Niujorko universiteto absolventas A.Kozyrovičius nešioja auksinį žiedą, kuriame įamžinti 1998 metai, kai jis baigė magistro studijas. Buvusio ūkio ministro bei diplomato Romualdo Kozyrovičiaus vienturtis sūnus Artūras savo karjerą pradėjo toli nuo tėvynės.
Prabangus žiedas, kuriame įspaustos GK raidės, simbolizuojančios kliniką, puošia ir K.Babajano pirštą.
Kai pokalbiui pasirengę abu vyrai sudėjo rankas ant stalo, atrodė tarsi būčiau patekusi į svečias šalis užkariavusių Žiedų valdovų draugiją.
Iš pradžių tik rusiškai Lietuvoje bendrauti galėjusiam Karapetui tuomečiame Kauno medicinos institute įsitvirtinti padėjo akordeonas. Muzikalų studentą netrukus priėmė į kaimo kapelą, ir jis net dukart tapo „Grok, Jurgeli“ laureatu.
Repetuodamas armėnas greitai išmoko lietuvių kalbą, pasijuto savas tarp lietuvių, todėl savo ateitį drąsiai susiejo su Lietuva.
Kitoks gyvenimo universitetas pasitiko Artūrą, kai nenorėdamas mesti vadybos studijų Niujorke jis ėmė ieškoti naktinio darbo ir įsidarbino ligoninėje.
„Pradžia buvo sunki, bet nieko nenorėčiau keisti“, – prisipažino neseniai Vilniuje kelias dienas viešėjęs A.Kozyrovičius.
Jis JAV gyvena daugiau kaip 20 metų. Baigęs vidurinę mokyklą ir įstojęs į tuometį Vilniaus statybos ir inžinerijos institutą, kuriame jaunystėje studijavo ir jo tėvas, Artūras išvyko tęsti mokslų už Atlanto.
– Kaip pavyko pritapti prie kitos kultūros, įsitvirtinti medicinoje, kur žmonių pasitikėjimas vienas kitu labai svarbus? Ar jums, kaip svetimšaliui, nebuvo sunku?
Artūras: Baigęs Vilniuje du inžinerijos kursus išvykau į JAV, kur baigiau bakalauro ir magistro studijas. Pirmieji metai už Atlanto buvo sunkūs – privalėjau prisitaikyti prie naujos aplinkos.
Atvykęs į Niujorką pasirinkau verslo administravimą ir finansus.
Neturėjau planų savo ateitį sieti su sveikatos apsauga. Aš per klaidą čia atsidūriau.
Vienus studijų metus ištvėriau be papildomo darbo, bet vėliau reikėjo kaip nors verstis. Man reikėjo daugiau pinigų pragyventi – nors studijoms turėjau stipendiją, to buvo per mažai.
Nenorėjau praleisti paskaitų, kad dėl darbo mano studijos išsitęstų.
Svarsčiau, kur galėčiau rasti darbo vakarais. Kur reikia darbuotojų 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę? Mano žvilgsnis nukrypo į ligoninę.
Ką galėčiau veikti ligoninėje ir šiek tiek prisidurti? Sužinojau, kad yra tokių techninių darbų, kuriuos gali atlikti ne medikas. Užsirašiau į kursus, juos baigiau ir tapau elektrokardiogramų technologu.
Prieš kelis dešimtmečius JAV ligoninėse medicinos slaugytojos neprivalėjo atlikti visų būtinų tyrimų, jos priklausė aukštesnio rango personalui, todėl turėdavo pagalbinių darbuotojų technologų.
Man tiko tokia tvarka, naktimis dirbdavau, o dienomis studijuodavau.
– Ar užrašinėjant kardiogramą nė vienam ligoniui nesustojo širdis?
Artūras: Ne vieną kartą sustojo. O ką daryti? Buvo baisu, gaivinti ir daryti širdies masažą nebuvo mano pareiga.
Taip pat dirbdavau reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje – čia atsidurdavo ligoniai, kuriems atlikta atvira širdies operacija.
Mano užduotis buvo stebėti monitoriuje širdies ritmą ir pranešti budinčiajam gydytojui, jei yra blogi ritmo pakitimai. Turėjau tai išmokti.
Man patiko medicina, nors ligoninėje dirbau tik pagalbinį klinikinį darbą, o mokiausi verslo vadybos. Prieš keletą dešimtmečių ligoninės JAV veikė kur kas prasčiau nei kitos verslo sritys. Gyvenimas man padiktavo, ką toliau veikti.
