Tikriausiai teko girdėti, kad lėktuve stiuardesė pateikdama saugumo instrukcijas sako: „... Jei su jumis skrenda vaikas, deguonies kaukę pirmiausia užsidėkite sau, o po to, uždėkite vaikui...“.
Norėdami tinkamai rūpintis savo vaiku, turite mokėti pirmiausia pasirūpinti savimi ir savo gerove, kad būtumėte pajėgūs atlaikyti įvairius iššūkius, kuriuos teks patirti auginant vaiką. Turite būti pakankamai geros sveikatos, turėti pakankamai tvirtą ekonominį pagrindą, gerus bendravimo įgūdžius ir gebėti išlaikyti emocinę pusiausvyrą, kad išliktumėte geranoriškais, kantriais ir mylinčiais savo vaiką tėvais.
Auginantiems vaikus tėvams reikia labai daug švelnumo, kantrybės ir sveikatos. Reikia aplinkinių paramos ir žinių, gebėjimo pasirūpinti savimi. Svarbu rūpintis vaiko poreikiais, tačiau tėvų poreikiai yra ne mažiau svarbūs. Sunku rūpintis vaiku, kai esi neišsimiegojęs, pervargęs ir alkanas. Nuo tėvų fizinės, emocinės ir dvasinės gerovės priklauso ir vaiko gerovė bei raida.
Kai ko nors nuolat atsisakome ir visą savo energiją bei laiką skiriame tik vaikui, apleisti mūsų norai ar poreikiai suintensyvėja. Jei nuolat tinkamai nepavalgome, neišsimiegame ar nepailsime, pradedame jausti mieguistumą, nuovargį, energijos trūkumą ar net tingumą. Jei apleidžiame emocinius priklausymo, meilės, pagarbos, savigarbos poreikius, tai yra, neskiriame laiko pasikalbėti, pasiguosti, pasidžiaugti ir pasimėgauti savo kaip suaugusiųjų tarpusavio santykiais, neleidžiame sau ar pamirštame savo mėgstamus užsiėmimus, tuomet vis labiau norime kitų pripažinimo, patvirtinimo, jaučiamės nesaugūs ir nerimastingi. Visa tai trikdo mūsų dvasios pusiausvyrą ir ramybę, ir veda link to, kad darosi vis sunkiau elgtis su savo vaiku nesavanaudiškai, geranoriškai, pradeda trūkti kantrybės ir atlaidumo jam.
Nepatenkinti mūsų poreikiai veda link to, kad imame reikalauti juos patenkinti iš kitų – savo sutuoktinio/-ės, partnerio/-ės ar vaiko. Patys jaučiamės vis mažiau pajėgūs apsispręsti, pasirūpinti savimi, tampame vis labiau priklausomi nuo aplinkos, pavyzdžiui, kai ilgiau nepavyksta nuraminti verkiančio kūdikio, imame panikuoti ir kaltinti save; kai vyras kartais ilgiau užtrunka darbe, imame nerimauti ir galvoti, kad jam nerūpi šeima, todėl jam grįžus pasipila kaltinimai; kai žmona atsisako mylėtis, nes jaučiasi pavargusi, užuot jai padėjus, supykstama ir galvojama, kad gimus vaikui meilė baigėsi.
Tokios mintys kelia įvairiausių jausmų – nuo pykčio ar nusivylimo iki liūdesio ir bejėgiškumo – kurie veikia mūsų elgesį, dėl to imame atkakliai reikalauti arba vengiame ir atsitraukiame. Užuot nusiraminę, imame purtyti verkiantį kūdikį ar ignoruoti jo verksmą; užuot paklausę vyro, kaip jam sekėsi darbe, galime ignoruoti jį ir nepasisveikinus praeiti pro šalį; užuot apkabinus žmoną, galime piktai jai mestelti „ir vėl surūgusi“.
Nepatenkinti mūsų poreikiai dažnai atveda link vis stiprėjančių lūkesčių ir iš to augančio nepasitenkinimo santykiais, taip palaipsniui užsimezga nesveiki bendravimo būdai šeimoje.
Ir priešingai, mūsų poreikių tikrasis patenkinimas visada sustiprina mus, leidžia atsikratyti nereikalingos įtampos, nuovargio, suteikia ryžto, pasitikėjimo savimi ir leidžia tinkamai rūpintis artimaisiais žmonėmis.
Ką daryti?
- Pirmiausia pasirūpinkite savo fizine sveikata: stenkitės sveikai maitintis, pailsėti ir išsimiegoti.
- Skirkite dėmesio ne tik vaikams, bet pasilikite laiko ir jūsų, suaugusiųjų – vyro ir moters – gyvenimui.
- Raskite laiko savo pomėgiams, pavyzdžiui, jei patinka klausytis muzikos, tai žaisdama su kūdikiu galite jos ir pasiklausyti; jei pasiilgote draugės, tai paprašykite vyro, kad valandėlę pabūtų su vaiku ir pasimatykite su ja; jei norite, kad jus pabučiuotų, tai taip ir pasakykite žmonai ar vyrui.
Parengė šeimos psichoterapeutė Roma Šerkšnienė
