Legendiniam krepšininkui Šarūnui Marčiulioniui priklausančiame viešbutyje dirbantis M.Niparavičius šiuo metu jaučiasi patenkintas ir darbu, ir santykiais su širdies drauge.
„Mums sklandžiai pavyksta suderinti abiejų veiklą. Vienas kitam padedame, kuo puikiausiai vienas kitą suprantame. Man tokia moteris tinkama. Ji – protinga, su ja lengva rasti bendrą kalbą“, – apie mylimąją pasakojo M.Niparavičius.
Vyras išdavė, kad visiškai nemoka ruošti valgio.
„Kiekviena moteris virtuvėje už vyrą yra pranašesnė. Būti už mane pranašesniam toje srityje nėra sunku“, – juokėsi Matas.
Nors krepšininkas turi skaudžios patirties – pirmoji jo santuoka su rankininke iširo prieš trejus metus, jis neatsižadėjo daugiau niekada nevesti.
Vyras neabejoja, kad jeigu nepavyksta sukurti šeimos su viena moterimi, gali pavykti su kita.
Kurs šeimą, kai bus pasiruošęs
Ar šiuo metu jis pasiruošęs kurti naują šeimą?
„Jei tik pajusiu, kad reikia vesti, tai padarysiu“, – šyptelėjo ne tik krepšinį žaidęs, bet ir televizijos šokių projekte dalyvavęs 206 centimetrų ūgio sportininkas.
Matas neabejoja, kad tuoktis reikia tuomet, kai pora yra tvirtai apsisprendusi.
„Skubėti nėra kur, nes nemanau, kad esu senas ir sugriuvęs. Prieš akis dar daug gyvenimo metų. Bus tinkamas laikas, žiūrėsime“, – smagiai nusiteikęs apie vedybas svarstė pašnekovas.
M.Niparavičiaus pirmoji santuoka truko vos pusantrų metų. Sportininkų šeima vaikų neturėjo.
„Tuo metu baigiau krepšininko karjerą, ji žaidė užsienyje. Pajutome, kad vienas kitą laikome tarsi iš reikalo, kad atskirai mums bus geriau“, – apie skyrybų priežastis užsiminė vyras.
M.Niparavičiui ne mažiau skaudu buvo skirtis ir su krepšiniu, kurio paslapčių vaikystėje sėmėsi lankydamas Š.Marčiulionio krepšinio akademiją. Toje pat krepšininkų kalvėje mokėsi ir ketveriais metais jaunesnis Mato brolis Rokas.
„Lenkiu galvą prieš mamą, kuri kasdien iš gimtųjų Elektrėnų mus vežiodavo į Vilnių – į Krepšinio akademiją. Abu valandą prieš pamokas mėtydavome į krepšį, po to mama mus veždavo į mokyklą. Lengvabūdiškos vaikystės nemačiau, bet nė kiek nesigailiu“, – šyptelėjo Matas.
Nenorėjo pasilikti JAV
Abu brolius sportas nuvedė už Atlanto. Matas politikos mokslus ir istoriją dvejus metus studijavo Šiaurės Karolinos universitete Šarlotėje, dar dvejus – Jutos universitete.
Rokas vadybos studijas baigė Indianos universitete.
Studijos Jungtinėse Amerikos Valstijose lietuviams buvo geriausia galimybė derinti mokslus ir krepšinį. Žaidžiant universitetų komandose sportininkams nereikėjo mokėti už mokslą, apgyvendinimą, maitinimą.
„Tėvai per ketverius studijų metus gal kokį šimtą JAV dolerių ir buvo mums išsiuntę“, – sakė M.Niparavičius.
Tačiau abu broliai, baigę studijas, JAV netroško pasilikti.
Rokui grįžus iš JAV pasitaikė galimybė Vilniuje gauti gerą darbą – jis ir dabar jaučiasi laimingas dirbdamas vadybos srityje.
Matas, skirtingai nei brolis, siekė profesionalaus krepšininko karjeros Europos krepšinio klubuose. Tačiau iki šiol M.Niparavičius nepamiršo gyvenimo pamokų, išmoktų JAV.
