Kodėl? Ir kaip į tai reaguoti? Nerimauti, kad dukra „nieko nesusiranda“ ar kad išsiskyręs tėvas net nesistengia ieškoti kitos partnerės? O gal jus pačius kamuoja aplinkiniai, klausinėdami, ar dar neturite draugo, ir gąsdindami, kad, nutikus nelaimei, pragulėsite namie tol, kol policija išlauš buto duris?
Beveik 31 milijonas amerikiečių šiuo metu gyvena vieni. Vienas iš septynių žmonių mėgaujasi savo paties draugija ir neketina nieko keisti. Tačiau 1950 m. tokių žmonių JAV buvo tik 4 milijonai. Tas pats vyksta ir Europoje bei Japonijoje.
Kas atsitiko, kodėl mūsų visuomenė taip pasikeitė? Ir galiausiai – gal gyventi vienam nėra taip jau baisu?
E.Klinenbergo studija ne tik atsako į šiuos klausimus, bet ir pavyzdžiais įrodo: gyvenimas po vieną turi daugybę privalumų, o taip gyvenantys ne visi yra nelaimingi.
Lrytas.lt siūlo paskaityti knygos „Gyvenimas po vieną: mūsų laikų pasirinkimas?“ („Tyto alba“) ištrauką. Iš anglų kalbos knygą vertė Vilija Vitkūnienė.
Gyvenu vienas
Pastaraisiais dešimtmečiais vis daugiau dvidešimt ir trisdešimt perkopusių žmonių mano, kad gyventi vieniems – vienas svarbiausių perėjimo į suaugusiųjų pasaulį elementų. Dideliuose miestų regionuose, kur šis reiškinys labiausiai paplitęs, daugybė jaunų profesionalų nuosavą būstą laiko išskirtinumo požymiu ir, jų požiūriu, gyventi su draugais ar tėvais geriausiu atveju nepageidautina.
Vienišiaus gyvenimas turi tam tikrų privalumų – suteikia seksualinę laisvę ir galimybę eksperimentuoti. Duoda laiko bręsti, formuotis ir ieškoti tikros romantiškos meilės. Išvaduoja jaunus suaugusius žmones iš varginančių draugų kaimynystės, taip pat ir iš gerų draugų, kurie, kaip paaiškėja, tampa geresni, jei nuolat nesisukioja gretimame kambaryje. Toks gyvenimas suteikia jiems galimybę bendrauti, kada ir kaip nori, o sau skirti tiek dėmesio, kiek reikia.
Kodėl įprotis gyventi vieniems taip išpopuliarėjo tarp jaunimo ir kaip iš socialinės nesėkmės požymio virto perėjimo į kitą statusą ženklu bei apdovanojimu už sėkmę?
Norėdami atsakyti į šiuos klausimus turime atidžiau įsižiūrėti, kaip viešasis miestų gyvenimas ir ypač vienišių subkultūra skatino naujas individualizmo formas. Nes miesto bohemos atstovai, pirmiausia pabandę gyventi vieni tokiuose rajonuose kaip Grenič Vilidžas, patys to nenorėdami praskynė kelią gyvensenai, kuri dėl savo patrauklumo galiausiai tapo vyraujanti. Taip pat turime patyrinėti gyvenimą šeimose, nes dėl pasikeitusių mūsų tarpusavio santykių namie vis daugiau žmonių patogiau jaučiasi savo būstuose.
Nors pirmiausia turime grįžti atgal ir pažiūrėti, ką galėtume pavadinti „senuoju individo kultu“, net jei mūsų tikslas būtų tik nustatyti, kuo jis skiriasi nuo šiandien miestuose aptinkamo individualizmo.
Šiuolaikinis požiūris, kad pagyventi vienam – naudinga patirtis, kilo iš turtingo istorinio palikimo. Vienuolių tradicija, šaknimis siekianti Kiniją, Egiptą ir Siriją, asketizmą laikė keliu, vedančiu į pažinimą ir prasmingą gyvenimą. Pasak jų, atsiskyrimas nuo visuomenės yra pats veiksmingiausias būdas priartėti prie Dievo.
