Tačiau šis bruožas buvo visiškai svetimas jos tėvui. „Jis nepakentė, kai iš jo buvo juokiamasi gyvenime, – tik iš jo personažų“, – kalbėjo G.Chaplin.
Ji ir dabar gali į bet kokią ceremoniją ateiti vilkėdama sportiškai, o jos tėvas visada kruopščiai rengėsi: ant batų – nė dulkelės, nė dėmelės. „Ir tai susiję su vaikyste: jis augo skurde, o aš – priešingai. Bet visada mėgau kitus juokinti. Ir dabar patinka“, – sakė garsiojo komiko duktė.
– Esate ketvirtas Ch.Chaplino vaikas.
– Taip, bet tėvo ir jo paskutinės žmonos Oonos pirmagimis. Mama buvo 36 metais už jį jaunesnė, tikra aukštuomenės liūtė, gražuolė. Tėvas dievino gražias moteris – tokia ir aš norėjau būti. Kai būdama šešiolikametė lūpas nusidažiau ryškiai raudonai, maniau, kad tėvui tai patiks. Bet mane pamatęs jis apstulbo, o paskui tėškė tokį antausį!
Po to ilgai nesikalbėjome. Mama sakė, esą jis išsigando, kad aš taip greitai suaugau, – ji visada mūru stodavo už tėvą. Jos akyse jis, o ne mes, vaikai, buvome teisūs. Kartais atrodė, kad tėvams trukdome, nes jie domisi tik savimi.
– Nepaisant didžiulio amžiaus skirtumo, jūsų tėvų santuoka buvo išskirtinai darni.
– Taip. Mamai buvo aštuoniolika, kai ji ištekėjo už tėvo, o jam – 46-eri. Jam tai buvo ketvirtoji santuoka. Mano senelis iš mamos pusės Eugene’as O’Neillas (amerikiečių dramaturgas, scenaristas, Nobelio literatūros premijos laureatas), sužinojęs, už ko nutarė ištekėti jo duktė, pasibaisėjo. Jis buvo kategoriškai prieš. Kai mama atsisakė paklusti, tėvas nutraukė su ja santykius.
Savo senelio niekada nesu mačiusi, žinau apie jį tik iš pasakojimų.
– Bendraklasiai jums pavydėjo garsaus tėvo?
– Dar ir kaip! Visuomet duodavo nusirašyti, nes mano tėvas buvo žymiausias pasaulio žmogus, – tai man kėlė didžiausią pasitenkinimą. Mokiausi uždarame Šveicarijos internate. Mano mokyklos draugės buvo pasirengusios bet kam, kad tik pakviesčiau atostogas praleisti savo namuose.
Juk gyvenome 17 kambarių name prie Ženevos ežero – jau vien ko vertas buvo didžiulis parkas, braškių laukai, baseinas, pavėsinės, namuose buvo daugiau nei dešimt tarnų.
Būdama aštuonerių metų nusifilmavau tėvo „Rampos ugnyse“. Filmavimo aikštelėje tėvas elgėsi kaip diktatorius: šaukė, piktinosi, reikalavo tai to, tai ano, ir visi jo bijojo.
Tėvo charakteris buvo nelengvas, neretai jis nugrimzdavo į depresiją, jo nebuvo galima kritikuoti: jis to nepakentė, užsisklęsdavo, galėjo dienų dienas tylėti. Mama tai žinojo ir išmoko laikyti liežuvį už dantų.
Savo šeimos nariams jis dažnai demonstruodavo būsimus vaidmenis ir visi turėjo vaizduoti susižavėjusius žiūrovus. Prisimenu, kartą tėvas rodė savo vaidmenį iš „Aukso karštligės“, – juokėmės susirietę, bet staiga mažasis brolis pravirko. Tėvas pritilo, paraudonavo iš įniršio ir suriko: „Išneškite šį nepakenčiamą bjaurų vaiką! Ir kuo greičiau!“
– Tikriausiai esate labai drąsus žmogus, nes nepabūgote aktorės profesijos. Ar Ch.Chaplinas pritarė jūsų pasirinkimui?
– Nenorėjau sekti tėvo pėdomis: man dažnai tiesiai į akis ar už akių būdavo sakoma, kad genijų vaikai nebūna talentingi. Tad susitaikiau su mintimi, kad niekada neprilygsiu tėvui. Norėjau tapti balerina ir trejus metus prasikankinau Londono karališkojoje baleto mokykloje.
Kodėl prasikankinau? Todėl, kad baletas man patiko, o aš jam – ne. Kartą tėvas atėjo pasižiūrėti, kaip šoku. Pedagogai puolė prie jo ir visais balsais pragydo, kokia aš talentinga, kokia puiki karjera manęs laukia, kad būsiu Europos baleto žvaigždė.
