Grįžusi iš šeimos atostogų Kroatijoje motina peržiūrėjo nuotraukas, kurias šeimos nariai nufotografavo skirtingais telefonais. Ir visai nenustebo, kad jos pačios nuotraukų buvo vos viena kita. Moteris nemėgsta fotografuotis.
Tačiau liko suglumusi, kiek daug nuotraukų prisidarė jos paauglės dukterys. Regis, jos fotografavo save be galo ir be krašto.
Motiną užplūdo ne tik pasididžiavimas, bet ir liūdesys.
Niekada neatrodė, kaip jos
Mergaitės žavingai atrodė tiek užlipusios ant uolos, tiek gulėdamos paplūdimyje, tiek bare gerdamos spalvotus vaisinius kokteilius. Motinai pasirodė, kad jos važiavo į kelionę grožėtis ne Kroatijos kultūra, o pačios savimi.
Žiūrėdama į bikinius dėvinčias dukteris Sh.Sibary suprato, kad ji pati niekada neatrodė taip dailiai kaip jos. Toli gražu. Kartu glumino ir dukterų pasitikėjimas savimi – tarsi jos būtų bandytų pasakyti pasauliui: „Mes esame gražios ir tai žinome.“
„Aš pagimdžiau šitas dvi įspūdingas būtybes, bet jų jaunystė kaip diena ir naktis skirsis nuo manosios, – liūdnai konstatavo motina. – Kaip aš patarinėsiu joms laviruoti tarp vaikinų aistrų ir kitų merginų pavydo?“
Sh.Sibary pati nekentė savo išvaizdos nuo vaikystės ir neturi jokios panašios patirties.
Taip, šiandien 43 metų moteris gali pasakyti, kad jaučiasi laiminga.
Ji turi keturis vaikus, gražų namą, mėgstamą darbą ir vyrą, kuriam nesvarbu, kaip ji atrodo, jei tik ji yra laiminga.
Tačiau paauglystė buvo visai ne tokia. Ji net nebandė skųstis kitoms mergaitėms dėl bjauraus apgamo virš dešiniosios akies ar dėl netaisyklingo sąkandžio, dėl kurio dantys atrodė atsikišę.
„Aš neturėjau jokių iliuzijų“, – prisipažino Sh.Sibary. Ji troško turėti kitokį veidą.
Dar labiau slėgė tai, kad abu jos tėvai buvo puikios išvaizdos.
„Per atvirų durų dienas mokykloje aš su skausmu žiūrėdavau, kaip mano klasės mergaitės nustebusios žiūrėdavo į juos, tada į mane, tada vėl į juos, – pasakojo ji. – Ne, aš nebuvau įvaikinta. Bet mano mama turbūt nebūtų nustebusi, jeigu aš būčiau buvusi sukeista gimdymo namuose.“
Tėvai bandė aiškinti dukteriai, kad ji turi kitų privalumų.
„Tu turi įdomų veidą, brangioji. Tai kur kas įdomiau, nei būti eiline gražuole“, – sakydavo mama. Bet dukrai tai reiškė viena – kad netgi jos pačios motina nesugebėjo jos veido pavadinti gražiu.
Dukros nesupras, kaip joms pasisekė
Sh.Sibary stengėsi būti gera ir patikima draugė, o savo išvaizdos trūkumus bandė kompensuoti veikla. Ji vaidindavo teatre ir visai nenusivildavo, kai pjesėje „Vasarvidžio nakties sapnas“ jai skirdavo ne fėjų karalienės Titanijos, o kvailio Botomo vaidmenį.
„Aš su siaubu suvokiau, kad pagimdžiau mergaites tokias, kokios mane gąsdindavo mokykloje, – prisipažino Sh.Sibary. – Flo ir Annie yra mano priešingybės paauglystėje.
Jos niekada nesužinos, ką reiškia susitvardyti ir neapsiverkti, kai kas nors pasišaipo iš tavo juokingo veido. Nesužinos, ką reiškia mokykloje jaustis vienišai. Ir jos niekada nesupras, kaip joms pasisekė.“
Dukterų mobilieji telefonai niekada nesiliauja skambėję. Įkėlusios savo nuotraukas į „Facebook“ jos visada sulaukia daugybės komplimentų. Matant jų sėkmę motinai visada dilgteli širdį.
