Karolina nežada atsisakyti Orų mergaitės pareigų, nes planuoja spėti jas atlikti, kol dukra miegos pietų miego. Moteris darbe užtruks tik tris valandas. Nereikės ieškoti net auklės – mažylę prižiūrės jos tėtis, aštuoniolika metų už Karoliną vyresnis sužadėtinis Arnas Jurskis. Šis patyręs verslininkas sukaupė ir nemenką tėvystės patirtį, mat iš pirmos santuokos turi tris vaikus.
Be to, Karolina turi ištikimą ginklanešę, kuri jai ir iki tol talkino dirbant televizijoje. K.Liukaitytė neretai konsultuojasi su Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos sinoptike ir Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros dėstytoja J.Liukaityte.
– Ar Judita jus užkrėtė domėjimųsi orais ir pastūmėjo tapti Orų mergaite?
Karolina: Tai buvo atsitiktinumas. Vieną vasarą atlikau žurnalistinę praktiką LNK televizijos Žinių tarnyboje.
Praktikos vadovas pasiūlė rudenį ateiti į orų prognozių skaitovų konkursą, tačiau nesuteikė vilčių, kad galiu būti atrinkta. Jis tik patikino, kad esą nieko neprarasiu.
Konkurso metu man davė tekstą ir paprašė paskaityti prieš kamerą. Buvau vienintelė kandidatė, neturinti nieko bendra su meteorologija. Daugiausia dalyvavo merginų, studijavusių hidrologiją ir meteorologiją Vilniaus universitete.
Pasibaigus konkursui rengėjai žadėjo paskambinti po savaitės. Bet skambučio nesulaukiau. Maniau, kad nebuvau atrinkta. Tačiau paskambino po trijų savaičių ir pakvietė apžvelgti orų prognozes.
– Jums neatrodė netikėtas žurnalistinės pusseserės karjeros posūkis – skaityti orų prognozes?
Judita: Man teko ją pamokyti – prieš eidama dirbti į televizijos eterį, ji porą dienų lankėsi mano darbovietėje. Aiškinau pagrindinius dalykus – į ką reikėtų atkreipti dėmesį, kaip pristatyti orų prognozes. Daugeliui atrodo, kad pristatyti orus labai lengva. Bet svarbu teisingai perteikti turimą informaciją.
Kai Karolina man skambindavo, patardavau, kaip geriau pasakyti vienu ar kitu atveju: ar tikrai bus taip baisu, ar jau žmonės turėtų slėptis, ar ne. (Juokiasi.)
Karolina: Dar ir velnių gaudavau nuo Juditos, kad kartais ne taip pasakydavau.
Judita: Kartais netinkamai pavartodavo terminus, todėl pasakydavau pastabų. Apie orus reikia kalbėti profesionaliau.
Karolina: Giminėje gerai turėti profesionalą orų klausimais. Aš esu šios srities diletantė. Kadangi nestudijavau meteorologijos, labai atsargiai žiūrėdavau į darbą, kad nepriprognozuočiau pagal save.
– Ar buvo tokių atvejų, kai Karolina, pranešdama apie orus, prašovė pro šalį?
Judita: Kiekvieną vakarą nesėdėdavau prie televizoriaus ir nesekdavau, ką ji pasakė. Didelių klaidų negaliu prisiminti. Tačiau kai kartais pasiklausau kitų pranešėjų, kraupstu.
Juk reikėtų pranešti svarbias prognozes, o ne smulkmenas. Kartais žiūrovai net neinformuojami apie gresiančias orų katastrofas. Neteisingi orų pranešimai kelia pavojų žmonių sveikatai, sutrinka kai kurių institucijų – kelininkų, greitosios pagalbos medikų darbas. Juk šios tarnybos planuoja savo darbus atsižvelgdamos į orų prognozę.
Jeigu neinformuojama apie pūgas keliuose, ateinančius smarkius vėjus ar kada susidarys lijundra, tai apsunkins žmonių keliavimą. Tokiu atveju sutriks eismas, galbūt žmonės išeis iš namų apsiavę netinkama avalyne ir nusisuks sprandą.
Karolina: Turiu puikią konsultantę, kuri paaiškina, ar iš tiesų reikia bijoti artėjančių oro permainų. Juk internete informacijos yra nemažai, bet prognozių rengėjai dažniausiai tik antraštėmis pagąsdina. O Judita – patikimas žmogus. Jeigu orai bus baisūs, ji man pasiūlys pagąsdinti žiūrovą, jeigu ne tokie baisūs, nereikės daryti tragedijos.
– Ar Judita jus užkrėtė meteorologija?
Karolina: Judita tuo gyvena. Kai pradėjau skaityti orų prognozes, supratau, kad tai išties įdomu.