Štai kodėl ketvirto amžiaus eremitas abatas Mozė davė savo garsųjį nurodymą: „Eik, sėdėk savo celėje, ir tavo celė visko tave išmokys.“
Bet tikrovėje nedaug atsiskyrėlių iš tiesų gyveno atsiskyrėliškai. Dykumoje ar miesto pakraštyje paprastai jie gyvendavo kartu su kitais žmonėmis ir įvairiais tikslais su jais susieidavo. Istorikas Peteris Brownas rašo, kad Egipte, kur „asketiško gyvenimo teorija ir praktika buvo aiškiausiai ir rafinuočiausiai išreikšta... grupės dykumos pakraštyje turėjo tiksliai atkurti uždarus, mūšiui parengtus, įtvirtintus kaimus“, ir pažymi, kad „Pachomijaus vienuolynas buvo vadinamas tiesiog Kaimu“.
Azijos specialistas mokslininkas Aatas Vervoornas rašo, kad senovės Kinijoje ankstyvieji eremitai buvo labiau pasauliečiai ir filosofai negu religiniai atsiskyrėliai, o savo gyvensena ne tiek atsižadėdavo visuomenės, kiek „nepaisydavo tų žemiškų dalykų, į kuriuos paprastai krypsta žmonių veikla: turto, valdžios ir garbės“.
Bėgant amžiams plisdamos šios tradicijos plėtojosi ir keitėsi. Mūsų laikais senojo individo kulto pėdsakų randame romantikų idealuose. Jie, kaip Thoreau ar Johnas Muiras, vienatvę apibrėžė kaip grįžimą į gamtą, kaip kelią šventumo link, kuriuo ėjo Thomas Mertonas arba Hesse’s Sidharta, arba, kaip teigė psichologas Anthony Storras, kaip grįžimą prie savo kūrybiškumo ištakų.
Visi šie požiūriai daro didelę įtaką ir, be jokios abejonės, papildo idėjų srautą, subrandinusį įsitikinimą, kad, norint tapti savarankišku suaugusiu žmogumi, svarbu gyventi vienam. Bet juose ryškios ir antiurbanistinės bei antisocialinės tendencijos, ir daugeliu atžvilgių jie nepritaria praktikai gyventi mieste vienam. Norėdami suprasti, kodėl šiandien kuriamės būtent taip, turime neapsiriboti vienuolynų tradicijomis ir pažvelgti į šiuolaikinį didmiestį.
„Metropolis, – rašė vokiečių sociologas Georgas Simmelis, – užtikrina individui tokios rūšies ir tokio laipsnio asmeninę laisvę, kokios niekur kitur nerasite.“
G.Simmelis gimė 1858 metais Berlyne, kai jame gyveno apie 460 000 gyventojų, ir buvo liudytojas, kaip per jo gyvenimą miestas išaugo ir perkopė du milijonus.
Daugybė jo amžininkų, ypač prieš modernumą nukreipto romantikų judėjimo dalyviai, apgailestavo dėl urbanizacijos sukeltų dorovinių ir kultūrinių permainų. Bet G.Simmelis abejojo, ar mažiau miestietiškas gyvenimas yra doresnis ir prasmingesnis. Jis priekaištavo tokiems kaip Nietzsche ir Ruskinas, manantiems, kad miestai sugniuždė individo dvasią.
Jis ginčijo, kad „gyvenimas mažuose miesteliuose taip ribojo individo veiklą išoriniame pasaulyje ir jo vidinę nepriklausomybę bei skiriamuosius požymius, kad šiuolaikinis žmogus tokiomis sąlygomis net negalėtų alsuoti“. Miestas, priešingai, siūlo „socialinės raidos“ galimybes, nes jame „praplečiamas individo horizontas“, ir jis, „peržengęs pirmą pavydžiai saugomą ribą“, kurią nubrėžia šeima arba religinė bendruomenė, „įgyja judėjimo laisvę“ ir gali dalyvauti bet kokioje besiformuojančioje socialinėje grupėje arba subkultūroje, kuri atitinka jo pageidavimus ir interesus.
