Žinomos aktorės N.Varnelytė ir V.Mockevičiūtė verčia juoktis susiėmus už pilvo televizoriaus žiūrovus, sekančius įvykius humoro laidoje „Dviračio šou“. Nerimastingoji žurnalistė (V.Mockevičiūtė) ir prezidentė (N.Varnelytė) – ne tik kolegės, bet ir artimos draugės, kurias sieja panašus požiūris į gyvenimą ir dzūkų tarmė.
Neringa ir Vitalija dažnai tariasi, kaip geriau bendrauti su savo atžalomis, dalijasi patarimais, kaip sveikai gyventi.
Asmeninis bendravimas išaugo ir į kūrybinį bendradarbiavimą – aktorės tapo scenos partnerėmis spektaklyje „Dzūkių vakaras“.
– Praėjusieji metai buvo paskelbti Tarmių metais. „Dzūkių vakaras“, kurį improvizavote judvi, sulaukė nemažai atgarsio, todėl jį teko kartoti. Kuo žiūrovus papirkote: dzūkavimu, vaidyba, televiziniu populiarumu?
Neringa: Šiuo atveju – ne tuo, kad esame matomos televizoriaus ekrane. Man atrodo, kad žmonės yra pasiilgę tarmiško kalbėjimo, prisilietimo prie savo šaknų, todėl gal jiems tai buvo netikėta. Žiūrovų emocijos buvo puikios, sakyčiau, gavome labai daug grąžos.
Vitalija: Geriausias įvertinimas man buvo keturiolikmečio sūnaus Kristijono išsakyta mintis. Kai pasakiau, kad einu repetuoti su Neringa, jis netikėjo: ką jūs ten repetuojate, juk improvizuojate viską. O mes buvome viską surepetavusios.
Nesvarbu, kad spektaklyje kalbama dzūkų tarme, jis randa atsaką visų širdyse. Juk gerą užsienietišką spektaklį taip pat žiūrime net ir nesuprasdami kalbos.
Mes pačios parašėme scenarijų pagal tautosakininko Petro Zalansko bei vienos žymiausių dainuojamosios tautosakos pateikėjų Rožės Sabaliauskienės rinkinius. Taip pat medžiagą rinkau ir iš savo mamos, gyvenančios Nedzingėje.
– Vaidmenis kurti lengviau bendrine kalba ar tarmiškai?
Vitalija: Nėra skirtumo, nes vis vien reikia mokytis tekstą. Literatūrine kalba tas spektaklis ne taip suskambėtų.
– Ar su savo artimaisiais kalbatės tarmiškai?
Vitalija: Su dviem seserimis, broliu ir mama net negaliu šnekėti literatūrine kalba, nes jaučiuosi lyg išsidirbinėjanti. (Juokiasi.) Manęs iškart klausia: ko čia lietuviškuoji? Būna labai keista, jei yra kitų žmonių, o mes kalbame dzūkiškai. Tie žiūri. Bandau kalbėti bendrine kalba, o tuomet atrodo – kokia nesąmonė.
Sūnaus neperauklėjau: aš kalbu dzūkiškai, jis – literatūriškai.
Neringa: Mano vienuolikametė duktė Vaiga istorijos pamokai renka medžiagą apie Druskininkus. Ji pati sugalvojo: „O, man reikia dzūkiško teksto!“ Manęs paprašė: „Tu galėsi mane pamokyti dzūkiškai? Pristatant miestą manęs paprašys pašnekėti.“ Pamaniau: kaip gerai. Smagu, kad ji neatmeta mano tarmės.
Kadangi tėvelių nebeturiu, tarmiškai kalbu ne tik su Vitalija, bet ir su kita drauge dzūke. Su ja bendraujame labai seniai ir mums kitaip šnekėti jau nepavyksta, tik dzūkiškai.
Namuose vyrą Algirdą (aktorius A.Dainavičius. – Red.) stengiuosi pamokyti dzūkiškai. Jau šiek tiek moka. Dažnai sako: cik, cik (tik, tik).
Vitalija: Kartais nejaučiu, kaip įterpiu dzūkiškų žodžių, o kiti nieko nesupranta. Teatre sykį pasakiau: „ovaš“. Visi sutriko. O šis žodis nieko bloga nereiškia, tik daugokai.
– Ar mokate dzūkiškai bartis, keiktis?
Vitalija: Dzūkiškas susibarimas – viena smagiausių mūsų spektaklio scenų. (Juokiasi.) Dar paprašiau mamos, kad iš kaimo žmonių parinktų keiksmažodžių. Jie gana riebūs, bet smagūs.
Nelygu, kokia intonacija tą keiksmą pasakysi, taip jis ir bus suprastas. Mano močiutė palinkėdavo: „Perkusk kiaulašudzį, tai gal geresnė būsi.“ O jei kas blogai lauką išakėdavo, sakydavo: „Kad tau kas tep kuprų išakėtų, kap tu laukų išakėjai.“
Neringa: Mano tėvelio mėgstamas keiksmažodis buvo „eik tu balų degic“ (eik tu balų deginti). Tai yra siuntimas toliau, bet švelniau pasakyta.
– Kaip dzūkai sveikinasi?
Neringa: Vitalija mane pamokė dzūkiškai pasisveikinti: tikri dzūkai pirmiausia ranka nusivalo lūpas, po to pasibučiuoja.
– Ar iš tiesų jie tokie malonūs, draugiški?
