Diplomatas užsiėmimus lanko su sūnumis
Pusę tos dienos Ž.Pavilionis derino Lietuvos premjero vizito į Jungtines Amerikos Valstijas detales, suko galvą dėl investicijų į Lietuvą plėtros, susitikinėjo su svečiais ir rūpinosi Ukrainos reikalais.
Bet atvažiavęs į Soon Ho Kimo tekvondo klubą su trimis sūnumis jis nuo valstybės reikalų atsiribojo. Čia tvyrojo ramybė, susikaupti treniruotei ragino trenerio nurodymai ir ant sienos kabantis užrašas „Mano tikslas – juodasis diržas“.
Grupė tekvondo mėgėjų sutūpė ant kilimo ir paniro į tylą.
„Pradedame treniruotę nuo susikaupimo. Man, aišku, to norisi, nes galvoje tiek daug visko. Bet atsipalaiduoju, sutelkiu visas kūno dalis į kažką viduje ir patenku į kitą realybę. Atliekant tekvondo judesius visa kita iš galvos išgaruoja“, – tikino Ž.Pavilionis, atradęs Rytų kovos meną prieš ketverius metus, kai atvyko į Vašingtoną dirbti ambasadoriumi.
Diplomatas tekvondo anksčiau nesidomėjo ir gal nebūtų jo atradęs, jei ne sūnūs.
Pavilioniai augina keturis vaikus, vyresnieji dar gyvendami Vilniuje lankė kiokušin karatė pas pasaulio čempioną Paulių Klapatauską.
Persikėlę į JAV sostinę vaikinai susidomėjo tekvondo, nes ši kovos rūšis čia populiaresnė. Į sporto salę jie atsivedė ir tėvą. Treniruotės tapo ne tik galimybe pasportuoti, bet ir pabūti kartu su vaikais, nes suaugusieji gali sportuoti kartu su mažaisiais.
Manė, kad sulūš visi kaulai
„Gal todėl tekvondo toks populiarus, kad yra šeimyniškas. Pasaulyje ši sporto šaka turi apie šešis milijonus sekėjų“, – sakė Ž.Pavilionis, per daugiau nei trejus treniruočių metus tapęs tekvondo žinovu.
Bet kai jis atėjo į pirmą treniruotę Vašingtone, manė, kad ilgai ant kilimo neištvers.
„Maniau, kad sulūš visi kaulai, – juokiasi. – Nors jaunystėje ir bėgiojau, ir irklavau, vėliau buvo apie 20 metų pertrauka. Atrodė, kaip dabar su savo vaikais rungtyniausiu? Pirmus metus tikrai viską skaudėjo, vis kur nors nepataikydavau, ką nors susimušdavau. Bet vėliau išmokau, kur kada koją ir ranką statyti.“
Ambasadorius augo garsioje, bet su sportu nieko bendra neturinčioje šeimoje. Jo tėvas, buvęs Vilniaus universiteto rektorius Rolandas Pavilionis, įskiepijo meilę filosofijai, kritiniam mąstymui, o motina, Seimo narė, filologė Marija Aušrinė Pavilionienė, – literatūrai.
Galbūt todėl ir į tekvondo kovos meną Ž.Pavilionis žvelgia filosofiškai. Chaotiškoje kasdienybėje šis sportas padeda išlaikyti vidinę pusiausvyrą. Įkvėpti gali net tekvondo sukūrimo istorija.
„Korėjoje šis sportas tapo mažos tautos pasipriešinimo prieš dideles problemas simboliu. Korėjos karo metu tekvondo buvo tautos sutelkimo priemonė. Per kūną – į dvasinį nacijos konsolidavimą.
Tam tikra prasme Lietuvoje tai atlieka krepšinis, bet, be patriotiškumo, jis neturi tų individualių savybių, kurias diegia tekvondo: niekada nepasiduok mūšyje, eik iki galo, žinok, ko nori, gerbk tėvą, šeimą, būk ištikimas tėvynei. Kai aplink tvyro chaosas, labai svarbu išlaikyti teisingą kryptį“, – kalbėjo Ž.Pavilionis JAV ir Pietų Korėjos vėliavų fone Soon Ho Kimo tekvondo klube.