Miesto gyventojai - mažiau suvaržyti
Šiame naujame socialiniame kraštovaizdyje, teigė G.Simmelis, atsiranda naujas didmiesčio individo tipas, racionaliai ir intelektualiai suvokiantis pasaulį, išgyvenantis stiprius psichologinius potyrius ir besilaikantis ramaus, persisotinusio žmogaus požiūrio, kurį vadina „santūrumu“. Bet miesto gyventojai nėra suvaržyti. Priešingai, G.Simmelis tvirtino, kad šiuolaikinė miestų kultūra suteikia laisvę jų gyventojams lavinti kaip tik tuos savo gabumus, kuriuos slopino kaimas.
Jis rašė: „Individualią laisvę reikia suprasti ne tik neigiama prasme kaip vien laisvę judėti ir išsivaduoti iš prietarų bei miesčioniškumo. Esminė jos savybė ta, kad iš tikrųjų išreiškiamas kiekvieno asmens individualumas ir neprilygstamumas, kurį turi kiekvienas žmogus, ir tai suteikia gyvenimui pavidalą... Mes laikomės savo vidinių dėsnių – ir tai yra laisvė.“
Dvidešimto amžiaus pradžioje miesto gyventojai atsikvėpdavo ištrūkę iš tvirto šeimos glėbio, religinių tradicijų apribojimų ir viską stebinčių mažo miestelio bendruomenės akių. Dažnai tvirtinama, kad šiuolaikinė miestų kultūra atvėrė duris didelio kūrybiškumo ir estetinių eksperimentų erai, davusiai pradžią avangardo judėjimams, pavyzdžiui, siurrealizmui, dadaizmui, modernizmui ir panašiai.
Bet šiuolaikiniai miestai sudarė sąlygas atsirasti ir ypatingoms gyvensenos naujovėms, G.Simmelio vadinamoms kasdienio gyvenimo būdais, nes jomis buvo apdovanojami gyventojai, atsisakę senų įpročių ir perėmę naujos socialinės aplinkos kultūros bruožus. Estetams skelbiant, kad „menas yra gyvenimas“, net mažiau ekscentriški miestiečiai ėmė gyvenimą patirti kaip meną, keisdamiesi patys ir keisdami savo bendruomenes bei namus, kad šie atitiktų jų „vidinę prigimtį“, priešindamiesi miesto ir valstybės jau perstatomoms „betoninėms prieglaudoms“.
Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, savo būsto įsigijimas neatrodo ypač „keistas“ ar „kraštutinis“ veiksmas (kalbant G.Simmelio terminais), bet amžių sandūroje tai buvo vertinama kaip drąsus ir netgi įžūlus būdas naudotis socialinėmis laisvėmis.
Devyniolikto amžiaus pabaigoje jauni darbininkai palikdavo gimtuosius miestelius ieškodami darbo didmiesčiuose. 1890 metais vienišų jaunų vyrų (nuo 15 iki 34 metų) Amerikos miestuose gyveno daugiau, nei jų gyvens maždaug iki 1990-ųjų, ir tuo metu amžiaus vidurkis tuokiantis pirmą kartą buvo didesnis, nei bus kitame šimtmetyje: apytikriai 26 metai amerikiečiams vyrams ir 22 moterims. Tai tik vidurkis, vadinasi, daugelis tuokdavosi dar vyresni.
1900-aisiais lygiai trečdalis visų Amerikoje gimusių baltųjų vyrų nuo 25 iki 34 metų buvo vieniši, kaip ir pusė visų tokio amžiaus baltųjų vyrų, gyvenančių Niujorke. Bet beveik niekas iš šių viengungių negyveno vienas.
