VDU Sociologijos katedros profesorė pabrėžia, kad Lietuvoje ištuokų rodiklis yra aukštas, tačiau jis toks laikosi jau nuo 1975 metų. Tai galima paaiškinti 1965 metais supaprastinta skyrybų procedūra.
„Iki to laiko išsiskirti buvo labai sunku: ne tik teisiškai, bet ir finansiškai, buvo įvairių mechanizmų, kurie apsunkino skyrybas. Be to, prieš pradedant skyrybų procedūrą, reikėdavo apie tai paskelbti laikraštyje“, – pasakoja A. Maslauskaitė.
Ji aiškina, kad pradėjus žmonėms iš kaimų keltis į miestus, ėmė kisti lyčių vaidmenys ir žmonių lūkesčiai, susiję su šeima. O kai lūkesčiai nepateisinami, teisinės galimybės išsiskirti yra nesunkiai prieinamos. A. Maslauskaitė priduria, kad tiek Lietuvoje, tiek užsienyje dažniausiai skyrybas inicijuoja moterys, nes susituokus joms tenka didesnis darbo ir atsakomybės krūvis šeimoje.
„Vyrai susituokdami gauna premiją – jie gauna šeimą ir žmogų, kuris atlieka daugybę namų ūkio darbų, rūpinasi vaikais, be to, dar ir papildo šeimos biudžetą. O moterys gauna santuokos baudą – jos dirba profesinį darbą ir dar dirba namie, joms tenka rūpintis namų ūkiu, vaikais, tačiau pagalbos iš vyrų jos dažnai nesulaukia. Ir tada įsijungia tarsi kalkuliacijos mechanizmas: kokia iš to nauda?“, – teigia VDU Sociologijos katedros profesorė.
Skyrybų sumažėjimas buvo pastebimas po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir prasidėjus krizei 2008–2009 metais. Šis pokytis aiškinamas tuo, jog esant išoriniam nestabilumui, kai atsiranda daugiau įtampos gyvenime ir padidėja poreikis skirtis, galimybių skyrybas realizuoti yra mažiau.
„Žmonės supranta, kad esant nestabiliai situacijai, kai nėra darbo, vyksta ekonominė recesija, išsiskyrę jie susidurtų su dar daugiau papildomų ekonominių problemų, todėl tas poreikis yra laikinai suspenduojamas. Kai situacija stabilizuojasi, skyrybų daugėja“, – sako sociologė.
Pagrindiniai skyrybas lemiantys veiksniai
A. Maslauskaitės teigimu, pagrindiniai veiksniai, kurie didina skyrybų tikimybę, – žemesnis išsilavinimas, tėvų skyrybos, jaunas santuokos amžius ir ikisantuokinis nėštumas.
„Jaunesni žmonės turi mažesnį santykių įgūdžių kapitalą, mažiau gebėjimų, kaip spręsti įvairias problemas, jie mažiau brandūs, dar neturi išsilavinimo, todėl yra labiau pažeidžiami socialiniu-ekonominiu požiūriu. O kai dėl ikisantuokinio nėštumo yra daromas sprendimas susituokti, tai žmogus yra tarsi įspraustas į kampą ir tas jo pasirinkimas nėra laisvas“, – aiškina A. Maslauskaitė.
Šeimos psichologė Giedrė Gutautė Klimienė teigia, jog skyrybų procesas prasideda daug anksčiau, nei realiai jos įvyksta. Anot jos, dažniausiai poros santykiuose būna lūžio taškai, nuo kurių prasideda riedėjimas į skyrybų pusę. Kaip pavyzdį G. G. Klimienė pateikia darbo keitimą, naujus sutuoktinių pomėgius ar vaiko gimimą.
„Po pirmo vaiko gimimo santykiai gali pradėti byrėti, nes žmonės nesusitvarko su tuo, jog reikia pereiti į kitus vaidmenis, atlikti kitas funkcijas. Tai išbalansuoja santykius, ir jeigu pora nesugeba išspręsti kylančių problemų, jie pradeda vienas su kitu elgtis destruktyviai“, – sako šeimos psichologė.
Ji aiškina, kad norint sėkmingai įveikti krizes, reikalinga kokybiška komunikacija šeimoje. Jeigu pora iš savo šeimos atsineša tam tikrus elgesio, komunikacijos, konfliktų sprendimo modelius, kurie yra konstruktyvūs, pasak psichologės, jie daug lengviau gali susidoroti su bet kokiomis krizėmis ar pokyčiais.
„Santykių kokybė, palaikymas, vienas kito supratimas, artumo jausmas, bendri interesai, šeimos vizijos turėjimas padeda santykiams išlikti. Jeigu to nėra, tai mažina norą tęsti tuos santykius“, – pabrėžia G. G. Klimienė.
„Užsukamas“ skyrybų ratas
A. Maslauskaitė aiškina, kad tie vaikai, kurie išgyveno tėvų skyrybas, savo šeimose susiduria su didesne skyrybų rizika – atsiranda vadinamasis skyrybų ratas. Sociologė teigia, kad išsiskyrusių tėvų vaikai atsiduria neprivilegijuotoje situacijoje, nes, tėvams išsiskyrus, namų ūkis patiria didelių materialinių praradimų.
