Tačiau Paryžiuje, kur prieš daugiau nei dešimt metų įsikūrė šie lietuvių menininkai, minėtos problemos neegzistuoja.
Kaip ir jų parodų lankytojams garsiausiose pasaulio galerijose Niujorke, Venecijoje, Londone, Šanchajuje, Liverpulyje ar Paryžiuje.
Šią savaitę Vilniuje, Šlapelių muziejuje, atidaroma Pauliaus ir Svajonės Stanikų paroda „Dvigulė lova“. Kaip rašoma "Lietuvos ryto" priede "Gyvenimo būdas", šios parodos impulsas – Libijos diktatoriaus dukters Aishos Gaddafi istorija, įgijusi biblinę prasmę.
– Ar dažnai sulaukiate patyčių arba užgaulių užuominų dėl savo pavardės?
Svajonė: Kartą vaikystėje važiavome su drauge į baseiną, o ji ir sako: „Žinai, mūsų mokykloje yra Stanikas.“ Tuomet net plaukiodama skaniai juokiausi.
Pauliaus mama pasakojo, kad irgi labai kvatojo, kai studijuodama pirmąkart išgirdo savo būsimo vyro pavardę.
Beje, Prancūzijoje, kur gyvename, iš viso tokios problemos nėra, nes ten ir tokio žodžio nėra.
Paulius: Lietuvoje tiesiai į akis iš mūsų nesišaipoma, bet interneto svetainėse dažnai esame vadinami Biusthalteriais.
Mano pavardė kilusi iš Stanislovo. Iš tos pačios šaknies kilo pavardės Stanionis, Stonys. Mano dėdė ir pusbroliai – Stonikai.
Kažkas kažką ne taip užrašė mano tėvo dokumentuose. Bet man dabar gražiau skamba Stanikas.
– Kai tuokėtės, ar nesvarstėte pasilikti mergautinę pavardę?
Svajonė: Tekėdama norėjau likti Nenartavičiūte – tuo metu visos menininkės turėjo mergautinę pavardę. Bet Paulius prispaudė.
Tačiau ir dėl Stanikienės pavardės niekada neturėjau problemų.
– Kaip susipažinote?
Paulius: Mokykloje mokėmės vienoje klasėje ir nuo 15 metų kartu eidavome į Parodų rūmus, važiavome į Ermitažą Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas).
Mums buvo įdomu bendrauti. O po mokyklos tapome pora.
– Ar dažnai pažįstami stebisi, kad beveik keturis dešimtmečius esate kartu?
Svajonė: Neseniai viename Prancūzijos kurorte skaitėme paskaitą visuomenei ir kai paminėjome, kiek metų mes kartu, per salę nubangavo garsas: „Oho!“
Paulius: Visi mūsų jaunystės draugai iki šiol neišsiskyrė. Taigi nėra kam stebėtis.
– Gal žinote receptų, kaip ilgai kartu gyventi ir nesipykti?
Paulius: Vaikystėje išgyvendavau košmarus, kai išsiskirdavo draugų tėvai ir aš bandydavau save pagąsdinti tėvų skyrybomis. Vienas didžiausių mano išgyventų siaubų – vien mintis apie tokią galimybę.
O pyktis normalu. Ir prieš šį pokalbį Svajonė ant manęs šaukė, kad kompiuteryje archyvai nesutvarkyti, o aš aiškinau, kad ir taip neturime laiko kada juos tvarkyti. Bet mūsų pykčiai praeina staiga.
Kartą vyko tokios pjautynės, kad mėtėmės lėkštėmis. Ir išgirdome iš kito kambario per televizorių kalbant Kazimierą Motieką SSRS liaudies deputatų suvažiavime Maskvoje – buvo Sąjūdžio metai. Jis kalbėjo taip, kad akimirksniu susitaikėme.
O kitą kartą per radiją užgrojo Vytauto Kernagio dainą Bernardo Brazdžionio žodžiais.
Pykomės, pykomės – išgirdome dainą ir susitaikėme.
Svajonė: Aišku, pykstamės ir šiandien pykomės. Pastebėjau, kad rėkiame vienas ant kito, bet abu žinome, kad vis vien darbą reikia padaryti laiku.
– Kažkada stebėjotės, kodėl žurnalistai neklausia, ar Svajonei nešalta be drabužių fotografuotis. Ar tikrai negaila žmonos, kai ją nuogą fotografuojate?
Paulius: Mano žmona – karjeristė, dėl meno dar ne tai padarytų. Bet mūsų fotosesijos trumpos. Jei nesiseka, nutraukiame.
Svajonė: Kartą fotografavausi peršalusi. Po dviejų dienų prisnigo, o reikėjo padaryti dar vieną nuotrauką. Per antrą fotosesiją ant sniego išėjau basa.
Naktį du kartus teko kviesti greitąją. Temperatūra – 40 laipsnių, aš kriokiau, bet nepanikavau. O Paulius jaudinosi. Jis labai moka slaugyti, kai man kyla pavojus.
– Ar dėl žmonos nuogumo nebuvo problemų? Pamenu parodą, kuriai Svajonė fotografavosi ant sniego: vaikščiojo žmonės po salę ir stebėjosi, kodėl vyras tokį didelį savo nuogos žmonos atvaizdą pakabino.
Paulius: Bet juk ten ji pati išsistatė – ne vyras išstatė. Jei garsi aktorė vaidina meilės sceną, kur filmuojasi nuoga, o jos vyras – to filmo režisierius, kas klausia apie jo jausmus?
Problema – pinigai. Geram modeliui samdyti mes neturime pinigų.
Kartą dirbome su aktoriais. Reikėjo labai ilgai aiškinti: tu per daug teatrališkas, tu per daug keistas. Nuvargome ir sugaišome begalę laiko.