Maždaug pusė visų viengungių vyrų ir dar didesnė dalis netekėjusių moterų gyveno su savo šeimomis (kaip mūsų laikais gyvenama kai kur Pietų Europoje ir daugybėje besivystančių šalių). Beveik visi, palikę namus ir atvykę dirbti į tolimą vietovę ar miestą, nuomodavosi kambarį kitoje šeimoje arba, didėjančiam socialinių darbuotojų ir sociologų nusivylimui, apsistodavo mebliuotuose kambariuose.
Dėl ko žmonės keliasi į miestus?
Kartu su kitais to meto socialinių mokslų atstovais Zorbaugh tvirtino, kad gyvenimas be partnerio – viena svarbiausių miesto sąlygų, sukeliančių „asmens drausmės pairimą“ ir „socialinę anomiją“. Šiam teiginiui iliustruoti jis pateikė statistiką, rodančią, kad rajonuose, kur daug pensionų, dažnesnės savižudybės, ir pažėrė nemažai šiurpių istorijų iš „mebliuotų kambarių pasaulio“.
Pasakojime „Vargšė mergina“ jauna dvidešimt dvejų metų mergina iš Emporijos, Kanzaso valstijos, atvyksta į Čikagą mokytis muzikos ir apsigyvena pensione. Ji skundžiasi, kad čia jai nepavyko susirasti draugų, o po kelių mėnesių nuo atvykimo „vienatvė beveik virto neviltimi“. Vargšė mergina ne kartą patiria siaubą. Miršta jos motina. Tėvas nenori su ja kalbėtis, nes ji persikėlė į miestą.
Muzikos mokytojas atsainiai išrėžia, kad ji nepakankamai gabi ir studijų nebaigs. „Susimąsčiau apie savo gyvenimą Čikagoje. Ko jis galiausiai vertas? Svajonė mokytis muzikos sudužo. Neturėjau nei šeimos, nei draugų.“ Anot Zorbaugh, tai alegorija apie urbanizacijos keliamus pavojus. „Toks jau tas miestas, – cituoja merginą jis ir priduria savo išvadą: – Niekur nerasite tokio visiško anonimiškumo, koks nūdien klesti miestuose, ypač pensionuose.“
Bet kai kuriems miestų gyventojams toks anonimiškumas patiko, nes leido gyventi pagal savo „vidinius įstatymus“. Kitame klasikiniame tyrime „Getas“ Čikagos universiteto sociologas Louisas Wirthas aiškino, kad dvidešimto amžiaus pradžioje Čikagoje išdygo nemažai žydų viešbučių, kuriuose apsigyvendavo žydai, norintys ištrūkti iš savo uždarų vietos bendruomenių.
Tuo pačiu laikotarpiu, kaip rašo istorikė Christine Stansell, „pirmoji visiškai susiformavusi Amerikos modernistų karta“ persikėlė į Grenič Vilidžą, kad galėtų džiaugtis „gyvenimu be tėvo“ (pasak Gertrude Stein) ir suburti „disidentų bendruomenę, kuri didžiavosi gyvenanti atskirai“. Priežastys tam buvo pačios įvairiausios: asmeninės, politinės ir estetinės. Bet, kaip teigia Rossas Wetzeonas savo parašytoje šio rajono istorijoje, visi turėjo bendrą troškimą – „išsilaisvinti“.
Dvidešimto amžiaus pradžioje Vilidžas garsėja savo intelektualais, menininkais, aktyvistais ir ekscentrikais, tarp jų ir tokios garsios asmenybės kaip Georgia O’Keefe, Emma Goldman, Eugene’as O’Neilas, Alfredas Stieglitzas, Walteris Lippmannas, Claude’as MacKay ir Eleanor Roosevelt.
Bet „išsilaisvinusių personų lopšyje“, kuriame „užslėptos tapatybės gali išlįsti iš savo slėptuvių“ ir kuo margiausi individai gali „puoselėti savo labiau atsiskleidusias asmenybes“, turimomis laisvėmis džiaugėsi ir paprastesni Vilidžo gyventojai.