Pats Soon Ho Kimas vedžiodamas po nedidelę salę pasakojo, kaip atvyko į JAV iš Korėjos praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, treniravo studentus, o paskui Jungtinių Valstijų tekvondo rinktinę.
„Štai nuotraukos iš Barselonos olimpiados, kur tekvondo buvo dar tik parodomasis sportas. O čia Sidnėjus, kur pirmą kartą tekvondo tapo olimpine sporto šaka“, – rodydamas įrėmintas savo gyvenimo akimirkas sakė Soon Ho Kimas.
Ant sienų čia kabo ir kelių JAV prezidentų nuotraukos – Billo Clintono, George’o Busho, Baracko Obamos, nes visi jie yra gavę tekvondo 9-ojo dano juoduosius garbės diržus. Tai yra išskirtinės pagarbos šalies vadovui ženklas.
Tokį pat tekvondo garbės diržą praėjusį vasarį gavo ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Jai korėjiečiai jį įteikė darbo vizito Pietų Korėjoje metu, sužinoję, jog šalies vadovė yra pasiekusi pirmojo dano karatė juodąjį diržą.
„Bet jūsų ambasadorius savo tekvondo juodąjį diržą pats užsitarnavo, jis tikrai ne garbės“, – šypsodamasis pabrėžė Soon Ho Kimas.
Tik žmona neužsikrėtė tekvondo virusu
Kai kasdienybėje pamatai Ž.Pavilionį su kaklaraiščiu ir kostiumu, sunku įsivaizduoti, kaip ambasadorius virš galvos kelia koją spardydamas kriaušę, o treneriui sustačius sportininkus į laisvo pobūdžio kovą galingai smūgiuoja kojomis ore sukdamasis 180 laipsnių.
Per treniruotę jam tenka kautis ir su septyniolikamečiu sūnumi Dominyku. Jis juodąjį diržą gavo anksčiau už tėvą, nes jau turėjo patirties iš kiokušin karatė treniruočių.
„Kai Žygis su manimi turi kovoti, dažnai bėga pirmyn visu svoriu ir trenkia koja šonu. Bet tada aš galiu gauti tašką tiesiog spirdamas į priekį“, – tėvo silpnybes išdavė Dominykas.
„Taip, svarbu pažinti priešininką, nes visi turi įpročių, o tu jais pasinaudoji“, – pripažino Ž.Pavilionis.
Tiesa, tikrose varžybose nė vienas iš lietuviškos Vašingtono diplomatų šeimos nedalyvauja, nors vyriausias – 19-metis Augustas – jau buvo sulaukęs kvietimų. Tačiau jis išvyko iš JAV, nes šį rudenį pradėjo studijas Glazgo (Škotija) universitete.
Vašingtone liko trys sūnūs – be Dominyko, juodąjį diržą turi ir devynerių metų Simonas, o šešiametis Vincentas kol kas susijuosęs žaliuoju. Tik mama Lina Pavilionienė neužsikrėtė tekvondo virusu. Ji kone kasdien apie dešimt kilometrų įveikia eidama su šiaurietiškosiomis lazdomis.
„Ji vienintelė šeimos mergaitė. Užtenka jai namuose su mumis kovoti“, – šypsojosi Ž.Pavilionis.
Jis su vaikais stengiasi į tekvondo salę nueiti tris kartus per savaitę. Tačiau ne visada tai pavyksta dėl įtempto kelionių ir vizitų grafiko.
