Futbolas – svarbi ašis, aplink kurią sukasi Fridrikų giminės gyvenimas.
Kaip rašo "Lietuvos ryto" priedas "Gyvenimo būdas", M.Fridrikas pasekė tėvo, praeityje garsaus Vilniaus „Žalgirio“ futbolininko Roberto Fridriko, dabar gyvenančio Austrijoje, pėdomis.
Tėvas kadaise karjerą pradėjo „Žalgiryje“, o šiemet ir sūnus apsivilko žalius-baltus šios komandos marškinėlius. Šie metai M.Fridrikui įsimintini ir tuo, kad jis įsiliejo į „Žalgirį“ ir sukūrė šeimą.
Birželį vestuves atšokę M.Fridrikas ir jo mylimoji V.Rezgytė vasaros pabaigoje susilauks atžalos.
– Ar vestuvių datą derinote prie pasaulio futbolo čempionato? – paklausiau aukso žiedus sumainiusių Fridrikų.
Mantas: Ne, tikrai to nedarėme, tiesiog šią datą buvome suplanavę prieš keletą mėnesių.
Vaiva: Data tikrai nebuvo derinama prie pasaulio futbolo čempionato. Ją planavome atsižvelgdami į Manto darbo grafiką – juk sezono metu futbolininkai beveik neturi laisvų dienų. Bet džiaugiamės, kad tai sutapo ir su gražiausia vasaros švente – iš karto po Joninių įvyko ir mūsų vestuvių šventė.
– Netrukus tapsite tėvais – kada turėtumėte sūpuoti kūdikį? Gal jau žinote, ką auginsite – mažąjį futbolininką ar princesę?
Mantas: Kūdikio laukiame vasaros pabaigoje, o ką auginsime, tegul dar lieka paslaptis.
Vaiva: Taip, jau labai greitai, rugpjūčio mėnesį, ant rankų laikysime naujagimį.
– Vaiva, kaip ruošiatės motinystei – sportuojate, skaitote knygas apie naujagimio priežiūrą?
Vaiva: Intensyviu sportu šiuo metu tikrai neužsiimu, bet vonios kambaryje turiu didžiulį kamuolį, ant kurio retkarčiais atlieku kelis pratimus.
Nėštumas man – tikrai ne liga.
Užsiimu namų ruoša, taip pat labai domiuosi naujagimio priežiūra ir viskuo, kas susiję su kūdikio auginimu: skaitau daug literatūros.
– Koks jūsų požiūris į vyro dalyvavimą gimdyme? Ar Mantas bus šalia jūsų gimdymo palatoje?
Vaiva: Džiaugiuosi, kad Mantas nori dalyvauti gimdyme, juk kūdikis – dviejų žmonių meilės vaisius.
Manau, kad jo atėjimas – vienas įsimintiniausių ir svarbiausių dalykų gyvenime. Abiejų tėvų dalyvavimas šiame įvykyje tik sustiprina jų ir vaiko ryšį.
– Neatsitiktinai paklausiau apie mažąjį futbolininką ir princesę, juk neretai tėvai užkrečia vaikus tuo, kuo patys gyvena. Mantai, turbūt neverta ir klausti, kodėl tapote futbolininku? Pats ėjote tėvo pėdomis ar tėvas jus nuvedė paskui save?
Mantas: Negalėčiau pasakyti, kad tėtis mane stūmė futbolo link. Tiesiog matydavau jį žaidžiantį, kai buvau vaikas.
Man tai patiko ir pradėjau lankyti futbolo treniruotes, o laikui bėgant tai tapo mano pomėgiu ir darbu.
Vaiva: Nemanau, kad tėvai turi daug įtakos tam, kuo vėliau užsiima vaikai.
Jeigu ir turėtų, tai anksčiau ar vėliau atsibostų. Juk vaikai patys pasirenka, kas jiems patinka.
Tai, kad Mantas nuo pat mažens futbolo neiškeitė į jokią kitą sporto šaką, tik įrodo, kad jo pasirinktas sportas jam teikia malonumą. Galiu drąsiai sakyti – tai jo mėgstamas darbas.
– Vaiva, ar domitės futbolu? Kaip prisiderinate prie vyro užimtumo? Juk jo turbūt dažnai nebūna namie – treniruotės, rungtynės.
