Buvo antra valanda nakties, kai Chiara paskambino motinai ir pradėjo verkti: „Jis pasakė, kad mūsų niekas nesieja. Tik vienatvės jausmas po skyrybų, kuris suaugusius žmones paprastai pastūmėja į trumpalaikius romanus. Jis sako...“
„Man nusispjauti, ką sako šis kvailys. Nė vieną akimirką netikėjau, kad būsite kartu. Šis prasčiokas – tikrai ne tau. Be to, jis senas“, – tokiais žodžiais Chiaros Mastroianni (41 m.) aimanas nutraukė jos motina Catherine Deneuve (70 m.).
Legendinei Prancūzijos aktorei ir vienai gražiausių pasaulio moterų nepatiko, kai jos duktė Chiara imdavo žemintis prieš niekingus vyrus, verkti ir grimzti į savianalizę.
C.Deneuve nekart priekaištavo dukteriai, jog ji nemoka išsirinkti meilužių, ir niekada jos neužjausdavo – gal ir dėl to, kad jos pačios gyvenimas nesusiklostė.
Kodėl Chiara visą laiką skundžiasi, kad jai liūdna, kodėl ji laksto pas psichoanalitikus ir nuolat ieško meilės?
Catherine norėjo, kad jos duktė būtų blaivaus proto, gebėtų padaryti išvadas po patirtų įvykių ir pirmiausia – išlikti nepriklausoma nuo vyrų.
C.Deneuve puikiai prisimena tą pavasario dieną, kai penkiametė Chiara paklausė, kodėl tėvelis niekada nenakvoja namie. Ji nežinojo, ką atsakyti mažylei. O tiesa buvo tokia: mergaitės tėvas italų aktorius Marcello Mastroianni (1924–1996), kurį įsimylėjo Catherine, buvo vedęs ir turėjo tokią pat mažą dukrelę.
Jo žmona Flora Carabella gyveno Romoje ir jis neketino skirtis. Kaip ir keisti savo įpročio – kone patologiško poreikio vilioti visas gyvenimo kelyje pasitaikančias moteris – aktores, grimuotojas, durininkes, asistentes.
Chiaros gimimas buvo netikėtas tiek Marcello, tiek Catherine. Dar neatėjusi į šį pasaulį mažylė buvo pasmerkta gyventi vien tik su motina didžiuliame bute Paryžiuje. Žinoma, Marcello mylėjo savo dukrelę, pirko jai tuo metu nereikalingas, bet prabangias dovanas – briliantinius auskarus, žiedus, smaragdines „Cartier“ apyrankes.
Visa tai Catherine krovė į seifą, kandžiai pridurdama: „Bus ką parduoti, kai ateis juoda diena.“ Ji nevertino M.Mastroianni rodomo dėmesio, dovanų ir nekūrė jokių planų su juo.
Vaikystėje Chiaros gyvenimas buvo paprastas: kambarys su aklinai užtrauktomis užuolaidomis, monotoniški sieninių laikrodžių dūžiai, metisės tarnaitės šnabždesys (stiprūs garsai erzino jos motiną Catherine), pietūs ir vakarienė griežtai nustatytomis valandomis, vairuotojas, nuveždavęs ir parveždavęs ją iš mokyklos.
Jokių draugių, nes jos visos, pasak motinos, pamišusios dėl skudurų ir kalbų apie berniukus. Jokių pasilinksminimų, nes, anot motinos, būtina kruopščiai atlikti namų darbų užduotis ir skirti daugiau laiko skaitymui.
Jokios kosmetikos („Tavo jaunystė – geriausias Visagalio sugalvotas grimas.“), jokių berniukų („Jiems reikia tik sekso, o ne tavo širdies.“).
Chiara buvo tylus vaikas, nekėlęs problemų. Retas džiaugsmas, kai į jų butą Paryžiuje trumpam užsukdavo jos tėvas Marcello – visada su triukšmingais pašmaikštavimais, juokeliais ir žaviomis šypsenėlėmis. Ir, žinoma, būtinai su maisto produktų krepšiu.
