Televizijos žvaigždė džiaugėsi dukters rankų darbo dovana, bet juvelyrė pripažįsta trokštanti išnirti iš garsios motinos šešėlio: „Noriu, kad vertintų mane, o ne mamą.“ Rašo „Lietuvos rytas".
Sostinės galerijoje „Meno niša“ praėjusią savaitę atidarytoje juvelyrikos darbų parodoje „Fragmentai“ galima išvysti 13 papuošalų, kurių vienas priklauso žinomai televizijos laidų vedėjai E.Mildažytei. Segė, kurią ji mielai nešioja, iš kitų parodos eksponatų išsiskiria ir brangiųjų akmenų gausa, ir įmantrumu.
Pažvelgus iš arti į E.Mildažytės mėgstamą segę „Nuogalė“, pirmiausia į akis krinta sidabrinė liekna moters figūra. Kūrėja neslėpė, kad tokį segės pagrindą nuliejo žvelgdama į motinos jaunystės nuotrauką.
Kadaise E.Mildažytė buvo modelio figūros ir netgi fotografavosi apsinuoginusi. Bet vėliau paviešintos jaunystės aktų nuotraukos privertė televizijos laidos vedėją viešai dėl to aiškintis. Ta istorija – jau pamiršta. O segė „Nuogalė“ pasakoja visai kitą E.Mildažytės asmeninio gyvenimo siužetą.
„Pavadinimo nesupraskite tiesiogiai, jis į galvą atėjo po to, kai sukūriau segę“, – patikino juvelyrė.
R.Petronytė šiam papuošalui panaudojo ne tik sidabrą, bet ir jūros kriauklę, granatus, perlus, topazus, žalią ir violetinius ametistus.
„Kai ją įsisegu į drabužį, visi iškart pastebi, klausia, kieno tai kūrinys. Pasigiriu, kad dukters. Su šia sege jaučiuosi išskirtinė“, – sakė E.Mildažytė.
Šiai segei duktė panaudojo akmenis, kuriuos motina parsivežė iš Indijos. Tad ši puošmena televizijos laidų vedėjai kelia pačius geriausius jausmus – juk dukters rankomis į puošmeną sudėta ir jos meilė motinai, ir kelionės prisiminimai.
Šis juvelyrės darbas – tik vienintelis faktas, kuris atskleidžia jos kraujo ryšį su televizijos žvaigžde. Parodos atidarymo metu pakalbinta Rūta, kol dar nebuvo atėjusi E.Mildažytė, stengėsi neišsiduoti, kas yra jos šeima.
„Įkvėpimo niekada neieškau – įsivaizduokite, sumanau rasti idėjų ir pradedu skaityti knygą. Taip niekada nebūna. Menininkui svarbu stebėti aplinką, nes iš jos kyla idėjų. Juolab juvelyrui svarbu matyti visokias smulkmenas“, – patikino 24-ąjį gimtadienį parodos atidarymo dieną šventusi R.Petronytė.
Ji – E.Mildažytės duktė iš jos pirmos santuokos su odos gaminių kūrėju Gintautu Petroniu.
Darbų pavadinimai ir medžiagos papuošalams išdavė, kad Rūta mėgsta keliauti. Auskarus ji sukūrė iš kriauklės, parsivežtos iš Jamaikos, segę padarė iš ožio rago, parsigabento iš Gruzijos, o granitą, iš kurio padarytas žiedas, rado Estijos Hyjumos saloje.
Estijos dailės akademiją prieš metus baigusi R.Petronytė grįžo į Vilnių. Jauna juvelyrė duoną valgo tik iš savo kuriamų papuošalų: „Verčiuosi iš užsakymų: žmonės užsako vestuvinius, sužadėtuvių žiedus, jubiliejų dovanas.“
– Ar baigusi studijas Taline grįžote gyventi pas mamą?
Rūta: Grįžusi į Vilnių nuomojausi butą, bet po to persikėliau pas mamą. Mudviem nėra sunku vienai prie kitos prisiderinti, dėl to santykiai geri.
– Menininkės gyslelę greičiausiai paveldėjote ne iš motinos?
Rūta: Iš tėčio, kuris yra nagingas ir talentingas. Manau, kad tos mano rankos – iš jo. Jam puikiai sekasi kurti galanterijos prekes, man irgi patinka kruopštus rankų darbas.
– Kaip motina vertina jūsų kūrybą?
Rūta: Palaiko mane ir gerai vertina. Džiugu, kad ji puošiasi mano papuošalais.
Edita: Nemėgau papuošalų, bet Rūtos darbais puošiuosi. Dabindamasi jos kūriniais jaučiuosi išdidi. Ji pataikė pasirinkusi šią profesiją. Niekada nesikišau į vaikų pasirinkimą.
Manau, kad nuostabu gyventi smagų ir įdomų gyvenimą, o ar iš savo veiklos uždirbs pakankamai pinigų – ne taip svarbu.
– Ar dažnai užsukate į dukters kūrybos studiją pažiūrėti, kaip jos rankose gimsta puošmenos?
