Dvejetukininkai ar trejetukininkai gyvenime neprapuola, nors jų tėvams tenka atsisveikinti su daugybe nervų ląstelių. O tapti pirmūnu iš baimės, kad neapviltum tėvų, nėra didelis laimėjimas.
„Gerai mokytis – tokį tikslą dažniausiai kelia tėvai, o ne jų atžalos. Baigę mokyklą jie išsivaduoja nuo tokio spaudimo ir nebežino, ką daryti. Jie tenori būti geri vaikai ir neturi paskatų ko nors siekti“, – teigė A.Guoga.
Verslininko, filantropo, pokerio žaidėjo, o nuo šiol – ir politiko sėkmės istorija nėra vien rožėmis klota.
A.Guoga gimė Kaune. Jo vaikystė prabėgo gimtajame mieste ir Kalesninkuose, Alytaus rajone, kur jis susipažino su verslo pradžiamoksliu – augino ir turguje pardavinėjo pomidorus.
Kurį laiką jis augo be motinos. Išvykdama iš Kauno į Australiją Antano motina tikėjosi, kad greitai atvyks ir sūnus. Bet jų susitikimas užtruko.
1984-aisiais, būdamas 11 metų, Antanas vienas, be palydos, pasiekė Australijoje gyvenančią savo motiną. Melburne jis lankė mokyklą, o norėdamas būti finansiškai savarankiškas ėmėsi įvairių darbų: remontuodavo siuvimo mašinas, plaudavo automobilius, pjaudavo žolę.
„Mokslai man sekėsi sunkiai. Buvau prastas mokinys tiek vidurinėje mokykloje, tiek finansų koledže. Bet dabar esu stiprus praktikas.
Man patiko istorija, matematika – už šiuos dalykus gaudavau penketus, o tada tai buvo geriausi pažymiai.
Bet niekada nesisekė lietuvių kalba, nemėgau rašyti diktantų, rašinėlių. Ir dabar nemėgstu kurti kalbų. Bet dėl to neišgyvenu – žmogus neprivalo visko gerai mokėti“, – prisipažino būsimasis europarlamentaras.
Tiktai tuomet, kai gavo pirmąjį darbą, A.Guoga ėmė labiau pasitikėti savo jėgomis.
Baigęs finansų koledžą ir neturėdamas nė 21 metų jis įsidarbino investiciniame banke Honkonge – buvo atsakingas už naujų klientų pritraukimą ir jų investicinio portfelio valdymą. Kad galėtų susikalbėti su kolegomis, lietuvis turėjo pramokti Kantono kinų kalbos.
Tada lietuvis suprato, kad pasaulis nėra toks sudėtingas. O gavęs pirmąją algą pasijuto labai turtingas.
Vėliau A.Guoga ėmė gilintis į investicijų sritį, domėtis informacinėmis technologijomis.
Nebijoti jokio darbo – tokį požiūrį A.Guogai įskiepijo jo senelis, buvęs jam didelis autoritetas. A.Guogos senelis daug ko išmoko savarankiškai, nes mokytis neturėjo galimybių. Dėl drąsos vykti už Atlanto uždarbiauti jis buvo pravardžiuojamas amerikonu. Kai 1920-aisiais grįžo į Lietuvą, labai pasitikėjo savo jėgomis.
Įsikūręs netoli Merkinės, kurį laiką jis net mokė vaikus skaityti ir rašyti. A.Guoga dar ir dabar dažnai skaito anuomet senelio rašytą dienoraštį.
„Senelis man buvo pavyzdys, kaip galima daug pasiekti be jokios struktūrizuotos sistemos. Jis daug pasiekė savo užsispyrimu“, – pasakojo verslininkas.
A.Guoga atkreipė dėmesį, kad tėvai dažnai kala į galvą vaikams – neva jei prastai mokysiesi, neįstosi į universitetą, negausi darbo, liksi pastumdėlis. Toks auklėjimas neduoda vaisių.
„Baimė kausto žmogų, todėl jis negali daug pasiekti. Jis turi turėti laisvę rinktis. Žinodamas, kodėl pasirinko studijuoti vieną ar kitą dalyką, jaunas žmogus gali atrasti save“, – kalbėjo A.Guoga, remdamasis savo patirtimi.
Jo manymu, tie vaikai, kurie yra išdykę, kuriems mokykloje sunkiau sekasi susikaupti, gali puikiai mokytis, jei pasirenka siaurą sritį, kuri jiems įdomi. Mat svarbiausia yra tai, ko žmogus išmoksta savarankiškai.
A.Guoga nenuvertina jokių darbų, bet mokyklą baigiantiems jaunuoliams siūlo atsargiau rinktis socialinius mokslus, teisę – iš tuščiai universitete praleistų metų bus nedaug naudos.
O gyvenimo universitetai, kai vidurinės mokyklos atestatą gavęs žmogus eina dirbti, padeda subręsti. Tokia patirtis gali būti labai naudinga.
„Esu už tai, kad jaunas žmogus pasirinktų tokią profesiją, kurios link krypsta jo širdis, o ne tokią, kurios norėtų jo tėvai.
Galbūt verta pasirinkti profesinę mokyklą, išsirinkti gerą specialybę, pavyzdžiui, tapti geru virėju. Žmogus, pasirinkęs savo gyvenimo kelią, visada galės kilti aukščiau. Jei jis eis savo keliu, turės stiprių paskatų eiti toli“, – sakė A.Guoga.