* * *
Marcello buvo gurmanas: gyvenimo neįsivaizdavo be makaronų, gausiai pagardintų rikota. O žinodamas, kad virtuvėje Catherine prie nieko neprisiliečia ir valgį ruošia virėja, iš anksto apsirūpindavo visu tuo, ko reikia.
Išvykdamas jis visuomet palikdavo tabako prisigėrusius kambarius, ką nors netyčia sulaužydavo, apversdavo ir nuolat juokaudavo. Jis primygtinai reikalaudavo, kad Catherine išleistų Chiarą visai vasarai pas jį į Romą, – piešė rožinius atostogų su dukterimi planus.
Bet mergaitė žinojo, kad keletą mėnesių praleis tvankioje Romoje su tėvu filmavimo aikštelėse. Chiarai patiko būti tarp šių žmonių, juoktis, megzti pažintis.
Paaugusi ji nesibaimino niekuo neįpareigojančių ryšių ir lengvų seksualinių pramogų, kurios trukdavo tiek, kiek jos atostogos. Chiara bijojo rimtai ką nors įsimylėti – jai nesinorėjo po to nervingai rūkyti balkone laukiant vyro skambučio ar pasimatymo.
Marcello su dukterimi elgėsi kaip su drauge, nieko jai nedraudė ir nuolat šaipėsi iš jos motinos: „Tau nepatariu grįžti į Paryžių. Gal liksi? Nupirksiu butą ir būsi laisva kaip vėjas! Kitaip Catherine nusiųs tave į archeologijos institutą ir visą gyvenimą kapstysiesi po žemę ieškodama kaukolių ar senų monetų. Kokia nuobodybė!“
M.Mastroianni nenutuokė, kad Chiara, gavusi neribotą laisvę, nežino, kaip su ja tvarkytis. Be to, tėvo gyvenimo būdas jai ne itin patiko. Šalia gražuolio Marcello nuolat sukiojosi moterys, ir dukteriai atrodė, kad tėvas miega su visomis iš eilės.
Jis tarsi sąmokslininkas šnabždėdavosi su savo grimuotoja Lola, švelniai apkabindavo asistentę, bučiuodavo į kaklą kostiumų dizainerei.
Chiara žinojo, kad tuo metu jos motina leidžia dienas viena, naktimis rūkydama balkone, grumdamasi su nemiga, iš vienos vietos į kitą šaldytuve dėliodama rikotos dėžutes, kurios trukdė sudėti nekaloringus produktus, ir tikriausiai ilgėdamasi savo nesugaunamojo meilužio.
Vis dėlto Chiarai nesinorėjo grįžti namo – į savo kalėjimą! Mergina svajojo, kad kada nors sutvarkys savo gyvenimą kitaip ir niekada nebus tokia nesugyvenama, agresyvi ir uždara kaip motina.
Nieko nuostabaus, kad Catherine nuolat palikdavo meilužiai: vieni išbūdavo vos savaitę, kiti ištverdavo ilgiau – mėnesį. Visus gerbėjus Catherine tarsi apliedavo lediniu dušu – ginčydavosi su jais dėl niekniekių, reikšdavo pretenzijas, keldavo scenas.
Vėliau Chiara suvokė, jog motina nemokėjo būti švelni ir maloni. Catherine manė: ji yra apdovanota nežemišku grožiu, o visa kita neturi reikšmės. Grožis yra vertybė.
Chiara nelaikė savęs gražia. O gal nenorėjo? Grožį ji laikė šeimos prakeiksmu ir vylėsi, kad nepaveldėjo motinos genų. Tėvas buvo pirmasis, pasakęs, jog Chiara – graži.
Po veidą išsibarsčiusius apgamėlius jis vadino šokolado trupinėliais. Kiek prikimęs jos balso tembras jam priminė koketišką nimfą, kuri per ilgai naktį pliuškenosi šaltame ežere.
M.Mastroianni Chiarai dovanojo elegantiškas Roberto Cavalli sukneles, bet duktė nenorėjo klausyti tėvo patarimų. Ji manė, kad grožis – tai bausmė, vedanti į vienatvę. Ir net tėvas nepajėgė įrodyti, kad yra kitaip.