Vitalija: Dzūkų tarmė mane žavi švelnumu, išraiškingumu, kūrybiškumu. Tai juntama ne tik Vinco Krėvės kūryboje, bet ir močiučių sodybose. Užėję į dažną kiemą išgirsite: slugela, gėlala, vaikeli. Tai šildo, pamalonina žmogaus širdį. Geri tie dzūkai – juk kiek atvažiuoja studentų rinkti tautosakos, tarmių, kaimiečiai juos vaišina, įdeda visokių gėrybių. Atlapaširdiškumo nestinga.
Neringa: Sutinku. Tep tep, ne kitap (taip taip, ne kitaip). Šitą priežodį dzūkai dažniausiai ištaria, kai jiems trūksta žodžių.
– Esate seniai pažįstamos, dabar – artimos draugės. Kas jus taip stipriai susiejo?
Neringa: Aktorius pirmiausia suartina teatras. Mus dar susiejo ir tai, kad susitikome „Dviračio šou“. Tai, kad esame iš to paties krašto, irgi yra stipri jungtis.
Dzūką labiau supranti, nes žinai: „Jeigu kas ne tep, tai atlais“ (jeigu kas ne taip, tai atleis).
Vitalija: Dzūkas pyksta lygiai penkias minutes. (Juokiasi.)
Darbe vieni žmonės tampa draugais, kiti – ne, lieka tik kolegomis, pažįstamais. Tai bendražmogiška. Mudvi su Neringa esame artimos draugės, nes mums visada įdomu bendrauti.
Neringa: Vitalija turi stiprų komikės talentą, tai Lietuvoje unikalu. Žaviuosi ja.
Vitalija: Neslėpsiu, Neringos aktorinis meistriškumas mane irgi žavi. (Juokiasi.) Bet mus suartina ne tik darbas, dar ir buitis. Iš Neringos visada gaunu gerų patarimų, nes ji – naujovių ieškotoja. Man praverčia jos patarimai sveikatos, bendravimo su vaikais, gyvenimo būdo klausimais.
Neringa: Aš labai plati knyga. (Juokiasi.)
Vitalija: Abi esame skirtingos. Aš nemėgstu virtuvės, bet Neringos vis prašau receptų. Tikiuosi, pravers. (Juokiasi.)
– Charakteriai irgi skirtingi?
Vitalija: Būname visokios: kartais labai linksmos, o tarp nepažįstamų žmonių aš dažniausiai būnu santūri. Artimoje aplinkoje galiu būti pikta. Neringa irgi gali būti labai pikta. Būdas – kaip tikro dzūko, plataus spektro.
– Ar vasarojate Dzūkijoje?
Vitalija: Mama gyvena kaime, todėl nuolat vasaroju.
Nieko nėra maloniau, kaip ryte išeiti su puodeliu kavos ir pavėsinėje skaityti knygą. Vakare irgi mėgstu lauke labai ilgai sėdėti ir skaityti. Dieną uogauju, grybauju. Darbų ūkyje neliko, nes gyvulių nėra. Aišku, mamai padedu ravėti daržą.
Neringa: Turime sodybą, daugiausia laiko leidžiame joje. Kol tėveliai gyveno, dažniau vasarodavome Druskininkuose.
– Ar jūsų pomėgiai tokie patys?
Vitalija: Labai mėgstu grybauti, jaučiu tam azartą, ypač kai baravykai gerai dygsta. O kai grybų nėra, nesmagu. Bet miškuose grybai nyksta – dzūkai juokauja, kad grybai iš Dzūkijos išeina į Žemaitiją. (Juokiasi.)
Neringa: Jie tikrai išeina – be jokio juoko. Grybai yra gyvi, moka pasislėpti – tikras dzūkas tai žino.
– Vilniuje gyvenate nuo studijų metų. Ar sostinėje jaučiatės pritapusios ir įsitvirtinusios?
Neringa: Kas yra tas Vilnius? Juk čia tiek suvažiavusių iš visokių kaimukų. Kai atvykau studijuoti, trejus metus buvo sunku prisitaikyti. Iš pradžių man buvo labai keista, kad žmonės nejaučia vienas kito erdvės – gali eiti ir stumtelėti alkūne arba prisiliesti prie žmogaus troleibuse. Druskininkuose daug erdvės: eini laisvai nesistumdydamas.
Vilniuje jaučiausi kaip iš vandens išmesta žuvis – man trūko Druskininkų atmosferos. Juk Druskininkai – miestas miške. Man sostinėje trūksta gamtos. Bet nusigludini, pripranti.
Vitalija: Abi vyresnės seserys studijavo Vilniuje, todėl mane sostinė traukė. Be to, Vilnius netoli nuo Varėnos – jis man patiko kone iki ašarų. Atvykdavau pas seseris, eidavome pasivaikščioti po senamiestį. Man taip gražu būdavo, kad net užgniauždavo kvapą. Todėl tik Vilniuje ir norėjau studijuoti.
O dabar jau atsiranda kitoks supratimas: Vilnius tampa nebe toks svarbus, labiau norisi į gimtinę. Pasvajoju, kad galėčiau netgi kaime gyventi!
Neringa: Buvome tėvų užprogramuoti: jie sakydavo, kad užaugsi ir važiuosi studijuoti. O kur studijuoti, pati turėjau pasirinkti.
– Aktorystė – pirma svajonė?
Vitalija: Aktore norėjau būti nuo vaikystės.
Neringa: Aš norėjau būti nuo valytojos iki kosmonautės. Bet su klase pabuvau Jaunimo teatre ir dar spektakliui „Trys mylimos“ neprasidėjus pamaniau: „Noriu čia būti.“ Panorėjau ir dabar dirbu Jaunimo teatre, ir net „Trijose mylimose“ vaidinu. Matyt, taip stipriai panorėjau. (Juokiasi.)
