Atvyko gyventi pas vyrą
Kai Panevėžio lopšelyje-darželyje „Sigutė“ prie miegančių mažylių budi vietnamietė Thi Thanh Hien Nguyen, šie gal jau devintą sapną sapnuoja. Tačiau sapnų saldumas baigiasi tik jaunai moteriai išėjus pro miegamojo duris: čia tuoj vienas vaikas neramiai pasimuistė, kitas akis pramerkė, dar kitas galvą nuo pagalvės pakėlė.
Tai liudija, kad lietuviams neįprastos išvaizdos užsienietė vos per mėnesį tapo geriausia darželinukų drauge ir aukle. Būtent tiek laiko ji savanoriauja šiame darželyje. Iš viso čia ji vaikų dienas skaidrins tris mėnesius.
28 metų moters klausti, ar tie trys mėnesiai Lietuvoje jos nesuvilios taip, kad net nebesinorės grįžti į gimtinę, nereikia – ji jau nuo praėjusios liepos džiaugiasi santuokos su panevėžiečiu saldumu, o nuo lapkričio Panevėžyje pas vyrą ir įsikūrė.
Iškart susikrovė lagaminą
Toks likimo vingis, kad meilės reikėjo ieškoti taip toli, palydėtas skardžiu Hien juoku. Dar labiau ji pradeda juoktis prisipažinusi, jog su savo vyru Žydrūnu Gelažiumi susipažino interneto platybėse.
Prieš trejus metus abiem jaunuoliams pradėjus bendrauti, jau po pirmųjų žinučių atsirado abipusė simpatija. Todėl Žydrūnas ilgai nelaukė – jis susikrovė kelionės lagaminą ir išvyko į Vietnamą aplankyti savo virtualios draugės.
Svajonė – lietuviška pavardė
Pirmasis susitikimas nė vieno nenuvylė: ilgas meilės kelias Vietnamas–Panevėžys ir atvirkščiai įsimylėjėlių būdavo įveikiamas kelis kartus per metus.
Pernai liepą tokią poros draugystę vainikavo kukli santuoka Vietnamo metrikacijos skyriuje.
Hien neslepia, kad ji nori pasikeisti savo pavardę į lietuvišką ir tapti Hien Gelažius – tik tam reikia rasti laiko sutvarkyti krūvas dokumentų ir nuvežti juos į Vilnių.
Sunkiausia užduotis – išmokti kalbą
Dar gyvendama Vietname Hien baigė pedagogikos mokslus universitete, vėliau dvejus metus dirbo vaikų darželyje. Panašų darbą ji svajoja rasti ir čia, todėl šiuo metu didžiausias gyvenimo iššūkis užsienietei – išmokti lietuvių kalbą.
„Girdėjau, kad kai kurie šią sunkią kalbą gali išmokti per metus. Kaip taip įmanoma?! Aš jau trečius metus mokausi kalbėti lietuviškai!“ – iš nuostabos šūkteli Hien.
Paklausta, koks gi lietuviškas žodis jai gražiausias, jauna moteris ilgai negalvoja. Tuoj švelniai laužydama liežuvį ir su plačia šypsena veide ji kaip žirnius pradėjo berti žodžius: „Labas rytas“, „Laba diena“, „Labas vakaras“...
Taip kiekvieną kartą ji sveikinasi su darželinukais.
Susikalbėti su mažyliais mergina taip pat bando lietuviškai, tačiau, kaip ji pati sako, bendraujant su vaikais daug kalbų nereikia – geriausiai padeda šypsena, gestai ir žaidimai.
Juokiasi Hien pastebėjusi ir naują vaikų pomėgį, kuriam taip pat nereikia kalbų: darželinukai mėgsta akylai ir nevaržomai stebėti jos neįprastą išvaizdą, akis.
„Mūsų bendruomenei Hien savanorystė – tai puiki proga ugdyti toleranciją kitų tautų žmonėms, domėtis užsienio šalimis, kultūra ir papročiais“, – savanorės naudą pripažįsta lopšelio-darželio „Sigutė“ direktorė Berutė Laureckienė.
Upės tėkmė Vietnamo gatvėse
Vietnamietė neniurna, kad lietuviai – nemalonūs, pikti ir visuomet susiraukę. Kaip tik, pasak Hien, visi padeda jai, yra labai geranoriški ir tolerantiški.
Žydrūnas pritaria žmonai, – jis net nedvejojo ją kviestis gyventi į Lietuvą, nes žinojo, kad užgauliojimų dėl kitokios išvaizdos ji čia nesulauks.
Pabuvojęs Vietname vyras sako, kad kai ko lietuviai galėtų pasimokyti iš rytiečių. Pavyzdžiui, vairavimo kultūros.
Vietname yra daugiau nei 88 milijonai gyventojų ir pagrindinė jų transporto priemonė – motoroleris. Gatvėse jie zuja į visas puses ir juda kaip stipri upės tėkmė, tačiau ši tėkmė sėkmingai apeina kiekvieną kliūtį savo kelyje. Panevėžiečiui ten neteko matyti nė vienos avarijos – visi mandagiai vienas kitą praleidžia.
Neįprastas maistas ir šalti orai
Dar prieš didžiuosius karščius Panevėžyje jau buvo šilta, gatvėje žmonės dėvėjo marškinėlius trumpomis rankovėmis, bet Hien oda net pašiurpdavo žiūrint į juos – lietuviški orai užsienietei per šalti. Į spintą savo storą megztinį ir šiltus batus ji padėjo tik atėjus baisiems karščiams. Bet jei tik kiek atvės, tuos daiktus vėl išsitrauks.
„Prie šalčio prisitaikyti lengviau nei prie karščio“, – įsitikinęs Žydrūnas. Vietname visus metus vyrauja maždaug 35 laipsnių temperatūra – tokioje pirtyje jis sako galėsiantis ištverti daugiausia pusę metų.
Naujakurei Panevėžyje reikėjo laiko priprasti ir prie lietuviško maisto. Cepelinai dabar jau jos mėgstamas patiekalas, ir šaltibarščiai noriai suvalgomi pietums. Tik iš pradžių viešnia stebėjosi, kad mūsų patiekaluose tiek mažai daržovių, žuvies, o viską papuošia šaukštas riebios grietinės.
Galiausiai neįprastą maistą ir šaltus orus užsienietei atperka Panevėžio miesto grožis. Ji sako, kad Vietname daug žalumos, tačiau nėra tokios gausybės gėlių.
„Koks gražus pavasaris: visur žydi gėlės – ir mieste, ir žmonių kiemuose. Man tikrai patinka Panevėžys ir jo žmonės“, – kalba šeimos pamatus čia klojanti vietnamietė.
