Apie rėžtuku kuriamus meno kūrinius primins Vilniaus paveikslų galerijoje šiandien atidaroma paroda "Marcelijaus Martinaičio margučiai". Daugiau nei 40 metų mėgęs skutinėti kiaušinius Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas surinko įspūdingą kolekciją. Šią kolekciją Lietuvos dailės muziejui padovanojo poeto našlė dailėtyrininkė Gražina Marija Martinaitienė.
Prieš dvejus metus, kai "Lietuvos ryto" korespondentė Ernesta Vingevičiūtė lankėsi pas poetą M. Martinaitį, jis nedaug laiko galėjo skirti pokalbiui. Užsidaręs savo sodyboje netoli Vilniaus ir atrėmęs nugarą į šiltą krosnį poetas nuo ryto iki vakaro skutinėjo margučius. Artėjančioms Velykoms poetas ketino jų išpuošti bent pusšimtį.
Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui ši pavasario šventė buvo svarbiausia nuo vaikystės. Jai poetas pradėdavo ruoštis prieš kelias savaites.
Prisipirkęs turguje iš ūkininkų tvirtų kiaušinių pirmiausia juos patikėdavo menotyrininkei savo žmonai Gražinai Marijai, kad nudažytų įvairiaspalviais, ilgai laikančiais dažais.
Po to įsitaisęs šalia šiltos krosnies poetas imdavo juos skutinėti. Tai jis prieš Velykas darydavo daugiau nei keturiasdešimt metų.
Per tą laiką susikaupė didžiulė margučių kolekcija, kurioje nėra nė vieno tokiu pat raštu išdrožinėto kiaušinio.
Išskutinėdavo metus ir savo incialus MM
Poetas neapžiūrinėdavo kitų žmonių margintų kiaušinių, nekopijuodavo raštų. Jis tikino, kad paėmus kiaušinį į rankas rėžtukas tarsi pats juda. Jis prisipažino, kad net norėdamas negalėtų pakartoti patikusio margučio.
Kažkada apie savo knygas poetas yra pasakęs: „Matyt, geriausiai pavyksta būtent tada, kai negalvoji, kas skaitys tai, ką rašai.”
Matyt, taip pat yra ir su margučiais – negalvodamas, kad juos kas nors apžiūrinės, M.Martinaitis išskutinėdavo tikrus meno kūrinius.
Poeto margučių motyvai skirdavosi kiekvienais metais. Dažniausiai dominuodavo geometriniai raštai – apskritimai, kvadratai, linijos.
Margučius ženklino poeto inicialai – pirmosios vardo ir pavardės raidės MM. O kad būtų galima atskirti, kada margutis kurtas, poetas ant kiekvieno išskutinėdavo taip pat metus.
Tai padaryti prieš daugiau nei dvidešimtį metų jį paskatino bičiulis šviesaus atminimo aktorius Laimonas Noreika: „Jis per kiekvienas Velykas pas mane ateidavo kiaušinių.
Visą kolekciją buvo surinkęs. Kartą pasakė: „Velnias, nebeatseku, kuriais metais kurį dovanojai, – užrašyk.”
Nuo tada pradėjau užrašinėti. Tai – kūryba. Kasmet aš pagaunu vis kitokį stilių. Įdomu po kiek laiko pažiūrėti, kokia buvo praėjusių metų stilistika. Įdomu palyginti margučius”, – sakė M.Martinaitis.
Šiaip sau, pagautas ilgesio, savo išskutinėtų margučių poetas neapžiūrinėdavo. Juos net pamiršdavo. Iki kitų Velykų. Tada jam vėl būdavo malonu žvilgtelėti į savo rankų darbus.
Mėgstamiausio margučio poetas neturėjo – pernelyg jie skirtingi. Tačiau vienodai brangūs. Todėl M.Martinaitis apgailestavo, kad dalį originalių margučių sudaužė į parodą Estijoje juos vežę menotyrininkai.