Mantas: Vaiva visada mane palaiko. Ji supranta, kad tai – mano gyvenimo dalis, aistra ir darbas.
Vaiva: Nuo vaikystės domėjausi šia sporto šaka, tačiau pati jos nebandžiau, nes tai labiau vyriškas sportas, jam reikia didelio įdirbio ir ištvermės.
– Kokios valstybės rinktinę palaikote pasaulio futbolo čempionate?
Mantas: Jau daug metų palaikau Vokietijos rinktinę, nesvarbu, kuriame čempionate ji dalyvautų.
Vaiva: Aš negalėčiau teigti, kad kuri nors rinktinė man yra aukščiau kitų. Turiu kelias mėgstamas rinktines, tačiau jų negalėčiau išskirti: esu labiau už gerą futbolą. Žiūrėdama rungtynes aš mėgaujuosi.
– Vaiva, kokia jūsų dienotvarkė – ką studijuojate? Ką veikiate laisvalaikiu?
Vaiva: Anksčiau buvau labai veikli, spėdavau padaryti keturis darbus vienu metu, o dabar džiaugiuosi ramesniu gyvenimo būdu, esu atsidavusi šeimai, naujagimio laukimui.
Mėgstu kokybišką miegą, man labai svarbus poilsis. Su vyru mėgstame ilgus pasivaikščiojimus, todėl laisvu laiku išvykstame iš Vilniaus. Mūsų maršrutai, kuriuos įveikiame pėstute, driekiasi Trakuose, Druskininkuose ar Birštone.
Bet poilsio nėra tiek daug, juk dar ir mokausi. Šiauliuose studijuoju organizacijos komunikacijos vadybą, todėl visą pavasarį keliavau iš Vilniaus į Šiaulius ir atgal. Šįmet baigiau trečią kursą, laukia paskutiniai studijų metai.
– Vaiva, esate išmėginusi jėgas ir grožio konkursuose – tapote ne tik gražiausia Telšių mergina, bet ir „Mis Lietuva 2013“ finalininke. Ką jums davė ta patirtis? Gal tai padėjo susirasti mylimąjį?
Vaiva: Kiekvienas konkursas man davė savų įspūdžių, naujų potyrių ir naujų pažinčių.
Be to, gavau daugiau pasitikėjimo savo jėgomis, sceninės patirties, išmokau geriau pažinti žmones.
Mylimojo susirasti tai tikrai nepadėjo, nes jis tuo metu jau buvo su manimi ir palaikė mano dalyvavimą grožio konkurse.
– Kaip jūsų grožio titulus vertina Mantas?
Vaiva: Mantas žino, kad tai buvo mano gyvenimo dalis, kurią norėjau išbandyti, ir jis manęs nestabdė, o atvirkščiai – labai palaikė ir jaudinosi dėl manęs, džiaugėsi mano emocijomis ir įspūdžiais.
Jis mano titulus vertina santūriai. Kadangi aš – jo gyvenimo moteris, ir aš jam, kaip sako pats, visada buvau ir būsiu pati geriausia ir gražiausia, nesvarbu, ar viena karūna namie bus mažiau, ar daugiau.
– Kaip puoselėjate savo grožį? Kokių turite receptų?
Vaiva: Specialių receptų neturiu. Už grožį turėčiau būti dėkinga iš mamos gautiems genams ir, manau, natūralumui.
Saugoti grožį padeda sveika mityba, o svarbiausia – geras poilsis.
– Kur kuriate savo šeimos lizdą – kokie jūsų namai?
Vaiva: Kadangi vyras žaidžia Vilniaus „Žalgirio“ komandoje, gyvename Vilniuje. Mūsų namai erdvūs, šviesūs, jaukūs, visada pilni juoko ir gerų emocijų.
Mantas: Negaliu pasakyti, kad mūsų laikinieji namai kuo nors išskirtiniai, tiesiog juose turime tai, kas reikalinga buičiai ir mūsų kasdienybei.
– Kaip dalijatės buities rūpesčiais?
Mantas: Vaiva – namų šiluma ir jaukumas. Taip pat Vaiva – puiki kulinarė, kuri mane kiekvieną dieną vis labiau stebina.
Vaiva: O Mantas užsiima reikalais, kuriems reikia vyriškos rankos. Dažnai vienas kitam padedame – kai prireikia pagalbos, kartais nė prašyti netenka. Suprantame vienas kitą ir be žodžių.