O Svajonei pasakai: „Pabūk tuo ar tuo.“ Tik viens, ir yra tai, ko reikia.
Svajonė: Aš naudojama todėl, kad iš Pauliaus nieko neišspausi. Jis – nefotogeniškas.
– Kaip įmanoma kurti dviese? Iki šiol man atrodė, kad kūryba – vieno žmogaus darbas.
Paulius: Vienas duoda žiežirbėlę, o kitas ją įplieskia.
Svajonė: Mes – bendraminčiai ir labai panašūs. Net vaikystėje mums abiem patiko tie patys saldainių popieriukai.
– Jūs – puikūs kulinarai. Ar maistą ruošiate irgi dviese?
Svajonė: Labai nemėgstu gaminti. Mano idealas – Gustavo receptai vaikams per Lietuvos televiziją.
Aš ruošiu maistą kiekvieną dieną, o Paulius – vakarėliams. Tuomet aš tikrinu ragaudama.
Paryžiuje pradėjome gaminti lietuviškus patiekalus: silkę, cepelinus, kugelį. Svečiai net prašo duoti gabalėlį parnešti vaikams paragauti.
Paulius: Dailininkai dažnai būna geri kulinarai. Jie jaučia kompoziciją, o ruošiant maistą reikia derinti produktus, prieskonius.
– Ar toks tobulas stiliaus jausmas neapsunkina buities?
Paulius: Aplink mane viskas turi būti sudėliota ir sukomponuota, nes kitaip aplinka mane blogai veikia.
Stengiamės, kad mūsų namai būtų stilingi.
Bet ne iš pasipuikavimo, o tiesiog kitaip negalime.
Aišku, tai išvargina, bet stiliaus nebuvimas vargina dar labiau. Todėl jau geriau susiimti.
Svajonė: Pavyzdžiui, kai paruošiame maistą, mūsų virtuvėje negali būti nė vienos neplautos lėkštės ar pjaustymo lentos. Taip, lyg maistas būtų atskridęs.
– Kiek laiko parduotuvėse ieškote sau drabužių? Juk greičiausiai jie irgi turi būti tobuli.
Svajonė: Paulius į parduotuves nebevaikšto. Visus drabužius nusiperka per vieną dieną. Ir pataiko!
O aš – priešingai: man parduotuvės – manija. Atrodo, savaitę nebuvau ir jau būtinai reikia vėl ten eiti. Kartais vyksta derybos. Paulius juokauja: „Padovanosiu tau dovaną: šiandien gali eiti apsipirkti.“
– Kaip atsidūrėte Paryžiuje?
Paulius: Atsitiktinai. Vilniuje draugavome su prancūzų diplomatais. Dažnai svečiuodavomės pas juos Paryžiuje. Kai pradėjome bendradarbiauti su fotografijos galerija „Galerie VU“, nutarėme įsikurti.
Tuo metu Lietuvoje jautėmės nekaip. Atrodė: ką tik darytume – mus atstumia. Nenorėjome būti „būrelio“ nariais.
Po mūsų parodos Venecijos bienalėje prancūzai pakvietė dėstyti aukštus reitingus turinčioje mokykloje. Vėliau mokytis į Paryžių atvažiavo mūsų duktė Dalia.
– Ar nenorėjote, kad duktė taptų menininke?
Svajonė: Man atrodo, ji būtų buvusi nebloga menininkė, bet matė mūsų vargus ir problemas.
Nėra baisesnio gyvenimo nei menininkų. Vien kančia. Esi visiškai nevertinamas ir neapgintas. Net garsiausi pasaulio dailininkai yra priklausomi.
Kuri meną, o tuo pat metu esi visiškas pastumdėlis. Laimės, liaupsinimo – daugiausia 24 valandos, kartais – tik kelios valandos. O po to ir vėl esi niekas.
Be to, visą laiką dirbi nemokamai. Net garsiausios pasaulio galerijos, pardavusios tavo kūrinį, nemoka pinigų metus ir net dvejus. Jei galų gale sumoka honorarą – laimė. Meno pasaulyje tai vyksta nuolat.
Bet menininkas irgi nori valgyti.
– Pokalbį pradėjome nuo pašaipas keliančios pavardės. Minėjote, kad turite storą odą.
Ar dažnai sulaukiate užgaulių užuominų, kad Pauliaus senelis Petras Vaivada sukūrė paminklą vienam Lietuvos komunistų partijos įkūrėjų, publicistui V.Mickevičiui-Kapsukui? Viena P.Vaivados skulptūra stovi Vilniuje ant Žaliojo tilto.
Svajonė: Mums tai gyvenimo nesunkina. Neseniai buvome Grūto parke ir dar kartą įsitikinome, kad V.Kapsuko skulptūra labai gera. Kvaila nepastebėti, kad Pauliaus senelis buvo labai geras skulptorius.
Paulius: Žinome, kad už akių apie tai kalbama. Bet esu įsitikinęs, kad P.Vaivada – vienas didžiausių Lietuvos skulptorių.
Mums senelis – tobulo stiliaus pajautimo etalonas. Jis mums įdiegė ne tik stiliaus jausmą. Neapykantą sovietizmui irgi gavome iš senelio, kuris lipdė stalinus ir kapsukus.
– Beje, kuo galų gale tapo jūsų duktė?
Svajonė: Finansų analitike. Ji mums padeda tvarkyti mūsų mokesčius ir pinigus.
Paulius: Kai reikia, duktė net paremia mūsų projektus. Dalia dirbo garsiausiuose pasaulio bankuose, o šiuo metu su vyru gyvena Argentinoje, kur ką tik pagimdė dukrytę Meilę.
Ten jos vyras gavo svarbų postą Argentinos valstybiniame banke.