Vadino save kaimo miestiečiu
Būsimo poeto vaikystėje kiaušinių marginimas buvo moterų darbas. Labai gražiai kiaušinius skutinėdavo jo teta.
Mažasis Marcelijus mėgdavo stebėti ją dirbančią, tačiau pačiam pakartoti tetos meno niekaip nepavykdavo.
Viskas pasikeitė, kai prieš daugiau nei 40 metų vyras dovanų gavo plieninių skulptoriaus rėžtukų. Vėliau M.Martinaitis turėjo visą rinkinį.
„Iki tol kiaušinius bandžiau dažyti vašku, bet nesisekė. Tik ištepliodavau. Šis marginimo būdas labiau tinka moterims”, – pasakojo prieš dvejus metus poetas.
Margučius skutinėti – retesnis ir sudėtingesnis kiaušinių puošimo būdas. Tam reikia ne tik kruopštumo, kantrybės, bet ir tvirtos rankos.
Skutinėjant kiaušinius poetui praversdavo braižybos įgūdžiai, įgyti tuomečiame Kauno politechnikume.
Jaunystėje buvęs perspektyvus sportininkas svajojo tapti radiotechniku, bet braižymo pamokas jis įsiminė visam gyvenimui.
Didžioji dalis poeto margučių sudėti į dėžes ilgą laiką buvo saugomi namuose, sostinės senamiestyje – triukšmingoje Vokiečių gatvėje. Tik patys naujausi ir įdomiausi visus metus puošdavo sodybos stalą.
Sodybos, į kurią prieš kelis dešimtmečius M.Martinaitis perkėlė gimtąją rąstų trobą iš Paserbenčio kaimo Raseinių rajone.
Kaimo miestiečiu arba miesto kaimiečiu save vadinantis žemaitis sodyboje gyvendavo gamtos ritmu.
Vietoj žadintuvo kas rytą tuo pačiu laiku jį keldavo tikras sodybos šeimininkas – pasipūtęs, ne visus pripažįstantis storas katinas Mikius.
Poetas mėgdavo sukinėtis virtuvėje.
„Moku skaniai pasigaminti. Niekas taip nemoka”, – kalbėjo M.Martinaitis.
Jis buvo tikras kiaušinių mėgėjas. Tad ant stalo dažnai garuodavo kiaušinienė su lašinukais.
Skaniausi jam būdavo dar vaikystėje pamėgti patiekalai – vadinamieji žili barščiai, silkė su sėmenų aliejumi, sėmenų aliejuje kepti blynai. Poetas apgailestavo, kad daugumos šių delikatesų šiuolaikiniai žmonės net nėra ragavę.
Senoviniais patiekalais M.Martinaitis mėgaudavosi ir per Velykas.
„Per Velykas galima persivalgyti. Paskui laukia darbymetis. Maistas – žmogaus kuras. Nepavalgysi – nieko nepadarysi”, – sakė M.Martinaitis.
Margučiai sugulė ir į knygą
Poetas niekada neskaičiavo, kiek margučių išskutinėjo per 40 metų.
Savo rankų kūrinius Velykų proga jis dalindavo draugams, viršininkams, kolegoms, kaimynams.
„Sovietiniais metais margintas kiaušinis buvo vienintelis legalus ryšys su Velykomis.
Todėl kiaušinius dovanodavau. Man smagu dovanoti ne pirktą daiktą, o savo.
Parašytą knygą, išskutinėtą kiaušinį. Daug kas saugo mano padovanotus kiaušinius. Neišmeta. Kai kurie turi visas kolekcijas. Visus būčiau galėjęs išdovanoti. Man niekada nebuvo gaila”, – pasakojo M.Martinaitis.
Laimė, kiekvienais metais poetui nematant namiškiai keletą margučių paslėpdavo ir išsaugojo iki šių dienų.