„Tuomet pasiilgstu treniruočių, – prisipažino diplomatas, kuriam tekvondo padeda kovoti ir su stresu. – Kai turiu kalbėti renginyje prieš šimtus žmonių, natūraliai jaudinuosi. Bet čia, kaip ir prieš kovą, turi susiimti, įsiklausyti į priešą, sekti paskui jį, turi veikti šeštasis pojūtis. Kiekvienas smūgis yra pagrįstas kontrsmūgiu, tvarka. Ir mūšio lauke, ir gyvenime svarbu pajusti, kaip veikti, kaip skleisti aplink tvarką ir harmoniją.“
Tekvondo padėjo Ž.Pavilioniui ne tik psichologiškai. Per trejus metus jis atsikratė dešimties kilogramų, pasijuto atjaunėjęs.
„Jaučiu, kad turiu daugiau jėgų. Pradėjau kreipti dėmesį į maistą, nes Amerikoje gali greitai pradėti nežinia ką valgyti. Dabar, jei suvalgau ką nors ne taip, iš karto sunkiau“, – sakė Lietuvos ambasadorius JAV.
Ko jau ko, o jėgos ir ištvermės reikia nepaprastos, kad sugebėtum išlaikyti juodojo diržo egzaminą, trunkantį porą valandų. Ž.Pavilioniui reikėjo pademonstruoti daugybę skirtingų smūgių rankomis ir kojomis, žingsnių, laužyti lentas.
„Meistrai sako, kad kas nors turi lūžti – arba lenta, arba ranka, – nusijuokė ambasadorius. – Bet taip nebūna. Gal iš pradžių esu kažką pasitempęs. Bet kai išmoksti teisingai smūgiuoti, kad ir silpnai, lenta sulūš.“
Būsimoji prezidentė keitė diržų spalvas
Lentas Vašingtone prieš penkiolika metų skaldė ir D.Grybauskaitė (nuotr.). Tik ji buvo susidomėjusi ne tekvondo, o karatė.
Trejus metus nuo 1996-ųjų būsimoji šalies prezidentė dirbo Vašingtone Lietuvos įgaliotąja ministre. Šis žmogus – antrasis pagal rangą po ambasadoriaus.
Kai D.Grybauskaitė papasakojo savo kolegoms, jog sumanė mokytis karatė kovos meno, jie manė, kad ji juokauja. Patikėjo tik pamatę, kad tamsios spalvos „Ford Contour“ bagažinėje visada paruoštas kimono. Kartais po darbo D.Grybauskaitė sakydavo: „Važiuoju į egzaminą.“ Ji vis keitė diržų spalvas.
Vašingtono kovos menų akademijoje prezidentė pasiekė pirmąjį daną. Tai yra pirmasis juodojo diržo laipsnis, kurį pasiekti nepaprasta, nes prieš tai dar reikia perkopti baltąjį, geltonąjį, oranžinį, žaliąjį, mėlynąjį ir rudąjį. Tik po jų eina juodieji diržai, dano laipsniai – nuo 1 iki 10.
Trejų metų diplomato kadencija – kaip tik tinkamas laikas pasiekti pirmąjį daną. Ž.Pavilionis per tiek nebūtų spėjęs, bet jo paskyrimas Vašingtone buvo pratęstas iki penkerių metų. Jis pasakojo, jog su D.Grybauskaite juokavo, kad to reikėtų ir dėl juodojo diržo.
„Kažkada pasakojau jai apie tekvondo treniruotes, ir ji pasveikino. O kai šnekėjome apie tai, kiek man dar liko ambasadoriauti Vašingtone, pasakiau jai vieną dalyką – norėčiau spėti padirbėti iki juodojo diržo. Vienas kitą supratome“, – nusijuokė Ž.Pavilionis, apsijuosęs juoduoju diržu praėjusį birželį.
Kol kas jis nesvarsto, ar sieks antrojo dano, kuriam įgyti reikia ne tik žinių, bet ir laiko. Tačiau aišku, kad vasarą pasibaigus jo kadencijai Vašingtone tekvondo užmesti neketina. Ambasadorius jau pasidomėjo galimybe sportuoti klube Vilniuje: „Kad jau prisiekiau ištikimybę tekvondo, tai tęsiu.“
