Vyro pavardę buvo prisijaukinusi
Kai 46 metų raudonplaukė biržietė Jolita Braškė ištaria savo pavardę, beveik visada žmonių veidus nušviečia plati šypsena. Dažnas teiraujasi, ar ji mėgsta braškes, raudoną spalvą ir ar gyvenimas su tokia pavarde yra saldesnis.
Moteris Braške tapo beveik prieš metus. Iki tol ji buvo Brazdžiuvienė.
Atsisakyti ilgus dešimtmečius turėtos vyro pavardės ji nusprendė spontaniškai.
„Braške tapau ne dėl to, kad norėjau vyro pavardės atsikratyti. Nors su juo esu išsiskyrusi, kartu negyvename jau 20 metų, bet sutuoktinio suteikta pavardė buvo prisijaukinta, gražiai skambėjo“, – sakė J.Braškė ir dar patikino, kad tikrai neturėjo nieko prieš tradicinę ištekėjusios moters pavardę.
Lėmė nostalgija giminei
Saldžios ir kvapnios uogos pavadinimas nenukrito iš dangaus, J.Braškės mergautinė pavardė buvo Braškytė.
Jos santykiai su tėvais buvo ypatingi. Senieji Braškys ir Braškienė Biržuose buvo išskirtiniai žmonės, jų namuose vykdavo poezijos skaitymai, muzikos vakarai. Tėčio šeima buvo labai daininga, o mama karaliavo eilių pasaulyje.
„Kai buvau maža, tėvai aptarinėdavo perskaitytas knygas ir leisdavo man dalyvauti debatuose. Iš tų kalbų man, dar nemokančiai skaityti, ėmė vertis kiti pasauliai. Kiekvieną vakarą mama man skaitydavo garsiai, tai buvo pirma pažintis su klasika. Tik dabar, pati užauginusi savo vaikus, suprantu, kiek reikėjo kantrybės mažam vaikui aiškinti knyginius dalykus ir plėsti akiratį. Aš savo vaikams tiek kantrybės neturėjau“, – prisipažįsta J.Braškė.
Kai mirė tėtis, o paskui mama, J.Braškė pajuto keistą nostalgiją giminės pavardei.
Nuėjusi į civilinės metrikacijos skyrių tvarkyti mamos mirties dokumentų be išankstinio sprendimo ėmė ir paklausė darbuotojų, ar būtų didelis vargas pasikeisti pavardę.
Moterys patikino, kad procedūra nesudėtinga, dokumentams sutvarkyti neprireiks nė mėnesio.
Jautėsi prisirpusi lyg braškė
Spontaniškas klausimas virto veiksmu. J.Braškė paaiškino, kad nori susigrąžinti mergautinę pavardę, bet sumodernintą.
„Kokia gi aš Braškytė tokiuose metuose? Esu prisirpusi ir įmetėjusi Braškė“, – juokėsi moteris.
Tokios pat reakcijos – juoko, pritarimo ir plačių šypsenų moteris sulaukė ir iš dokumentus tvarkiusių valstybės tarnautojų.
Nuo pirmos minutės, kai tik apsisprendė tapti Braške, ją ėmė lydėti geros emocijos ir šilta aplinkinių reakcija. Biržietė dėl „saldžiosios“ pavardės nė karto nesulaukė pašiepiančių replikų.
J.Braškė augo ir mokėsi Biržuose, tad jaunystės laikų pažįstami nė kiek nenustebo, kai ji tapo Braške, mat mokykliniais metais draugai ją tik taip ir vadindavo.
Svetimi žmonės, pirmą kartą išgirdę jos pavardę, dažnokai suabejoja, ar teisingai suprato, mano, kad tai susigalvotas slapyvardis, netikra, pramanyta pavardė.
Pasikeitė ir sūnus
Kai J.Braškė pasikeitė pavardę, dėl tų pačių sentimentų giminei pavardę pasikeitė ir jos 23 metų sūnus. Jaunas vyras iš Brazdžiaus virto Braškiu.
Savo šeimą jau sukūrusi dukra turi sutuoktinio pavardę. Kol kas ji nei Braške nei Braškyte tapti neketina.
Trečiasis J.Braškės vaikas, vienuolikmetis sūnus, turi tėčio pavardę. Ar jis kada nors paseks vyresniojo brolio pėdomis ir senelių garbei taps Braškiu, mama dar nesvarsto.
„Vyresnysis sūnus labai mylėjo senelius, juos siejo išskirtinai stiprus ir artimas ryšys. Kai aš pasikeičiau pavardę, visi vaikai džiūgavo“, – sakė J.Braškė.
Senuosius Braškius biržiečiai atsimena ne tik dėl aktyvaus kultūrinio gyvenimo.
Braškienė iš minios smarkiai išsiskyrė ir išvaizda, visad dėvėjo itin suderintus, dažnai pačios kurtus apdarus.
„Mamą buvo užvaldęs grožio kultas. Nuo pat jaunystės jai patiko gražūs žmonės, ir sutuoktinius ji rinkosi gražuolius. Tėtis jai – antras vyras. Jis buvo karininkas, aukštas, lieknas, tiesus. Mama jam buvo trečia žmona. Matyt, abu buvo skirti vienas kitam, nes kartu nugyveno ilgą ir gražų gyvenimą“, – pasakojo Braškių palikuonė.
Karininkas Braškys buvo kilęs iš Biržų, jo gražuolė žmona Braškienė iš Rokiškio rajono, o jiedu susipažino Suvalkijoje. Ten J.Braškė ir gimė.
Elegantiškais apdarais, subtiliu skoniu ir įgimtu stiliaus pojūčiu biržiečius stebinusi Braškienė turėjo tik vidurinį išsilavinimą, bet aplinkiniams atrodė labiau apsiskaičiusi ir išprususi už daugelį diplomuotųjų.
J.Braškė užaugo su dviem vyresniais broliais ir jaunesne seserimi.
Ji labai norėtų, kad ir sesuo susigrąžintų mergautinę pavardę, bet šioji apie tokius pokyčius nekalba.
„Kai gavau J.Braškės pasą, nupirkau dvi keramines seges – braškes, vieną padovanojau seseriai“, – juokiasi biržietė.
Pasikeitus pavardę J.Braškei gyvenimas tam tikra prasme pasaldėjo dėl prisistatant matomų žmonių šypsenų.
Puošti savo buities braškėmis subrendusi moteris neketina, nenori nei „braškiuotų“ indų, nei natiurmortų su šiomis uogomis ar braškėmis margintų suknelių.
„Braškių neauginu, neturiu sodo, o ir neturėčiau laiko ravėti“, – nuo pernelyg didelio susitapatinimo su pavarde purtosi J.Braškė.
J.Braškės specialybė – siuvėja, bet visą gyvenimą ji dirba aptarnavimo sferoje.
Ji taip pat yra ir Biržų B.Dauguviečio mėgėjų teatro aktorė. Vaidina nuo mažų dienų. Laisvalaikiu kuria papuošalus, piešia, mezga, neria, audžia, daro karpinius ir moka dar gausybę kitokių rankdarbių.
J.Braškė labiausiai mėgsta ryškias spalvas. Jos spintoje daugiausia raudonų tonų drabužių.
Iš išvaizdos ji atrodo geru dešimtmečiu jaunesnė.