– Ar siekti karjeros netrukdė tai, kad esate svetimšalis?
Artūras: Amerikoje visi kilę iš emigrantų, tad jeigu kalbi su akcentu, nieko baisaus.
Karapetas: Niekada Lietuvoje nesijaučiau svetimas. Gimiau Jerevane, turiu dvi seseris, kurios už mane vyresnės 10–12 metų. Esu vėlyvas vaikas. Kai baigiau vidurinę mokyklą, dar buvo Sovietų Sąjunga, tad atvykau į Kauną. Tuometį Kauno medicinos institutą baigiau 1989-aisiais.
– Kada supratote, kad negrįšite į tėvynę?
Karapetas: Po pirmo kurso. Iš pradžių tėvai manė, kad man bus sunku svetur, todėl greit grįšiu namo. Iš Armėnijos jaunuoliai dažniausiai studijuoti vykdavo į Maskvą, Leningradą (dabar Sankt Peterburgas), o aš – į Kauną.
Mano tėvas – vienas urologijos pradininkų Armėnijoje. Kai pas jį atvykdavo koks nors specialistas iš Maskvos, tėvas, turėdamas galvoje mano pasirinktą Kauną, sakydavo: „Jėzau Marija.“
Bet mane traukė į Lietuvą. Galbūt dėl to, kad tėvai vykdavo atostogauti prie Baltijos jūros, dažniausiai tai būdavo Jūrmala Latvijoje.
Iš ten plaukdavome laivu „Raketa“ į Pernu, kartais atvažiuodavome į Palangą. Jaučiau, kad čia kitokia atmosfera, mane tai traukė.
– Ar buvo sunku studijuoti?
Karapetas: Tai buvo kančių keliai, nes reikėjo išmokti lietuvių kalbą. Laimė, kad kaimo kapelos draugai man padėjo išmokti lietuviškai dainuoti. Po metų jau prasidėjo tikras studentiškas gyvenimas.
Jei ne kapela, po paskaitų būčiau ėjęs mokytis ir rašyti laiškų tėvams. Būtų buvę liūdna.
Artūras: Ir aš lengviau atsikvėpiau tik po metų, kai jau turėjau studijų draugų, susibičiuliavau su žmonėmis, kurie dirbo ligoninėje.
– Kodėl daugelis žmonių, patekę į svajonių šalį, vėliau nusivilia?
Karapetas: Yra toks anekdotas. Žmogų ištinka klinikinė mirtis. Ligonis susitinka Dievą ir prašo parodyti rojų. Dievas ištesi žodį. Žmogus mato, kaip viskas gražu.
„O dabar parodyk pragarą“, – neatstoja žmogus nuo Dievo. Jis jam rodo pragarą. Pragare ligonį vaišina šampanu. Staiga medikai jį atgaivina. Po kelerių metų iš tiesų ateina giltinė, bet žmogus neišsigąsta, kai po mirties atsiduria pragare.
Tik jis stebisi, kad anksčiau viskas atrodė kitaip. Tada prieina Dievas ir sako: „Brangusis, nepainiok turizmo su emigracija.“
Emigravęs į Lietuvą kurį laiką jaučiau svetimumą, bet ir mano kultūroje yra trūkumų. Aš stengiausi pamatyti daugiau grožio. Buvo puikūs dėstytojai, bendramoksliai, draugai.
Artūras: Ir aš privalėjau keisti požiūrį į gyvenimą.
Kai žmogus kuo nors nusivilia, jis gali pulti į neviltį, pradėti visus kritikuoti, tada jam lieka tik susikrauti lagaminus ir grįžti į tėvynę.
– Kodėl apsisprendėte, kad verta dirbti sveikatos apsaugos srityje?
Karapetas: Pakeičiau tik kelias darbovietes. Kurį laiką dirbau Onkologijos institute, vėliau privačiame centre, kurį nutarėme išplėsti. Šitaip atsirado GK klinika – aš pasirinkau būti gydytoju, nors turėjau galimybių išvykti dirbti svetur ar imtis verslo.
Mano pašaukimas – dirbti gydytoju ir daryti tai, ką sugebu. Gyvenime yra ne tiek daug malonumų, o gydytojo profesija mano širdžiai teikia džiaugsmą.
Artūras: Nesvarbu, kokioje šalyje dirbi, bet jei pasirinkai sveikatos apsaugą, randi bendraminčių kiekvienoje valstybėje. JAV žmonės, apsisprendę dirbti sveikatos apsaugos sistemoje, tai daro ne dėl pinigų, o dėl pašaukimo.