„Tai reiškia vaiko gyvenimo šansų suprastėjimą, nes viena mama negali tiek daug investuoti į jo išsilavinimą, ji pati turi daugiau dirbti, todėl vaikui gali skirti mažiau laiko. Susideda daug veiksnių, kurie verčia tuos vaikus greičiau užaugti. Juos greičiau „išstumia“ į darbo rinką, jie trumpiau mokosi, jų galimybės užimti aukštesnę poziciją visuomenėje yra apribotos“, – sako VDU Sociologijos katedros profesorė.
Anot jos, vaikai iš išsiskyrusių šeimų yra priversti savo gyvenime daryti tokius pasirinkimus, kurie vėliau neigiamai veikia jų pačių gyvenimus. „Jei vaiką „išstūmė“ iš namų anksčiau, tai jis mažiau mokėsi, nes reikėjo eiti pačiam užsidirbti pinigų. Jis anksčiau pradeda seksualinį gyvenimą, prasideda partnerystės, nėštumai“, – teigia A. Maslauskaitė.
Anot jos, kita hipotezė sako, kad vaikai iš išsituokusių tėvų šeimų neturi vaidmenų modelio, nežino, kaip spręsti konfliktus. Neturėdami šito kapitalo žmonės patys dažniau skiriasi.
Žmonės su aukštesniu išsilavinimu skiriasi mažiau
Sociologė tikina, kad tos poros, kurių išsilavinimas yra aukštesnis, skiriasi rečiau. Tai gali lemti didesni socialiniai-ekonominiai ištekliai.
„Tokios šeimos patiria mažiau streso: jiems lengviau sumokėti sąskaitas, sumokėti už vaikų poreikius, lengviau prisitaikyti prie dominuojančio vartojimo modelio – jie gali pasikeisti būstą, atostogauti ir pan.“, – aiškina A. Maslauskaitė.
Pasak jos, išsilavinimas labai dažnai lemia tam tikrą pasaulėžiūrą, gyvenimo stilių, kuris yra demokratiškesnis, atviresnis lyčių vaidmenų pokyčiams, todėl yra didesnė tikimybė, kad būtent tokiose šeimose vyrai daugiau dalyvauja atliekant namų ūkio darbus ir prižiūrint vaikus. „Ir tai sukuria balansą“, – teigia sociologė.
Gyvenimas kartu iki santuokos didina skyrybų tikimybę
A. Maslauskaitė tikina, kad nors Lietuvoje yra gana paplitęs gyvenimas kartu nesusituokus, tačiau tai nepakeičia santuokos. Ji aiškina, kad kohabitacija yra tarsi įžanga į santuoką.
„Dominuoja toks modelis, kad po kohabitacijos tuokiamasi. Lietuvoje ilgalaikės kohabitacijos, kai žmonės 10–15 metų gyvena kartu ir tai yra identiškas santuokai gyvenimo būdas, neturime daug“, – sako sociologė.
Ji priduria, kad remiantis tyrimais, atliktais tiek Lietuvoje, tiek kitose valstybėse, pastebima, kad kohabitacijos patirtis turi įtakos santuokos stabilumui – egzistuoja didesnė tikimybė išsiskirti. A. Maslauskaitė teigia, kad pasirinkimą gyventi nesusituokus gali lemti veiksniai, susiję su asmeniniais žmogaus bruožais.
„Galbūt jie patyrė savo tėvų skyrybas. Tyrimai rodo, kad kohabitacijos pasirinkimas yra susijęs su nemažai veiksnių: su tėvų šeima, su išsilavinimu, socialine-ekonomine kilme. Keliamos hipotezės, kad galbūt pats gyvenimas kohabitacijoje keičia žmonių suvokimą apie tai, kas yra įsipareigojimas, santykiai, ir tai turi įtakos tam, kad jų šeimos nėra tokios stabilios“, – mano A. Maslauskaitė.
Šeimos psichologė G. G. Klimienė teigia, jog egzistuoja trys grupės žmonių, kurie gyvena kartu nesusituokę. Vieni priima ilgalaikį sprendimą būti pora ir savo gyvenimo būdą vertina kaip santuoką. Kitos grupės žmonės prieš santuoką apsigyvena kartu, tačiau jie turi planų vėliau susituokti. O trečia grupė apsigyvena kartu be jokių intencijų ilgalaikiams santykiams, tiesiog jiems taip gyventi yra patogu. Anot psichologės, pastaroji grupė yra nestabiliausia, tokie žmonės retai susituokia.
„Poroje vienas gali turėti intenciją kurti šeimą, o kitas tos intencijos neturi, todėl delsia ir nesituokia. Tokioms poroms yra būdingas nestabilumas, nes jie vėliau susituokia tik dėl to, kad vienam iš poros labai reikia. Arba susituokia tikėdamiesi, kad jų santykiai pagerės, bet geriau nepasidaro. Tokia santuoka būna lyg gelbėjimosi ratas, tačiau yra visiškai nestabili ir greitai suyra“, – sako G. G. Klimienė.
Ji priduria, kad kai susituokiama po ilgo gyvenimo kartu, poroje atsiranda kiti lūkesčiai – siekiama, kad sutuoktinis atitiktų susikurtus vaizdinius, kas yra vyras arba kas yra žmona.
„Taip poroje atsiranda daugiau pretenzijų vienam į kitą. Ir tai gali griauti santykius“, – teigia šeimos psichologė.