Edita: Ji daug dirba: zulina mėnesį ar du vieną kūrinį. Sukurti papuošalą – tas pat, kas padaryti mažą skulptūrą. Iki parodos atidarymo ji dirbo naktimis, bet aš į jos darbą nesikišu.
Nežinau, ką ji išgyvena kurdama papuošalus. Nematau jos ištisas paras. Į jos dirbtuvę užeinu, jeigu labai lyja ir reikia parnešti jos šlapią paltą, nes ji namo pareis vidurnaktį.
Tąkart, kai užėjau, visi labai nustebo mane pamatę – dukters po to klausė: „Kas tau ta moteris?“ (Juokiasi.)
Nesikišu į jos kūrybą ir kitus reikalus. Tai yra mano nuostata.
– Neįkalbate dukters nedirbti naktimis, kad nesusigadintų sveikatos?
Edita: Ji sėdi, kiek jai reikia. Prieš parodą tikrai mažai miegojo, bet išsimiegos po to. Kadangi parodos atidarymas sutapo su gimtadieniu – dar ir jį švęs. Kada nors pareis namo. O jei tą naktį nepareis, vadinasi, kur nors kitur nakvos. Aš neimu į galvą.
Rūta: Mama nereguliuoja mano gyvenimo, nes esame du atskiri žmonės. Ji gyvena savo gyvenimą, aš – savo. Susitikusios dalijamės tuo, ką patyrėme: kalbamės, draugaujame, patariame viena kitai.
Edita: Mes galime kalbėtis apie bet ką, tačiau nemanau, kad to reikia. Jauni žmonės gyvena savo gyvenimą, tėvai – savo. Tik dėl buities mums patogiau gyventi po vienu stogu.
– Kodėl duktė grįžo pas jus?
Edita: Ji buvo išsinuomojusi butą, bet tam tikros permainos ją parvedė namo. Duktė žiemą buvo išvykusi į Jamaiką, grįžo per speigus, o bute tebuvo dešimt laipsnių šilumos. Atrodė kvaila gyventi išsinuomotame bute, kai galima pareiti į šiltus namus.
Kam sukelti kliūčių sau, jei viską galima daryti paprasčiau: nuo mūsų namų iki jos dirbtuvių 300 metrų, kam dukrai gyventi išsinuomotame bute už 20 kilometrų? Be to, man jos labai reikėjo – prašiau, kad grįžtų. Ji mums visai netrukdo, nes beveik nesimatome.
Nuo gegužės iki rugsėjo gyvenome sodyboje, namuose Rūta šeimininkavo su jaunėliu broliu Mykolu. Tad nepasakyčiau, kad mes gyvename kartu: Rūta įsikūrusi trečiame aukšte ir mūsų buvimo laikas namuose retai sutampa. Kartais mėgstame ryte gerti kavą, bet retai taip nutinka.
Ji labai apsidžiaugia ketvirtą valandą paryčiui grįžusi ir radusi sriubos. Man parašo raštelį: „Mama, nuostabu rasti šilto maisto. Ačiū tau.“
– Kaip vienuose namuose abi dalijatės buitį?
Rūta: Mažai namuose būnu: atsikeliu rytą, išeinu į studiją ir grįžtu labai vėlai. Man nereikia ruošti nei pietų, nei vakarienės – dažniausiai pavalgau mieste. Kartais valgau, ką mama arba brolis Mykolas būna paruošę.
– Ar turite širdies draugą?
Rūta: Neturiu draugo, bent jau kol kas. Mama dėl to nesijaudina.
Edita: Niekada neklausinėju jos širdies paslapčių, nieko nežinau. Kai reikės, ji man viską praneš.
– Nors nagingumą paveldėjote iš tėvo, dailią išvaizdą neabejotinai – iš mamos. Ar jūsų charakteriai panašūs?
Rūta: Vaikai neišvengiamai yra panašūs į savo tėvus, tačiau sprendžiant pagal charakterį – esu ramesnė negu mama. Kur ji pasirodo, aplinkinius užkrečia sąmoju, klegesiu. Jeigu mama prašo, mes, jos vaikai, ją lydime.
Bet kartais ir nuo to bėgame. Labai dažnai susiduriu su nuomone, kad mane vertina pagal mamą. Tačiau nenoriu būti jos šešėlyje. Noriu daryti savo darbus ir kad vertintų mane, o ne mamą. Man iki savo mamos – augti ir augti, bet tikiuosi, kad ateityje aš ir mano darbai bus ne mažiau įdomūs nei jos.
– Jūsų tėvai seniai išsiskyrė. Ar skaudžiai tai išgyvenote?
Rūta: Su broliu Daumantu buvome maži, tad neatsimenu skyrybų. Niekada nejaučiau dėl to nuoskaudos.
Dabar su abiem tėvais bendraujame puikiai. Ir tėvai gerai sutaria – nelaiko pykčio.
Rūtos žodžius netrukus paliudijo gražus sutapimas: į galeriją pasveikinti dukters parodos atidarymo proga atskubėjęs G.Petronis bučiniais apsikeitė ir su E.Mildažyte.
„Su dukters gimtadieniu“, – buvusiam vyrui pakštelėjusi į skruostą ištarė televizijos laidų vedėja.