Žinoma, jos dukterys, kaip ir dauguma mergaičių, paklaustos galėtų išvardyti ilgiausią savo išvaizdos trūkumų sąrašą. Tačiau motinai jų skundai skamba taip, lyg garsioji manekenė Cindy Crawford skųstųsi dėl apgamo ant veido ar modelis ir aktorė Lily Cole dėl raudonų plaukų.
Annie yra vos trylikos, bet ji jau flirtuoja su tokiu lengvumu, kokio jos motina niekada nebuvo įvaldžiusi. Vyresnioji, suprantama, jau turi paskui ją sekiojančių gerbėjų.
Kai motina parodė mergaitėms savo nuotraukas, kuriose ji įamžinta tokio amžiaus, kaip dabar jos, dukterys prapliupo juokais.
Tiesa, Sh.Sibary savo pavydą dukterims vadina baltu – tai yra nepiktu. Ji teigė suvokianti, kad vis vien turi jas girti, reikia joms to ar ne. Tačiau ji norėtų, kad visoms trims atsistojus priešais veidrodį dukterys motinai taip pat pasakytų bent šiokį tokį komplimentą.
Vaikai turi kurti savo istoriją
Žinomos Lietuvos moterys, užauginusios gražuoles dukteris, lyg susitarusios tvirtino, kad mergaitėms ne grožis yra svarbiausia.
Verslininkė Asta Meschino (42 m.) norėtų, kad jos duktė Karolina (19 m.) gyvenime kelią skintųsi ne dėl savo išvaizdos ir ne garsių tėvų padedama.
Ji be krislo pavydo sakė, kad dėmesio jaunajai panelei jau ir taip per daug skiriama.
„Aš jau jaučiuosi žvaigždės motina“, – prisipažino Asta.
Vilnietė A.Meschino nenori dar labiau skatinti dėmesio savo dukteriai. Šiemet mokyklą baigusi Karolina vyksta studijuoti į Italiją, Milano Marangoni institutą – mergina nori tapti diplomuota mados stiliste.
„Labai džiaugiuosi jos laimėjimais, linkiu kuo geriausios kloties. Jaunas žmogus turi ieškoti savęs, – sakė Karolinos motina. – Linkiu dukteriai gyvenime surasti vietą, kur ji galėtų save realizuoti ir būtų laiminga.“
Kiekvienas jaunas žmogus, pasak jos, turi sukurti savo gyvenimo istoriją, nesvarbu, ką daro tėvai.
Svarbiau - ne grožis, o jautrumas
Pedagogė Eirida Daukšienė (43 m.) džiaugiasi išugdžiusi dukteriai pagarbą, šalia esantiems žmonėms: „Visada didžiavausi savo dukterimi – pirmiausia ne kaip gražia mergaite, o kaip gera, dėmesinga, jautria, atjaučiančia kitus.“
Tiesa, duktė Solveta (22 m.) Eiridai visada buvo gražiausia, kaip ir kiekvienai mamai savas vaikas.
Motinai konkuruoti su dukterimi dėl grožio, E.Daukšienės manymu, būtų jos, kaip žmogaus, silpnumo ženklas.
„Mums tokie dalykai nebūdingi“, – tikino vilnietė.
Motinos paauglystė ir jaunystė buvo visai kitokia, nei dabar gali mėgautis duktė.
„Aš augau dar kitoje santvarkoje, mokiausi nedideliame miestelyje, galimybių buvo mažai, sąlygos tobulėti ribotos, – pasakojo E.Daukšienė. – Mus daugiau orientuodavo į sportą ir panašiai. Dabar yra daug daugiau galimybių tobulėti.“
Nors motinos jaunystės patirtis visai kitokia, E.Daukšienė turi ką patarti savo atžalai. Ne dėl rūbų ar šukuosenos, o dėl svarbių gyvenimo klausimų.
„Man labai smagu, kad iki šiol duktė klausia mano nuomonės. Sakau, kad ji jau pati turi savo nuomonę. Ji sako: „Taip, mama, bet man labai svarbu žinoti, ką tu apie tai manai.“
Duktė prieš nuspręsdama klausia, ką aš manau, bet visada sprendimą priima pati“, – džiaugėsi mama.
E.Daukšienė prisipažino iš dukters sulaukianti ne tik komplimentų, bet ir kritikos. O pats brangiausias jai, kaip motinai, dukters komplimentas – dažnai kartojami žodžiai, kad mama jai yra svarbiausias žmogus gyvenime.