Jaunystėje Chiara darė viską, kad tik niekuo nebūtų panaši į motiną. Vaikščiojo susitaršiusiais plaukais, nešiojo trumpas berniokiškas šukuosenas, nesidažė ir savaičių savaites neplovė plaukų. Po miestą vaikštinėdavo avėdama senais sportbačiais, ilgu juodu paltu ir nežinia ko prikimšta kuprine. Prie veidrodžio ilgėliau neužtrukdavo, nesilaikydavo jokių dietų. Taip ji protestavo.
„Pažiūrėk, į ką tu panaši? Valkata! Valstietė!“ – šaukė Catherine, norėdama sugėdinti dukterį.
Jau tada Chiara žinojo: niekada nesileis suviliojama tokio vėjo pamušalo, kaip jos tėvas. Visiškai nesigėdydamas jis dukteriai išklojo intymiausius dalykus – be oficialios žmonos Floros Romoje, draugės Catherine Paryžiuje ir dar jaunesnės, turi ir ketvirtąją.
Chiara svajojo apie kitokį vyrą: ištikimą, įsimylėjusį, pastovų. Ir jau tikrai jo neieškos tarp aktorių, muzikantų ar dailininkų.
Bohemišku pasauliu ir jo nenuoširdumu jau buvo soti iki kaklo.
* * *
Žinoma, Chiara svajojo kuo greičiau pabėgti nuo motinos, apsigyventi atskirai. Ir po mokyklos pradėjusi studijuoti Sorbonos universitete, susirinko daiktus ir persikėlė į nedidelį nuomojamą butą.
Ch.Mastroianni gyvenimiškus planus aukštyn kojomis apvertė žinomas režisierius Andre Techine. 1993-iaisiais, ieškodamas jaunos aktorės C.Deneuve dukters vaidmeniui kino juostoje „Mano mėgstamiausias metų laikas“, jis prisiminė Chiarą ir ją susirado. Pas A.Techine atėjusi Chiara pareiškė, kad kinas jos nedomina, be to, ji neturinti laiko.
Bet režisierius sugebėjo įtikinti, kad jai pavyks.
Chiaros debiutas prilygo bombos sprogimui. Kritikai gyrė jos santūrumą, grožį ir tai, kaip įtikinamai ji perteikė jausmus.
Už savo pirmąjį vaidmenį C.Deneuve duktė buvo nominuota „Cezario“ apdovanojimui „Būsimosios vilties“ kategorijoje, sulaukė daugybės pasiūlymų atlikti naujus vaidmenis, prašymų tapti garsių pasaulio parfumerijos bendrovių veidu. Ir vos ne filmavimo aikštelėje susipažino, įsimylėjo ir greitai ištekėjo už jauno skulptoriaus Pierre’o Thorettono, netrukus pagimdė jam sūnų ir taip pat greitai išsiskyrė.
* * *
Visa, ką kažkada sau Chiara buvo uždraudusi, įvyko prieš jos valią. Ji tarsi žengė motinos pėdomis. Tapo žinoma aktore, buvo vadinama gražuole, susižavėjo nepatikima kūrybine asmenybe – Pierre’as buvo nuolat neištikimas su savo pozuotojomis – ir liko viena.
Chiara ne kartą mąstė apie kone mistines jų gyvenimo – motinos ir dukters – paraleles, kurios pasireiškė net smulkmenose.
Kaip ir motina, supdamasi kėdėje ji dažnokai rūkė savo buto Paryžiuje balkone ir negalėjo pakęsti virtuvės darbų. Juk ir įsimylėjo tokį pat mergišių kaip Marcello.
Po greitų pirmųjų vedybų ir skyrybų Chiara nutarė laikytis atokiau nuo vyrų ir vis dažniau prisimindavo motinos perspėjimus: „Tikėti jais kategoriškai negalima. Negalima kurti su jais bendrų planų, laukti jų skambučių ir viltis, kad kitas atostogas praleisite kartu. Jie visada atsargai turi dar vieną planą, dar vieną siužetą, dar vieną moterį ir dar vieną bilietą.“
Chiaros susitikimai su motina visada baigdavosi liūdnai. Catherine griežtai kritikuodavo vėlesnius dukters vaidmenis, brukte bruko jai patarimus, su kuriuo režisieriumi dirbti, kuriam pasakyti „ne“.