„Užaugau tarp Vilniaus ir Elektrėnų, kurie, palyginti su Amerikos miestais, labai mažyčiai, dėl to nuvykęs į JAV patyriau šoką“, – prisipažino M.Niparavičius.
Pirmais metais Matui norėjosi grįžti namo, bet po to priprato. „Amerikoje per ketverius metus pasisėmiau to, kas man buvo naudinga. Pirmiausia – teigiamo požiūrio į gyvenimą, kitus žmones.
Amerikoje žmonėms to netrūksta. Juk Lietuvoje, jeigu sekasi, bijoma tai parodyti: verčiau išlikti kukliam, nuleidusiam galvą, tuomet pritapsi. O aš noriu šypsotis, jeigu mano nuotaika tuo metu gera. Kodėl tai turėčiau slėpti?
Gaila, kad lietuviai mėgsta apkalbėti kitus, pavydėti. Norisi daugiau teigiamų emocijų. Būdamas tarp savo draugų, stengiuosi neatrodyti nukabinęs nosį“, – patikino M.Niparavičius.
Nesėkmingą operaciją lydėjo traumos
2004 metais iš JAV sugrįžęs M.Niparavičius žaidė Klaipėdos „Neptūno“ komandoje. Netrukus prasidėjo jo kelionės per Europos klubus – lietuvis atstovavo Slovėnijos, Čekijos, Kipro, Italijos komandoms.
Bet jį sustabdė įprastos krepšininkams traumos. Po pirmos kelio menisko operacijos, atliktos Lietuvoje, M.Niparavičius netrukus grįžo į aikštę.
Tačiau operacija buvo atlikta prastai: likusi menisko atplaiša naikino kremzlę. Antrąkart teko gultis ant operacinės stalo.
Nors tąkart operacija buvo sėkminga, kremzlės irimo procesas jau buvo pajudėjęs. Po kurio laiko žaidėjas traumavo tą pačią kremzlę.
„Per rytines treniruotes, kol įšildavau, skausmai lyg peilis smigdavo į kelio sąnarį. Jokio malonumo nebebuvo žaisti. Teko atsisveikinti su krepšiniu“, – pasakojo M.Niparavičius.
Nors krepšininkas prieš pusketvirtų metų labai išgyveno dėl žlugusios didžiosios svajonės žaisti krepšinį, likimas jam nebuvo negailestingas.
Š.Marčiulionis sužinojo pirmas
Vos išėjęs iš gydytojo, kuris kategoriškai uždraudė užsiimti profesionaliuoju sportu, kabineto M.Niparavičius sulaukė Š.Marčiulionio skambučio. Legendinis krepšininkas retkarčiais pasidomėdavo buvusio akademijos auklėtinio karjera.
Tas skambutis buvo lemtingas.
„Ką tik buvau pas gydytoją. Kabinu batus ant vinies“, – Š.Marčiulioniui prasitarė M.Niparavičius.
Buvęs krepšininkas auklėtiniui pasiūlė projektų vadovo darbą savo įkurtame sporto bare.
„Darbas bare man buvo įdomus, nes jis nėra tolimas nuo sporto. Toje erdvėje ir apie patį Šarūną buriasi daug žmonių, susijusių su sportu. Nuobodu tikrai nėra“, – pasakojo nuo sporto baro projektų vadovo iki „Šarūno“ viešbučio direktoriaus posto pakilęs M.Niparavičius.
Buvęs krepšininkas laisvalaikiu dar pamėto į krepšį. Po darbo jis su Roku, kurio ūgis – 192 centimetrai, žaidžia sostinės krepšinio mėgėjų lygoje. Broliai atstovauja „Švyturio“ komandai.
Likimo ratas tarsi apsisuko: Niparavičiai – vėl kartu.
„Su broliu dažnai pasimatome, tėvus aplankome“, – džiaugėsi M.Niparavičius tuo, kad šiuo metu šeima arti, bet kurti savo šeimos neskuba.