Po spektaklio tėvas pasakė: „Man gėda dėl tavęs! Balerina tikrai netapsi, greičiau klounu! Mesk baletą, nedaryk man gėdos!“
– Ar šie žodžiai jus įskaudino?
– Įsivaizduokite – ne! Žinojau, kad jam neįmanoma įtikti, net jei kiauras paras būčiau tobulinusi judesius. Tėvui atrodė, kad viską galima pasiekti mokantis, atkaklumu, užsispyrimu. Aš tuo netikiu: jei nėra talento, vadinasi, tik daužai galvą į uždarytas duris.
Priešingai nei aš, tėvas buvo darboholikas – nuo rašomojo stalo nepasikeldavo tol, kol nesukurdavo, ko norėjo. Kol jis dirbo, mums, vaikams, buvo galima žaisti tik gatvėje, nes jam trukdė net menkas triukšmas.
Na, o grįžtant prie baleto, kažkiek dar šokau. Mano, teisingiau sakant, tėvo pavardė net priviliodavo žiūrovų į sales, bet jie jau po dešimties minučių nusivildavo.
Mečiau baletą ir nuėjau į cirką – juk tėvas sakė, kad man tik klounu ir dirbti. Ko tik nedariau, bet pinigų vis tiek trūko, o prašyti iš tėvų neleido išdidumas.
Ir vieną dieną toptelėjo išganinga mintis: aš – savo tėvo duktė, mano pavardė Chaplin, tad reikia ja pasinaudoti. Juk galiu pamėginti aktorės duonos, jei ji bus neįkandama, mesiu.
Aš net įsivaizduoti negalėjau, kaip lengvai, tarsi stebuklingai lazdelei mostelėjus, prieš mane atsivers durys.
Kai pareiškiau, jog noriu agento, šie pasipylė iš visų pusių. Jau pirmasis pasiūlė vaidmenį filme „Nusikaltimas vasaros rytą“ su ano meto žvaigžde Jeanu Pauliu Belmondo. Štai taip atsitiktinai ir pradėjau vaidinti, pamažėle įsitraukiau, o paskui ir susižavėjau šia profesija.
Prisimenu, kaip J.P.Belmondo paklausė, ar daug yra filmų, kuriuose man teko vaidinti. Žiūrėdama į jo gražias akis visiškai ramiai atsakiau: „Nė viename.“ „O kur mokeisi?“ Atšoviau: „Baleto mokykloje.“
Nebijojau suvaidinti blogai, nes žinojau – niekada nepranoksiu tėvo. Tai ko man baimintis? Netapsiu žymi? Dėl to nesukau sau galvos. Juk vien mano gimimas tapo istorija.
Ch.Chaplino vaikai nuolat būdavo fotografuojami, kartais buvo prašoma autografų: iš mažumės įpratau prie dėmesio ir jau tuomet supratau, jog man niekada nepasiūlys svarbesnio vaidmens nei tas, kuris skirtas nuo gimimo, – Ch.Chaplino dukters!
Niekuomet nejutau antipatijos fotoreporteriams. Jaunystėje jie atkakliai sekiojo mane, o aš niekuomet nuo jų nebėgau, nešaukiau, nesipiktinau – sustodavau ir geranoriškai šypsodavausi. O kas mūsų laikais viešintų tokią nuobodybę?
– Pirmoji santuoka su režisieriumi Carlosu Saura pakeitė jūsų likimą – ilgam įsikūrėte Ispanijoje.
– Aš ir be Carloso būčiau likusi Ispanijoje. Dar iki pažinties su juo buvau nutarusi apsigyventi Madride.
Daug šviesos, saulės, nuostabus klimatas, linksma, triukšminga. To man visuomet trūko Šveicarijoje. Netikėtai suvokiau, kad šioje tolimoje nuo tėvų šalyje esu laisvesnė nuo šeimos ir tėvo autoriteto. Tegu čia būsiu niekas, bet pagaliau būsiu savimi.
Madride mano agentas supažindino su C.Saura, kuris rengėsi kurti „Šaltmėtinį gėrimą su ledukais“ – tai mūsų bendras filmas. Man buvo tik 23-eji, jis – 12 metų vyresnis.
Per dvylika drauge pragyventų metų – iki 1989-ųjų – buvo sukurti 8 filmai, gimė mūsų sūnus Shane’as. Dabar jis – suaugęs, psichologas, o santuoka su Carlosu subyrėjo, nes dviem kūrybingiems žmonėms ankšta vienoje erdvėje.