Sužinojusi, kad duktė susitikinėja su aktoriumi Benicio del Toro, Catherine pasukiojo pirštą prie smilkinio: negi ji visai išėjo iš proto?
Kad iš Puerto Riko kilęs Benicio Holivude paliko ištisą armiją draugių aktorių, pradedant Alicia Silverstone ir baigiant Claire Forlani, buvo laikomas aistringu sijonų medžiotoju, Chiara nežinojo.
Su šiuo paprastu vaikinu jai buvo taip gera!
Be to, po kelių pasimatymų Benicio visiškai rimtai pareiškė, kad ketina pailsėti nuo darbų ir persikelti gyventi pas ją, į jos butą Paryžiuje.
Chiara visiškai nebuvo pasirengusi naujam romanui, bet Benicio greitai rado bendrą kalbą su jos sūnumi, puikiai tvarkėsi virtuvėje ir – tai Chiarą labiausiai stebino – nesibodėjo būti jos namų tvarkytoju.
Rytais, kol ji dar lepindavosi lovoje, Benicio skuosdavo į duonos parduotuvę, grįžęs virtuvėje tarškindavo indais ruošdamas pusryčius. Kol Chiara filmavosi, kantriai jos laukė namie ir padėjo jos sūnui ruošti pamokas.
C.Deneuve nuo pirmosios dienos pajuto antipatiją naujam dukters meilužiui. Jai nepatiko jo paburkusios akys, ji kategoriškai atsisakė su juo susipažinti. Catherine manė, kad šis apgailėtinas nevykėlis paprasčiausiai paspruko iš Amerikos, nieko neveikia ir naudojasi jos dukters patiklumu.
C.Deneuve nežinojo, kad prodiuseriai beviltiškai stengiasi aktorių sugundyti naujais pasiūlymais po pasaulinės „Baimės ir neapykantos Las Vegase“ sėkmės, bet dėl meilės ir nenorėdamas ilgam išsiskirti su Chiara romantikas Benicio atsisakė darbų rimtai rizikuodamas visiems laikams sužlugdyti savo karjerą.
Kartą grįžusi namo Chiara rado Benicio labai suirzusį. Jis nervingai mėtė į lagaminą savo gerokai aptrintus poeto Pablo Nerudos poezijos tomus ir suglamžytus marškinius. Ji pajuto kambaryje vis dar neišsisklaidžiusį savo motinos mėgstamų „Jean Patou“ kvepalų kvapą.
„Tikriausiai ji teisi vadindama mane prostitute. Nedirbu, prilipau prie tavęs – nieko gera. Tik gadinu tau viską. Tu dar sutiksi ką nors geresnio nei aš. Beje, ir neplanuoju vesti.
Čia jau tavo motina pataikė į dešimtuką. Štai toks esu“, – taip Benicio atsakė į Chiaros klausimą, kodėl jis toks piktas.
Benicio ir anksčiau įsižeisdavo, išeidavo, po to lakstydavo po Paryžių dviračiu, bet paskui visada grįždavo. Chiara buvo įsitikinusi, kad mylimasis atvės ir po poros valandų viskas bus kaip anksčiau.
Bet jis negrįžo nei naktį, nei kitą dieną. Benicio apskritai dingo.
Po kiek laiko Chiara sužinojo, kad puertorikietis vienu metu filmuojasi keturiose kino juostose ir vienu metu myli dvi aktores.
Stengdamasis pasivyti tai, nuo ko atsiliko, Benicio del Toro daug filmavosi, skynė prestižines premijas ir sparčiai keitė moteris.
Kartą Chiara viename interviu perskaitė: „Esu valkataujantis šuo, moterys man reikalingos kuriam laikui, – kaip šiltas kampas lietaus metu. Pralaukiau – ir vėl į kelią, toliau ir šalin...“
Po šio interviu buvo išvardytos puertorikiečio pergalės. Chiara galėjo guostis nebent tuo, kad šiame ilgame sąraše ji buvo vienintelė moteris, šalia kurios Benicio užtruko rekordinius trejus metus.
