Megzti drabužiai žiemą ne tik šildo, bet ir pakelia nuotaiką. Užsitempęs rankų darbo pynėm išraizgytą ar spalvingai surainuotą megztinį ir kitiems niurgzlus neatrodysi, ir širdyje liūdesio nelaikysi, vilna kūną pamasažuos, o spalvos akis užganėdins. Tuo įsitikinusi Kupiškio seniūnijos Šepetos kaimo gyventoja 61 metų Gražina Valaitienė.
Moteris megzti išmoko būdama 5 metų, nuo tada virbalų ir siūlų nebepadeda.
Visą gyvenimą ji dėvėjo pačios megztus drabužius, naminiais mezginiais sūnų bei dukrą rengė, rankų darbo megztiniais ir liemenėmis sutuoktinį puošė.
Sumaniusi ką megzti G.Valaitienė dažniausiai ima sodrių spalvų gijas.
Atrakinusi savo darbavietės – Šepetos laisvalaikio centro duris, G.Valaitienė nusimeta tamsų paltą ir pasimato apelsino spalvos purių siūlų palaidinė.
Pačios nusimegztas lengvas, šiltas, švelnus ir minkštutėlis drabužis jai daug mielesnis ir patogesnis už pirktinį.
Moteris retai kada dėvi siūtus drabužius, jos spintose daugiausia megztų apdarų.
G.Valaitienė niekada nepamirš savo mokyklinio žalio megztinio. Jį jai numezgė motina. Ypatingas jis buvo tuo, kad mama į jį įmezgė trispalvę.
Tada mergaitė buvo šeštoje klasėje. Mokytojai tautinį simbolį pastebėjo, bet mokinės nebarė.
„Nelabai tada dar supratau, kas ta tautinė vėliava, o mamai tai buvo svarbu“, – pasakojo G.Valaitienė.
Buvo jai įdomybių ir su sava dukra.
„Po šiai dienai prisimenu, kai suaugusi dukra kartą išrėžė. Sako, visi vaikai į mokyklą eidavo normaliai apsirengę, o aš nuo galvos iki kojų apmegzta. Dėl to mano mergaitė pyko, bet pasiskundė jau suaugusi. O paskui ir pati pradėjo megzti“, – juokiasi šepetiškė.
G.Valaitienė virbalais ir vąšeliu pasidarbuoja ir draugių labui. Yra primezgusi joms skraisčių, šalikų, megztukų, o vienai net 7 sukneles numezgė.
Mezgėja savame kaime ir savotiškai madas diktuoja. Kai vąšeliu nusinėrė sau ryškiai mėlynų siūlų, juodomis megztomis gėlėmis puoštą skraistę, tokių apdarų prisireikė ir kitoms.
Kad nebūtų visos vienodos, draugėms numezgė skirtingų spalvų korėtas skraistes.
„Per vieną renginį didmiestyje atsisukau į sėdinčias salėje moteris pažiūrėti, o ten vien juoda, dar kai kur pilkų drabužių matyti. Užtai kai mūsų kaime būna suėjimas, mano raudona, geltona, mėlyna, žalia skraistės šviečia iš tolo“, – šypsodamasi pasakojo nenuilstanti mezgėja.
G.Valaitienei nereikėjo mokytis megzti, mama buvo mezgėja, tad jai, visai dar vaikui, virbalai rankose atsidūrė tarsi savaime. Greit išmoko ir raštuoti, ir spalvomis marginti, bet rūbų sau ilgai nemezgė, nes jų sočiai primegzdavo mama.
Jaunoji mezgėja prikurdavo įvairiausių mezginėlių mokyklinėms parodoms, o sau pirmą rūbą nusimezgė tik išvažiavusi į Vilnių studijuoti bibliotekininkystės.
„Širdį spaudė, kai klasiokės vąšeliu nusinerdavo apykakles, o aš tokių nemokėjau, mezgiau tik virbalais. Sostinės bibliotekoje radau įvairiausių knygų apie rankdarbius, iš jų greit išmokau nėrimo vąšeliu paslapčių“, – prisiminė ji.
„Pykstu, kai žmonės skundžiasi, kad nėra ką veikti. Man para per trumpa, kai greičiau noriu pabaigti mezginį, keliuosi trečią ryto“, – sako G.Valaitienė.
G.Valaitienei netrūksta išmonės ir kitose srityse. Norėdama Kalėdoms pradžiuginti Šepetos ūkininkes, pasižvalgė internete ir rado aprašymą, kaip iš makaronų padaryti eglutę.
Sėdo su anūke ir per kelis vakarus sukūrė 20 skirtingai dekoruotų makaroninių žaliaskarių.
Iš tų pačių makaronų G.Valaitienė padarė į mezginius panašias puošmenas, makaronus išdėliojo taip, kad jie priminė sudėtingu kiauraraščiu nertas servetėles. Šias dėliones sutvirtinusi klijais sukonstravo puošnų šventinį vainiką.
