Po to į jo gyvenimą atėjo futbolas ir nustūmė muziką į šalį. Tėvas nebūtų to leidęs, jei būtų nutuokęs, kad suaugęs sūnus vis dėlto gyvens iš muzikos.
Kitą savaitę vėl visi susitikę Vilniuje prasidėsiančioje šių metų Dainų šventėje Mikutavičiai galėtų papasakoti, kaip daina ir šokis pakeitė jų likimą.
Jei ne pasiruošimas Dainų šventei, galbūt Marijaus tėvų Vidos ir Juozo keliai apskritai niekada nebūtų susikirtę.
Kur jie susipažino ir ar greitai jau kėlė vestuves?
Gimus sūnui Marijui niekam net į galvą nešovė, kad jis ateityje versis kurdamas muziką.
„Aš dar galėčiau padiriguoti kokiam nors chorui, bet jei reikėtų sukurti kokią nors muziką – tai ne man.
O mano sūnus Marius gali, nors kai jis lankė Balio Dvariono muzikos mokyklą, ją metė dėl futbolo. Garsiu futbolininku netapo, bet dabar užsidirba ir iš muzikos“, – džiaugsmo neslėpė Marijaus tėvas.
Kokia buvo pirma rimta Marijaus kelionė į Vilnių. Ir kada tai buvo?
Nuo ko tuomet devynmečiui M.Mikutavičiui sostinėje svaigo galva? Koks pasaulis jam atsivėrė?
Kokių vaisių, kurie atrodė lyg iš kosmoso, tuomet Vilniuje prisivalgė Marijonas, kad po to buvo labai bloga?
Kada į Marijono gyvenimą atėjo muzika ir kada futbolas ją vėl išstūmė?
Prieš trejus metus į pensiją išėjęs jo tėvas, buvęs chorvedys J.Mikutavičius, jeigu būtų įtaręs, kad sūnus toks talentingas, kad sugebės gyventi iš muzikos, gal būtų su juo kitaip kalbėjęs.
Marijus anksti įniko į muziką ir greitai ja persisotino.
Bet tėvas dėl to nesikrimto, nes puikiai žinojo – atsidėjus muzikai nelieka vasarų, nes tuo metu didžiausias darbymetis.
– Tėtis dabar prisipažino, jog gailisi leidęs jums mesti B.Dvariono muzikos mokyklą. Sakė nenutuokęs, kad valgysite duoną iš muzikos. Ar iš tikrųjų paauglystėje buvote nusivylęs muzika? – paklausiau Marijaus.
– Tegu tėtis pasirenka, kuo nori būti, – diktatoriumi ar demokratu. Nėra ko gailėtis – kaip susiklostė, taip yra gerai. Aš tik džiaugiuosi, kad jis man leido pasirinkti, nes muzika man jau varė neurozę.
Žinoma, jei nori išauginti naują Petrą Geniušą ar Mūzą Rubackytę, turi nuo mažumės kankinti savo vaiką.
– Ar tėtis nutarė, kad iš jo sūnaus nebus genijaus?
– Nežinau, ką jis manė.
Būdavo, po futbolo treniruotės nuvykstu į fortepijono pamoką, rankos purvinos, dreba, dar kraujyje adrenalinas, o turiu susikaupti, kad galėčiau groti. Ne visada pavykdavo persikūnyti iš vieno vaidmens į kitą.
Visą pokalbį su tėvu ir sūnumi Mikutavičiais skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto" žurnale „Gyvenimo būdas".