* * *
Kompozitorių Benjaminą Biolay pamilusi Chiara aiškiai suvokė, kad prancūzas kaip du vandens lašai panašus į Benicio. Gali būti, jog tai ir tapo pagrindine priežastimi, kodėl C.Deneuve duktė puolė į naujos meilės glėbį.
Chiara netrukus tapo Benjamino žmona, jiems gimė duktė Anna.
Apie tai, kad jos vyras – alkoholikas, Ch.Mastroianni pirmą kartą išgirdo iš savo motinos.
„Jis maukia degtinę kaip sultis! Kai išvažiuoji filmuotis, tavo namuose atidaromas visą parą veikiantis baras! Jis bendrauja su labai įtartinais tipais“, – kalbėjo C.Deneuve.
Po skyrybų Chiara su vaikais persikėlė gyventi pas motiną. Prancūzijos kino legenda C.Deneuve vakare apsitempdavo latekso pirštines, pasirišdavo juokingą prijuostę ir, apsikrovusi kulinarijos knygomis, mėgino paruošti anūkams kokį nors desertą.
* * *
Prabudo ir negirdėtas dosnumas. Catherine atidavė dukteriai didžiąją dalį savo brangenybių, rankinių ir kaklaskarių. Taip motina tarsi sakė Chiarai: „Aš gi įspėjau – reikia visuomet pasikliauti vien savo jėgomis – vyrais niekada.“
Chiaros gyvenimas grįžo į ankstesnes vėžes – lyg ir nebuvo mylimųjų, vaikų gimimo, sėkmės kine. Ji vėl gyveno po motinos sparnu. Bet po vieno aštraus pokalbio, kai Chiara apkaltino motiną kišimusi į jos gyvenimą, ji su vaikais grįžo į savo namus.
Jų santykiai vėl tapo įtempti, Catherine palaikė ryšius su Chiara tik dėl anūkų, kuriuos labai mylėjo. Motina laikė dukterį pralaimėtoja ir nepraleisdavo progos to priminti. Ji kritikavo bet kurį dukters gerbėją, atrasdama tokių trūkumų, kuriuos kažkodėl pastebėdavo tik ji.
Parfumerijos namai „Jean Patou“ pasiūlė Ch.Mastroianni tapti jų kvepalų reklamos veidu. Nuo tada motinos aromatas tapo Chiaros ženklu.
Tik to tetrūko, kad jai būtų pasiūlyta dar reklamuoti ir rikotą.
Aktorius Vincent’as Lindonas buvo trylika metų vyresnis už Chiarą. Jo pavargusiame veide išsiskyrė spindinčios mėlynos akys, bet jis beveik nesišypsojo. Po skyrybų su aktore Sandrine Kimberlain jis pirmą kartą mokėsi paprasčiausių dalykų: laiku pažadinti dukrelę, greitosiomis paruošti pusryčius ir palydėti ją į mokyklą.
Sandrine daug filmavosi, dėl to mergaitė didžiąją laiko dalį praleisdavo su tėvu. V.Lindonas – taip pat populiarus kino aktorius – darbo grafiką derino prie dukters dienotvarkės.
Vincent’as ir Chiara pradėjo susitikinėti. Jis atrodė švelnus ir rūpestingas, bet netrukus jų pasimatymai tapo panašūs į pensininkų pasisėdėjimus ant parko suolelio. Jie nuolat skųsdavosi gyvenimu! Vincent’as vis dar mylėjo savo žmoną Sandrine.
Vieną dieną jis pareiškė: „Atvirai sakant, mūsų niekas nesieja, išskyrus tai, kad abu esame vieniši, abu išsiskyrę. Mums liūdna, štai ir stengiamės susišildyti. Bet juk supranti, kad tai ne meilė, o sielojimasis.“
Kai verkdama paskambino motinai, Chiara išgirdo iki skausmo valdingą balsą: „Nieko baisaus, ištversi ir tai! O kol kas, man atrodo, geriausia persikelti pas mane ir užsigydyti žaizdas.“
Juk motina turėjo teisę išbarti dukterį už nepaklusimą.
Argi ne ji buvo įspėjusi Chiarą dėl tuščių meilės vilčių?
Parengė Ona KACĖNAITĖ