Anksčiau manydavau, kad ta informacija reikalinga tik pensininkams, kurie daržus sodina.
Prieš pradedant dirbti Judita man davė kelias įdomias knygas, kuriose rašoma apie klimato reiškinių dėsningumą. Peržiūrėjau orų situacijas, kurios buvo ir prieš kelis šimtus metų. Buvo įdomu, kaip tai veikia kasdienį žmonių gyvenimą.
– Po motinystės atostogų nesijaučiate išaugusi iš Orų mergaitės įvaizdžio ir neketinate nieko keisti?
Karolina: Planuoju grįžti į tą patį darbą. Žinoma, orų pranešėjos darbas nėra amžinas. Juk televizijoje vyrauja jauno žmogaus kultas. Nesu Algimantas Čekuolis, kuris gali dirbti televizijoje neribotą laiką ir būti vis dar aktualus, įdomus.
– Televizijos žiūrovai sekė ne tik tai, kokius orus žadėjote, bet ir stebėjo, kaip keičiasi jūsų kūno linijos rengiantis motinystei.
Karolina: Įsitikinau, kad žiūrovams iš tiesų nėra svarbiausia vedėjo asmeninės savybės ar apsiskaitymas. Jie labiau vertina išvaizdą.
Komentatoriai aptarinėdavo, kaip esu apsirengusi, kokia šukuosena. Būdavo juokinga skaityti.
– Ar sulaukdavote piktų skambučių dėl nepasitvirtinusių prognozių?
Karolina: Į televiziją neskambindavo.
Judita: Tie skambučiai pasiekia Lietuvos hidrometeorologijos tarnybą. Tai priklauso ir nuo mėnulio fazės. Įprastai piktinasi „etatiniai“ skambintojai. Vos pakėlus telefono ragelį jie išdeda į šuns dienas dėl to, kad prognozė nepasitvirtino.
Vasarą sulaukiame pretenzijų, kad pomidorai nuleipo, o žadėjome lietų. Bet juk kartais vienoje Vilniaus pusėje lyja, o kitoje – nė lašo.
Žmonės dažnai neatkreipia dėmesio į tai, kad jie išgirsta ne tik Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos pranešimus. Informacijos apie orus šaltinių labai daug – ne visos televizijos naudojasi Hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, kurie yra patikrinti sinoptikų.
Kai kurios informavimo priemonės naudoja vieno skaitmeninio modelio, kuris prognozuoja orus esant tam tikroms sąlygoms, duomenis.
Sinoptikai, sudarydami prognozę, pasižiūri mažiausiai penkis modelius. Ir dažniausiai nė vienu jų nepasikliaudami sudaro savo prognozę, nes mato, kad procesas judės visai kitaip – bus kitokie orai.
– Ar šiuo metu nedirbant televizijoje ir auginant dukrą aktualu orų prognozės?
Karolina: Jeigu susiruošiame kur nors keliauti, iš anksto paskambinu Juditai ir paklausinėju apie numatomus orus kitose šalyse.
Judita: Galiu ne tik pasižiūrėti, kokie orai kitose šalyse, bet ir sudaryti prognozę, nes turiu patirties.
Karolina: Visi trys neseniai skridome į Dubajų. Klausinėjau, kokie numatomi orai, ar nebus smėlio audrų. Juk susiruošėme su kūdikiu. Svarbu pasiimti tinkamų drabužių. Judita mums padeda susikrauti lagaminus.
Kai su Arnu vykome į Jungtines Amerikos Valstijas, pasimokėme. Nepaklausiau Juditos, kokios prognozės, ir vienoje valstijoje važiuodami automobiliu patekome į speigą, pūgą. Arnui teko visąlaik vairuoti. Aš tuo metu buvau trečią mėnesį nėščia.
Mums buvo pamoka – verčiau pasikonsultuoti su Judita nei rizikuoti.
– Kada supratote, kad tapsite sinoptike?
Judita: Mano močiutė juokėsi iš to, kad būdama ketverių ir pirmąkart nuėjusi į bažnyčią supratau, jog būsiu sinoptikė. Vyko laidotuvių apeigos. Bažnyčioje giedojo: „Melskimės už sielas.“ O aš išėjusi iš bažnyčios pasakiau: „Visą laiką dainavo: debesys šaltienoje.“ Visi juokėsi. O kai pradėjau studijuoti meteorologiją, giminaičiai nepamiršo mano vaikystės pokštų ir man priminė: „Pagaliau tu savo debesis gavai.“
Kalbant rimtai, seniai domėjausi geografija. O kai reikėjo pasirinkti studijas, pasirinkau tuomet naują specialybę Vilniaus universitete – hidrologiją ir meteorologiją. Visą laiką ėjau tuo keliu – baigiau bakalauro, magistro studijas, po to – doktorantūrą. Šiuo metu dėstau universitete – šio amato mokau kitus.