Svarbiausia šios saviraiškos dalis buvo moterų galimybės darbo rinkoje rasti mokamo darbo, nes tai suteikė joms finansinio savarankiškumo ir galimybę ištrūkti iš namų. Stansell aiškina, kad bendruomenė išugdė „populiaciją vienišų moterų, išsilaikančių už tradicinės šeimos ribų...
Moterys kas dieną vienos eidavo į darbą. Vienos važiuodavo tramvajais“, o jų pokalbiai sukdavosi apie tai, „kaip moterys gyventų peržengusios tradicinių buitinių vaidmenų ribas“. Niujorke, Čikagoje, Londone ar Paryžiuje šie eksperimentai dovanojo naują siužetą to meto romanams.
„Vienišos moters gyvenimo mieste malonumai ir pavojai žadino jų amžininkų vaizduotę“, – rašo istorikė Judith Walkowitz. Stansell priduria: „Romanų veikėjos, kurstomos didelių savo kartos ambicijų, siekia išmėginti save pasaulyje, atsisakydamos romantiškos meilės, pasiryžusios už santuokos ribų rasti kitų dalykų.“
Bohemišką Vilidžo kultūrą lėmė ne vien jo gyventojų dvasia. Šio rajono erdvės – siauros vėjuotos gatvelės, jaukios kavinės, meno salonai ir barai, puiki pagrindinė susibūrimo vieta Vašingtono aikštės parke – teikė ir privatumo asmeniniams eksperimentams, ir galimybių saviraiškai bei viešiems pasirodymams.
Permainų priešakyje - „naujosios moterys“
Tiesą sakant, neilgai trukus žmonės ėmė traukti į Niujorko bohemos, viengungių ir gėjų rajonus jei ne dalyvauti, tai bent stebėti jų savito subkultūrinio gyvenimo. Gerai žinoma, kad Harlemo renesanso laikotarpiu vidurinės klasės baltieji keliaudavo į miesto pakraštį paragauti šio rajono egzotinių džiazo klubų ir svaigaus naktinio gyvenimo skonio; jie atvykdavo ir į miesto centrą išmėginti bohemiškų Vilidžo naujovių.
Vilidžas visą parą traukdavo lankytojus, bet naktį judrios gatvės ir ūžiančios kultūrinės įstaigos šį rajoną paversdavo naujo, modernaus gyvenimo scena, ir čia suplūsdavo nuotykių ištroškę žiūrovai iš miesto ir tolimesnių regionų. Būtent taip atsitinka, kai mieste kunkuliuoja gyvenimas: nepažįstami žmonės susitinka sausakimšoje, margoje socialinėje aplinkoje.
Išnyksta scenos ir gatvės ribos. Atsiranda nauja viešoji geografija. Paskui, kaip įrodinėja Richardas Sennettas savo knygoje „Visuomeniško žmogaus žlugimas“ (The Fall of Public Man), „praplečiamos asmens sąmonės vaizduotės ribos... nes pažinimo, kas tikra ir dėl to įtikima, neriboja įprasti pojūčiai“. Supratimas, kad galima gyventi gana socialiai ir turėti savo būstą, keičiasi, iš keisto ir neįsivaizduojamo virsta viliojančiu ir konkrečiu.
Lygiai kaip afroamerikiečių muzika, šokiai, menas ir literatūra per Harlemo renesansą paveikė vidurinės klasės baltuosius ir Jungtinių Valstijų populiariosios kultūros srovę iš šalutinių atšakų nukreipė į pagrindinę, taip vidurinės klasės dalyvavimas viengungių ir bohemos atstovų pasaulyje pasėjo sėklas, iš kurių palengva išaugo nauji gyvenimo idealai. Tai nereiškia, kad daugybė amerikiečių ar net niujorkiečių staiga atsisakė troškimo susituokti ir įsikurti užmezgus tradicinius santykius.