Kur kas daugiau pinigų galėčiau uždirbti kitur, nes sveikatos apsauga nėra labai pelninga. Finansų sektoriuje atlyginimas kur kas didesnis.
Atradau save dirbdamas ligoninėje. Nemanau, kad tarnaudamas banke jausčiau tokį didelį vidinį pasitenkinimą. Mano įstaigos misija – gydyti ir padėti žmonėms, aš dirbu privačioje, bet pelno nesiekiančioje ligoninėje.
– Ar JAV įprasta, kad brandaus amžiaus žmonės, einantys atsakingas pareigas, lieka vieniši?
Artūras: Tai nieko nestebina. Esu nevedęs, gyvenu vienas. Šeimos kūrimo planai – ateityje. Taip susiklostė, kad norėdamas ką nors pasiekti svetimoje šalyje privalai aukoti asmeninį gyvenimą. Nesu vienišas, bet laisvalaikio turiu labai nedaug.
Karapetas: Dėsiu visas pastangas, kad Artūras grįžtų į Lietuvą.
Artūras: Man būtų labai įdomu, nes Lietuvoje pradėčiau nuo nulio.
– Ar pastebėtoje, kad dabar ne tik verslininkai, bet ir gydytojai neskuba kurti šeimos?
Karapetas: Nieko keista. Taip buvo ir anksčiau. Man buvo 39 metai, kai vedžiau. Su savo žmona plastikos chirurge Gyte Grigonyte susipažinau darbe.
Jei ji nebūtų kaip rezidentė atėjusi pas mus į kliniką, tikriausiai būčiau likęs vienišas. Aš buvau įsitikinęs, kad liksiu senbernis.
Kai Gytė pradėjo dirbti, mes mažai su ja matėmės. Ilgai draugavome, nes gavęs stipendiją išvykau mokytis į Austriją, vėliau – į Belgiją. Tada Gytė išvyko mokytis į Prancūziją, ir mes vis prasilenkdavome.
Kai susitikdavome po ilgos pertraukos, rodos, viskas turėdavo būti gerai, bet mes su Gyte dažnai pykdavomės, tik neprisimenu dėl ko. Atrodėme kaip emocinga italų pora.
Kai Gytė tekėjo už manęs, jai buvo 36-eri. Abu buvome brandūs jaunavedžiai – gydytojo profesija turi rimtą trūkumą, nes meilei trūksta laiko.
Artūras: Esu optimistas, manau, kad man dar viskas ateityje. Dar nenurašiau savęs. Dabar turiu daugiau laisvalaikio, o anksčiau jo nelikdavo.
Mėgstu tris dalykus: žaisti golfą, gaminti naminį vyną iš pirktų vynuogių ir ruošti skanius valgius, to mokiausi Prancūzijoje ir Amerikoje.
Mano darbas susijęs su skaičiais, yra konkretus, o pomėgiai – su intuicija, kūryba. Juk degustuoti vyną gali tik pasikliaudamas savo pojūčiais.
Persikėlęs gyventi į namą, susipažinau su kaimynu italu Toni, jis pakvietė užeiti.
Pavaišino mane naminiu vynu, kurio receptą perėmė iš savo senelio, gyvenančio Italijoje.
Kiekvieną rudenį mano kaimynas nusiperka vynuogių ir namuose iš jų daro vyną. Man labai patiko Toni vynas, todėl paprašiau pamokyti ir mane. Jis pakvietė prisijunti prie vyndarystės. Tai buvo prieš aštuonerius metus. Jis mane taip užkrėtė, kad iki šiol eksperimentuoju ir kiekvienais metais pasidarau vyno.
Per atostogas visada apsilankau Lietuvoje pas tėvus.
– Ar norėtumėte, kad jūsų dukterys būtų gydytojos?
Karapetas: Šis klausimas skirtas ne man. Mano tėvai neragino manęs, kad rinkčiausi mediciną. Jie davė tai, ką galėjo duoti, aš pats pasirinkau profesiją. Manau, mano vaikai taip pat galės apsispręsti.
Trejų metų Roberta vaikšto po namus pasikabinusi ant kaklo stetoskopą ir nori visus gydyti.
Ji turi savo švirkštų, jai patinka žaisti ligoninę.
O puspenktų metų Melani ramesnė. Dar nežinau, ko norėtų mano dukterys. Jeigu jos pasirinktų mediciną, būtų puiku, kad taptų geresnėmis gydytojomis nei aš.