Žmonos Gražinos iniciatyva poeto margučiai prieš keletą metų sugulė į knygos „Marcelijaus margučiai: Velykos su Marcelijumi Martinaičiu” puslapius.
„Aš nesipriešinau. Paskui pažiūrėjau – gražu. Galvojau, kas išmargino tuos kiaušinius?” – šypsojosi poetas.
Originalios struktūros ir formos knygoje, kurią galima vadinti albumu, katalogu arba netgi atvirukų rinkiniu, – patys įspūdingiausi M.Martinaičio margučiai.
Knygoje publikuojamos ir poeto mintys apie Velykas.
Ši pavasario šventė M.Martinaičiui laukiamiausia ir gražiausia nuo vaikystės. Juk po sausojo pasninko, kai nebūdavo galima valgyti mėsos, kiaušinių, pieno produktų, taip norėdavosi prisikirsti iki soties.
O vėliau poetui Velykos tapo atgimimo, susitaikymo švente.
„Net sunkiausiais laikais šita šventė būdavo šviesi, lyg kažkas visiems už viską atleisdavo.
Tarsi dingdavo visokios to meto bjaurastys, nuoskaudos, lyg ir nelikdavo sovietinės valdžios”, – kalbėjo M.Martinaitis.
Jam margučių skutinėjimo procesas buvo filosofija. Meditacija. Skutinėdamas margučius kūrėjas nusiramindavo, išsikraudavo. Jis pamiršdavo visus rūpesčius. O prieš didžiąsias šventes tai būtina padaryti.
„Man baisi gavėnia mieste. Triukšmas, prekyba. Žmonės tarsi išprotėję. Tai metas, kai reikia susitaikyti su kaimynu, vaikais, gamta, savimi.
Skutinėdamas margučius pasineri į nenusakomus pojūčius, panašiai kaip kūryboje.
Tada ištinka keistas galvojimas beveik be minčių, lyg ir išnyksti, persikeli į kitą erdvę ar laiką”, – kalbėjo M.Martinaitis.
Poeto artimieji ir draugai jau nepykdavo, kad likus kelioms savaitėms iki Velykų jis nuo visų atsiribodavo.
Tada vyras nenorėdavo nieko matyti, su niekuo bendrauti.
„Niekas ant manęs nepyksta – žino, kad aš toks. Juk aš ramus. Niekur neinu. Ramiai, tyliai sėdžiu namuose – ir žmonai gerai.
Aš apačioje dirbu, o ji – antrame aukšte. Vienas kitam netrukdome”, – šypsojosi M.Martinaitis.
Poetas juokėsi, kad jųdviejų su žmona santykiai visiškai neįdomūs. Žemaičio ir suvalkietės sąjunga buvo tvirta.
„Šitiek metų kartu ir neišsiskyrę. Nėra net ką pasakoti”, – pokštaudavo poetas.
Kiaušinius būtina kietai išvirti
Sportą ir technikos mokslus į poeziją iškeitęs M.Martinaitis yra ne kartą pataręs, kaip išskutinėti margučius.
Pirmiausia būtina nusipirkti gerų kiaušinių. Jei vištos su lesalu negavo pakankamai kalcio, jų lukštas bus trapus – tai apsunkins skutinėtojo darbą.
Geriausia skutinėti kietai išvirtus kiaušinius. Priešingai nei dažant aliejiniais dažais ar marginant vašku, jų vidaus nereikia ištraukti. Tokių kiaušinių lukštai – per trapūs.
Nors po kiek laiko skutinėti margučiai pradeda smarkiai smirdėti, tai nėra didelė bėda. Tokiu atveju M.Martinaitis juos nugrūsdavo į patį tolimiausią kampą.
Po kokio mėnesio smarvė išsisklaidydavo, ir margučiai vėl galėdavo puošti stalą. Tiesa, ne visi gražuoliai atlaikydavo – kai kurie sprogdavo.