Tiesą sakant, trečiajame ir šeštajame dešimtmečiuose dauguma jaunų suaugusių žmonių greitai ir anksti pradėdavo šeimos gyvenimą, ir pirmąkart besituokiančių vyrų amžiaus vidurkis sumažėjo dvejais metais (nuo 24,6 iki 22,8) ir vienais metais moterų (nuo 21,2 iki 20,3). Bet tais pačiais dešimtmečiais tokiuose miestuose kaip Niujorkas, Čikaga, Los Andželas, San Fransiskas ir Siatlas sparčiai plito ir kitoks gyvenimo būdas – modernus, nepriklausomas ir vienišas. Permainų priešakyje žengė „naujosios moterys“, kaip save vadino labiausiai išsilaisvinusios jų atstovės.
„Vieniša moteris toli gražu nėra užuojautos ir globos verta būtybė, o kylanti žavinga šiuolaikinė moteris. Ji patraukli, nes moka gudriai suktis; ji pati save išlaiko. Kovodama dėl išlikimo ji privalėjo iki spindesio nušveisti savo asmenybę bei išaštrinti protą, ir jos pastangos davė vaisių. Finansiniu požiūriu ji – tikra svajonė. Ji ne veltėdė, ne išlaikytinė, ne prašeiva, ne dykaduonė ar plevėsa. Ji ne ima, o duoda, ji laimi, ne pralaimi.“
1962-aisiais keturiasdešimtmetė Helena Gurley Brown šiuos žodžius parašė savo plonoje knygelėje „Seksas ir vieniša moteris“, tapusioje sensacingu bestseleriu. H.G.Brown, vėliau daugiau nei tris dešimtmečius leidusi žurnalą „Cosmopolitan“, buvo paprastos kilmės.
Ji gimė Ozarkų plynaukštėje, Arkanzaso valstijoje; mirus tėvui, būdama dešimties, ji persikėlė į Los Andželą ir ten augo su motina. Šeima buvo neturtinga, sesuo sirgo poliomielitu, ir H.G.Brown, padėjusi joms pragyventi, tiesiogiai patyrė dirbančių savo kartos moterų sunkumus ir siekius.
Ji lankė verslo koledžą, talentų agentūroje gavo sekretorės darbą, vėliau dirbo reklamos agentūros vadovo sekretore. Palengva kopė profesiniais laipteliais, galiausiai tapo viena labiausiai prityrusių reklaminių tekstų kūrėjų ir tada ėmėsi žurnalistikos.
„Seksas ir vieniša moteris“, išleista metais anksčiau nei Bettie Friedan „Moteriškumo paslaptys“ (The Feminine Mystique), buvo feministinis traktatas, papiktinęs ir suskaldęs labai daug feminisčių. Nes buvo nukreiptas ne prieš tai, ką B.Friedan taikliai pavadino „neįvardyta problema“ – lyčių nelygybę, kylančią dėl diskriminavimo namie, teismuose, politikoje ir darbe, bet skirtas moterims, jaučiančioms didžiulį visuomenės spaudimą anksti ištekėti, atsisakyti eksperimentavimo, augimo ir malonumo, kad gautų santuokos palaiminimą šeimos gyvenimui, kuriam nejautė nei poreikio, nei noro.
„Geriausiais metais sutuoktinio tau nereikia, – įrodinėjo Brown. – Vienišės gyvenimą labiausiai ir apkartina tie, kurie bando ją ištekinti!“ Vedybomis, aiškino ji, „apsidraudi nuo blogiausių gyvenimo metų“. Jos knyga buvo „ne vadovėlis norinčioms ištekėti, o knyga apie tai, kaip netekėjusioms būti akinamai žavingoms“.
Kaip įrodymą H.G.Brown pateikė savo gyvenimą. „Seksas ir vieniša moteris“ prasideda jos pasakojimu, kaip, neskubėdama tuoktis iki trisdešimt septynerių, ji galiausiai gavo protingą ir žavingą vyrą, dirbantį kino versle, turi du mersedesus ir didelį namą su langais į Ramųjį vandenyną.