Filmavimo aikštelėje esu šilkinė kaip vilna, paklūstu režisieriui, o namie iškloju viską, kas susikaupė. Atvirai kalbant, tiek Carlosas, tiek aš veržėmės į priekį, nė vienas mūsų nenorėjo nusileisti, – ar tokia turi būti santuoka?
– 2006-aisiais ištekėjote antrą kartą.
– Su Patricio Castilla gyvenu jau 20 metų – mes pernelyg ilgai tikrinome savo jausmus. Patricio – taip pat kino pasaulio žmogus, operatorius, kilęs iš Čilės. Tėvas, deja, nespėjo įvertinti jo kaip jaunikio, bet esu įsitikinusi, kad jis jam patiktų, nors gal ir būtų pavyduliavęs. Mes su Patricio turime daug ką bendra, o svarbiausia – humorą, juoką. Iki šiol dėl kokio nors pokšto galime juoktis visą rytą.
Turime dukterį, kurią mano mamos garbei pavadinome Oona. Ji – tikra bomba, uraganas, visai ne mergaitiško charakterio. Dabar jai 25-eri ir ji taip pat užsigeidė būti aktorė.
Pirmosios Oonos filmavimosi dienos išvakarėse mane krėtė drebulys: pamatysiu ją vaidinančią ir suprasiu, kad ji yra bloga aktorė. Ką daryti tuomet? Juk negalėsiu rėžti savo dukteriai, kaip kažkada man tėvas: mesk šį reikalą.
Ir staiga priešais kamerą pamačiau ne savo energingąją dukterį, o visiškai kitą žmogų – drovų, nedrąsų, ramų. Tą akimirką man nuo krūtinės tarsi nusirito didelis akmuo.
– Vis dar esate pageidaujama filmavimo aikštelėse. Ne paslaptis, kas nutinka aktorėms, kurioms daugiau nei keturiasdešimt.
– Paslaptis paprasta: nebijau vyresnio amžiaus moterų vaidmenų, nevengiu vaidinti juokingų senių, išlaikytinių, raganų, siaubingai negražių.
Režisieriai iki šiol vis dar kviečia, nes nieko nedariau savo veidui, – jokių plastinių operacijų. Mano amžiaus aktorės, pabuvusios grožio specialistų rankose, be abejo, atrodo kur kas geriau ir jaunesnės nei aš, bet visos jos vienodos. O aš su savo raukšlėmis atrodau natūraliai ir jos man patinka, nes jos – mano dalis.
Be to, metams bėgant įgijau laisvę, kurios neturėjau būdama jauna. Jaunystėje stengiausi palikti kuo malonesnį įspūdį: dažiausi, puošiausi, vienaip ar kitaip prekiavau savo išvaizda, o dabar esu laisva.
Pavyzdžiui, su vyru Majamyje (JAV) turime namą. Ten mėgstu atsisėsti kokios nors kavinės kamputyje ir stebėti žmones: šiame mieste, jei jau perkopei per 29 metus, esi nematoma.
Atsisėdu ir dairausi į šalis: čia viskas dirbtina – plastikinė žolė, įspūdingos apimties moterų krūtys, stipriai išryškėję vyrų raumenys.
Kartais užsirašau netyčia nugirstus dialogus, stebiu aplinkinių judesius, šūkavimus, eiseną. Visa tai suteikia man daug medžiagos kinui.
Bet tikrai laiminga jaučiuosi vėlai vakare ar naktį namie, kai tylu, tamsu ir aš žinau, kad visi mano artimieji – vyras, dukra – miega savo lovose. Vadinasi, viskas gerai.
Keturios žmonos, vienuolika vaikų
Charlie Chaplinas (1889–1977) – vienas žinomiausių XX a. aktorių ir režisierių.
Londone gimusio Charlie vaikystė buvo sunki, tėvas buvo alkoholikas, motina sirgo psichikos liga.
Vyresniojo įbrolio dėka jis pradėjo vaidinti trupėse, su viena jų 1912 m. pasirodė JAV, o 1915-aisiais Ch.Chaplinas jau buvo Holivudo aktorius. Sukūręs daugybę filmų ir vaidmenų Ch.Chaplinas gavo du „Oskaro“ apdovanojimus.
Komikas turėjo keturias žmonas, susilaukė 11 vaikų. Su pirmąja žmona Mildred Harris susilaukė sūnaus, kuris gyveno vos tris dienas. Antroji žmona Lita Grey pagimdė jam du sūnus. Su trečiąja žmona Paulette Goddard vaikų nesusilaukė.
1943 metais Ch.Chaplinas vedė Ooną O’Neill – su ja susilaukė trijų sūnų ir penkių dukterų.
Su JAV valdžia nesutaręs Ch.Chaplinas praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje grįžo į Europą ir apsigyveno Šveicarijoje.