– Ar vaikystėje augote kartu?
Judita: Esame brolių dukros. Karolina augo Kaune, aš – Marijampolėje. Susitikdavome pas senelius Marijampolės rajone, kai kurias vasaras pas juos praleidome kartu.
Tačiau esame skirtingo amžiaus, todėl ir interesai skyrėsi. Karolina juk anksti išvyko į Vilnių – Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje devynerius metus mokėsi baleto.
– Ar turite bendrų pomėgių?
Judita: Bendravimas keičiasi su žmogaus amžiumi. Vaikystėje lakstai su pusbroliais, pusseserėmis, turi mamą ir tėtį – daugiau niekas nesvarbu. Bet kai pradedi savarankišką gyvenimą, susidėlioji viską į „stalčiukus“. Vienas jų – giminėms. Susitinki, pabūni kartu.
Karolina: Suaugęs ir atsidarai tuos „stalčiukus“. (Juokiasi.) Nuo to laiko, kai pradėjau skaityti orus, mudvi bendraujame dažniau. Tačiau bendrų pomėgių neturime: man patinka kelionės, Judita labiau domisi sportu. Ji – futbolo aistruolė.
Judita: Palaikau savo kraštiečius – Marijampolės „Sūduvą“. Neišsižadu savo šaknų. Nors suvalkietiška tartis daug ką erzina, tai yra mano vizitinė kortelė. Jeigu dabar gyvenu Vilniuje, nereiškia, kad galiu pamiršti, iš kur esu kilusi. Juk kiekvieną kartą sugrįžtu namo.
Sakyčiau, su Karolina turime bendrą pomėgį – keliones. Tačiau nesame seserys, kurios visą laisvą laiką leistų kartu. Ji keliauja su sužadėtiniu ir dukra savais keliais, o aš – paskui mėgstamą futbolo komandą.
Kiekvienos vasaros atostogos iki šiol būdavo suplanuotos, nes „Sūduva“ žaisdavo Europos taurės atrankos varžybose.
Šiais metais turėsiu ramias atostogas, nes „Sūduva“ nepapuolė į Europos taurės atrankos turnyrą. Buvo labai gaila dėl futbolo komandos, bet, kita vertus, galėsiu keliauti savo malonumui – gimtadienio proga vyksiu į Gruziją, po to keliausiu po Balkanų šalis.
Karolina: Kaip Judita savo keliones derina prie futbolo klubo, taip aš – prie Arno pomėgio kolekcionuoti riešutų gliaudiklius. Jau ir su Lukrecija keliskart buvome Londone, Paryžiuje, ieškojome gliaudiklių. Po kelių savaičių vyksime į Vokietiją, lankysime kelis kolekcininkus.
Judita: Kai atsiranda mylimieji, su jais ir derini laiką, pomėgius. Karolina taikosi prie savo mylimo žmogaus, aš keliones derinu su savo dviem broliais ir mylimuoju Donatu.
Mano širdies draugas – ekonomistas, dirba Marijampolėje. Gyvename pasimatymų ritmu. Kadangi sinoptikų darbas – pamaininis, kartais turiu laisvą savaitę. Tuomet ir lekiu į Marijampolę. Arba jis pas mane atvažiuoja. Gyvename tarp dviejų miestų.
– Ar pasidalijate asmeninio gyvenimo patirtimi?
Judita: Pasikalbame, nors mūsų asmeninė patirtis skirtinga. Juk Karolina su Arnu susipažino vėliau nei aš su Donatu. Ir jie labai greitai perėjo kelis santykių etapus. O mes trejus metus mėgaujamės pasimatymais. Turime savo karjeros siekius ir, kol įmanoma gyventi taip, niekur neskubame.
Karolina: Galiu palyginti ir vienokius, ir kitokius santykius. Prieš tai penkerius metus draugavau su iliuzionistu Mantu Wizardu, tą laiką buvo vien pasimatymai. Kiekvieni santykiai turi savų pliusų, savų minusų. Dabar esu laiminga, kad su Arnu turime dukrytę.
Jeigu Judita su mylimuoju gyventų tame pačiame mieste, pasimatymų etapas jau seniai būtų pasibaigęs. Neabejoju, kad jie įsikurtų bendruose namuose.
Judita: Norėdami gyventi viename mieste, vienas iš mūsų turime ką nors aukoti. Vyrams aukoti sudėtingiau negu moterims, o moterims ką nors aukoti – neįmanoma. Juk nepersikelsiu Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos ir Vilniaus universiteto į Marijampolę. (Juokiasi.) Tikrai jau nebe laikas keisti profesiją.
