Daugumos žmonių parašas susiformuoja paauglystėje. Neretai tai būna tėvų parašo kopija. Bet paauglystėje sukurtas parašas negali reprezentuoti subrendusios asmenybės. Taip „Gyvenimo būdui" pasakojo grafologas R.Bilinskas.
– Kokią reikšmę žmogui suteikia jo parašas?
– Parašas yra tai, kaip žmogus prisistato visuomenei. Tai – tarsi jūsų įmonės logotipas ar iškaba. Jis svarbus žmonėms, kurie dalyvauja visuomeninėje veikloje.
Jungtinėse Amerikos Valstijose parašo svarbai teikiama labai didelė reikšmė. Asmenys, nerdami į giliuosius politikos vandenis, padedami grafologų stengiasi pasitvarkyti savo parašą.
Pasipraktikavęs žmogus parašą visiškai gali pakeisti per dvi savaites.
– Koks parašas yra geras?
– Parašas turi būti įskaitomas. Kitaip sakant, žmogus turi būti identifikuojamas pagal parašą.
Pavyzdžiui, kadenciją baigusio šalies prezidento Valdo Adamkaus parašas yra gerai įskaitomas. Kaip ir Italijos politiko Silvio Berlusconi.
Nėra gerai, jei parašas atrodo tarsi įvyniotas. Tai parodo, kad žmogus yra izoliuotas tarsi futliare. Taip pasirašo politikas Vytautas Landsbergis.
Parašo arba jo dalies apraizgymas reiškia žmogaus norą pasislėpti, nenorą būti atviram. Žmonėms, pasirašinėjantiems minėta maniera, sunkiau susirasti draugų, jie baiminasi būti įskaudinti aplinkinių.
Taip pat negerai, kai parašas perbraukiamas. Iš to galima spręsti, jog žmogus dažnai nepatenkintas ir nepasitiki savimi. Taip pasirašinėja Seimo narys ir žurnalistas Rokas Žilinskas.
Jei parašo uodegėlė iš pabaigos grįžta į pradžią, tai rodo, kad žmogus turi tam tikrų neišspręstų problemų, negali gyventi be praeities. Toks Kubos diktatoriaus Fidelio Castro parašas.
Jei parašo uodegėlės linija dengia viršų, tai parodo žmogaus atsargumą, nepasitikėjimą kalbant. Tai irgi nėra sveikintina.
Kartais žmonės parašo pabaigoje prideda nedidelį brūkšnelį. Tai gali reikšti, kad žmogus nepasitiki savimi, savo veiksmais. Tad brūkšnelis prilygsta trinktelėjimui durimis arba kumščiu, kad įtvirtintų savo svarbą.
Tvirtos asmenybės tokių pagražinimų, brūkšnelių dažniausiai nededa. Brūkšnelių dažniau pasitaiko moterų parašuose.
Jei parašo pabaiga stipriai šauna į viršų, tai parodo žmogaus norą būti dėmesio centre. Vienas tokių pavyzdžių – Vilniaus mero Artūro Zuoko parašas.
Parašas turi šiek tiek kilti į viršų. Labai didelis kilimas reiškia perfekcionizmą – troškimą viską atlikti idealiai ir savotišką narcisizmą – gėrėjimąsi savimi.
Labai mažas parašas, palyginti su įprastiniu žmogaus raštu, parodo pasitikėjimo stoką, žemą savivertę.
Jei parašas ir raštas yra daugmaž vienodų proporcijų, tai reiškia, kad žmogus elgiasi vienodai – tiek savame rate, tiek viešumoje.
Geras parašas yra įskaitomas, jo nesupainiosi su nieku kitu, taip pat svarbu, kad parašas prasidėtų aiškiai išsiskiriančia didžiąja raide.
Pavyzdžiui, to nėra konservatoriaus Andriaus Kubiliaus paraše.
Jei pirmoji raidė nėra ryškiai išreikšta, vadinasi, žmogus lyderio savybių turi nedaug arba iš viso neturi.
– Kaip pakeitus parašą keičiasi žmogaus likimas?
– Raštą diktuoja ne ranka, o smegenys. Vadinasi, keisdamas parašą žmogus yra priverstas keisti ir mąstymą.
– O raštas toks pat svarbus?
– Raštas parodo tam tikro gyvenimo tarpsnio emocinę ir intelektualinę būseną. Psichologinis portretas atspindi dabartinį laikotarpį. Žmogus nebūna vienodas – kartais pailsėjęs, kartais mažiau, todėl ir jo raštas gali šiek tiek keistis.
– Ar pagal raštą galima atspėti, kad to žmogaus reikėtų vengti?
– Jeigu rašte raidės labai svyruoja, vadinasi, žmogui trūksta nuoseklumo. Kinų filosofas Konfucijus yra pasakęs, kad jei žmogaus raštas siūbuoja kaip nendrės vėjyje, nuo jo reikia bėgti, nes jis nestabilios psichikos, o jo nuomonė ir veiksmai gali keistis.
Dirglumą rodo raidžių kampuotumas. Polinkį į žiaurumą ar brutalumą rodo aštrios apatinės raidžių zonos.
Nėra laikoma geru ženklu, jei žmogus rašo vien didžiosiomis raidėmis.
Rašyti didžiosiomis raidėmis yra tas pat, kas slėpti savo tikrąjį veidą. Tokie žmonės net su savo artimaisiais būna uždari, jie turi daug fizinių arba psichologinių kompleksų. Galima daryti prielaidą, kad žmogus vaikystėje ar paauglystėje patyrė tam tikrų traumų, dažniausiai psichologinių.
