
Aš daug laiko praleidžiu pas ją arba ji pas mane. Kiekvienas turime savo namus, bet dažnai būname kartu ir nepavargstame vienas nuo kito.
– Tango – dramatiškas šokis. Kodėl jūsų draugė panoro jo mokytis?
– Tai buvo atsitiktinumas. Tačiau, be abejo, tango suteikia daugiau galimybių pažinti ir savo trūkumus, ir poreikius. Tai galima išreikšti per apkabinimus, kvėpavimą, žvilgsnius. Tai jautrus šokis. Todėl su žmogumi, kuris šoka su tavimi, gali susipažinti labai greitai.
– Tuo metu jau buvote išsigydęs skyrybų žaizdas ir pasiruošęs įsileisti naujus jausmus?
– Gedulas buvo pasibaigęs.
– Kaip jį įveikėte?
– Supratau, kad iš tos duobės greitai neišlipsiu, nes nėra stebuklingo būdo išsigydyti sielos žaizdas. Žinojau, kad nei draugai, nei kunigai nepadės.
Tuomet sau pasakiau: jeigu negaliu išlipti iš tos duobės, reikia pasinaudoti tokia būsena – kurti dainas ir užfiksuoti tą etapą bei sielos peizažą. Ir man tai pavyko – šį gruodį pristatysiu albumą. Jį prodiusuoti apsiėmė žinomas muzikos kūrėjas Leonas Somovas.
Visos albumo dainos – ispaniškos, nes ši kalba man yra gimtoji. Pats jas parašiau, pats ir atlieku. Iš viso sukūriau 11 dainų. Jos skaudžios, einančios iš mano širdies gelmių.
Tuo metu tikrai jaučiausi kaip tamsiame kalėjimo rūsyje. Tie jausmai – išskirtiniai, todėl būtinai juos reikėjo užfiksuoti.
Dabar niekaip negalėčiau sukurti to paties – net ir sapne.
Tuo metu supratau, kad gyvenime yra periodai, ciklai. Ačiū Dievui, nieko nėra amžina, kitaip mirtume iš liūdesio. Viskas keičiasi, juda. Įsivaizduokite, jeigu niekas nesikeistų, galva sprogtų, nes kiek joje galima laikyti prisiminimus ir skausmą.
– Nė karto nebuvote vedęs. Ar tam pritrūkdavo ryžto?
– Taip sunku suprasti jausmus – pradedi tikėti, kad nieko nėra amžino.
Kartais pagalvodavau apie vedybas, bet kitą rytą pabudęs suvokdavau: kam vesti, jei po keleto metų, ko gero, turėsi išsiskirti. Aišku, kai kurios poros pragyvena kartu visą gyvenimą. Bet tai – retenybė.
– Ar jūsų tėvai buvo ta retenybė?
– Mano šeima nėra pavyzdys. Tėvas gyveno su mano mama, bet tuo pat metu apie dvidešimt metų turėjo kitą moterį. Artėdami prie gyvenimo pabaigos tėvai galų gale išsiskyrė. Jie santuokoje buvo pragyvenę daugiau nei trisdešimt metų. Prieš dešimtmetį tėvas paliko šį pasaulį.
– Su Ineta palaikote ryšius?
– Bendrauju su ja kaip su mūsų vaiko motina.
Formaliai, kaip ir turi būti.
Su tėvu devynmetė dukra bendrauja ispaniškai, su motina – lietuviškai
E.Gimenezas džiaugėsi, kad I.Stasiulytė (nuotr.)puikiai auklėja jųdviejų dukterį Upę ir netrukdo tėvui su ja pasimatyti, prisidėti prie jos ugdymo. Tango mokytojas šįmet rugpjūtį pirmąkart su atžala dviese vyko atostogų į Maljorką. Tėvas baiminosi dėl to, kaip jam pavyks puoselėti ryšį su dukra, ar jai patiks atostogauti be mamos. Bet E.Gimenezo baimės išgaravo vos įsėdus į lėktuvą.
„Po šios kelionės tapome dar artimesni, juk po skyrybų būna abejonių, kaip dažnai galėsime matytis, ar turėsiu galimybę daryti įtaką jos auklėjimui. Po skyrybų vyrai daugiausia pralaimi. Buvo baimės, liūdesio – kas patyrė skyrybas, supras, apie ką šneku. Bet, ačiū Dievui, viskas susiklostė gerai – nėra jokių dvasinių traumų. Jos mama – puiki. Ineta išauklėjo kultūringą dukrą, turinčią gražias manieras“, – pasakojo E.Gimenezas.
Jam, kaip ir kiekvienam tėvui, savas vaikas – pats nuostabiausias. „Dukrai gruodį sukaks dešimt metų – kaip greitai bėga laikas“, – galvą palingavo tango mokytojas. Jo dukra Upė jau daug ką moka ir daug kam gabi: šoka, vaidina, dainuoja, kuria ir režisuoja savo filmus, mokosi užsienio kalbų.
Nuo mažens duktė su tėvu kalba ispaniškai, su motina – lietuviškai. Mokykloje ji mokosi anglų kalbos, bet tėvas ją po truputį pradėjo mokyti ir vokiečių. Mergaitė muzikos mokykloje mokosi groti pianinu ir gitara.
„Upė nori tapti pianiste kaip ir jos močiutė, mano mama“, – patikino E.Gimenezas.
Nors tango mokytojas ir atlikėjas pastaruoju metu dažnai vyksta į Vokietiją, palikti Lietuvos tikrai nesirengia. „Vilniuje – mano namai, čia auga dukra“, – vėl įsimylėjęs E.Gimenezas paneigė gandus, neva jis ketina išvykti iš Lietuvos.
Hamburge Eduardo lankosi kas antrą mėnesį – tango klubuose ir argentinietiškos virtuvės restoranuose rengia koncertus. Svetur jis kaskart praleidžia tik po dešimt dienų, nes Vilniuje laukia mylimoji, dukra ir darbas.
O dėl to, kad jis prieš penkiolika metų saulėtąją Argentiną iškeitė į vėsoką Lietuvą, kalta jo šviesaus atminimo močiutė Marija Uperman, gimusi Tauragėje.
„Esu lietuvis, nes mano protėviai kilę iš Lietuvos. Senelis Justinas Šlekys gimė Veiviržėnuose, Klaipėdos rajone. Todėl aš esu pusiau žemaitis, – sakė E.Gimenezas. – Senelis mirė, kai man buvo dveji metai, todėl jo neprisimenu. O močiutė yra kaltininkė, kad aš dabar esu Lietuvoje. Ji man buvo kaip antra mama, nes pas ją praleisdavau visas dienas. Montevidėjuje, kur gimiau ir praleidau vaikystę, gyvenome kaimynystėje. Į Urugvajų mano močiutė atvyko būdama septyniolikos metų – pasitraukė iš Lietuvos po Pirmojo pasaulinio karo, nes kaimuose buvo didžiulis badas.“