Prisidėjo ir „Playboy“
Nebuvo lengva išsaugoti savarankiškumą, pripažįsta H.G.Brown. Būdama dvidešimt kelerių ir perkopusi per trisdešimt ji stebėjo savo amžininkes, skubančias tuoktis, dažnai pasitenkinančias vyrais, kurių trūkumai jau buvo akivaizdūs.
„Nors daugybę kartų buvau pagalvojusi, kad mirsiu vienui viena savo senmergės lovoje, taip ir neprisiverčiau tekėti vien tam, kad ištekėčiau.“ Ji verčiau dirbo „kaip juodas jautis“ kopdama karjeros laiptais. Išsiugdė „asmeninį, tik jai būdingą agresyvumą“ ir nepakartojamą „stilių“, kurį norėjo „paviešinti“.
Niekam iš šitų dalykų nereikėjo nei akinamo grožio, nei pinigų, nei „aukštos įtampos“ asmenybės. Tereikėjo drąsos, įsitikinimo ir tvirtumo gyventi vienai.
Būtent vienai, turėjo omenyje H.G.Brown. „Kambario draugės, – tvirtino ji, – reikalingos tik studenčių bendrabučiuose. Tau reikia atskiro buto, kad ir kamarėlės virš garažo.“
Vienišės gyvenimo privalumų be galo daug. Savo namuose vieniša moteris galėtų turėti laiko ir erdvės savo asmenybei ugdyti nejausdama šeimos ar draugų socialinio spaudimo.
Vakarais ji galėtų nieko netrikdydama ilgai dirbti, skaitydama „lavinti protą“, savo nuožiūra keisti išvaizdą. Svarbiausia, ji turėtų privatumą, o su juo ir laisvę gyventi drąsesnį, aistringesnį lytinį gyvenimą. Vieniša moteris „daug labiau mėgaujasi seksu nei jos ištekėjusios draugės, – tvirtino Brown (nors ir nepateikė jokių įrodymų). – Jai nereikia pratempti gyvenimo su vieninteliu vyru: jos partnerių sąrašas begalinis, be to, jie patys siekia jos prielankumo.“
Atskiras butas, kaip rašo moterų studijų mokslininkė Sharon Marcus, septintajame dešimtmetyje tapo galingu naujos miesto kultūros simboliu, nes „vienišai moteriai suteikė erotizuotą areną savo kūrybiškumui įgyvendinti ir puoselėti tai, kas jai pačiai patogu“.
Bet nedaug vienišų moterų tikėjosi šia arena naudotis ilgai. Juk H.G.Brown siūlė gyventi vienoms ne tam, kad griautų santuoką, bet kad ją patobulintų. „Tačiau „atlikusi bausmę“ vieniša, – patarė ji, – pasiklosi geresnį santuokos pamatą, jei vis dėlto nuspręstum pasukti šiuo keliu.“
Be to, šiuolaikinė moteris pasirengs tam atvejui, jei ištekėjusi vieną dieną vėl liktų viena, juk „vyras tave gali lengvai, it nešvarius indus kriauklėje, palikti ir sulaukusią penkiasdešimties (nors jam ir tektų pakratyti piniginę)“.
Išties, kai H.G.Brown rašė šią knygą, kylantis kultūrinis judėjimas, skatinantis naują viengungišką gyvenimo būdą, visiškai atsisakant vedybų ir šeimos, vertė vyrus elgtis būtent taip.
Šis judėjimas turėjo savo ruporą – žurnalą „Playboy“, legendinį lyderį Hugh Hefnerį, žurnalo leidėją ir redaktorių, ir totemą – kiškučio ausis, kurios signalizavo vyrų pritarimą naujai gyvensenai. „Nenoriu, kad mano redaktoriai ką nors vestų ir į galvas prisikimštų daugybę kvailų minčių apie „bendrumą“, namus, šeimą ir panašiai“, – pareiškė H.Hefneris. Jo žurnalas taip pat darė viską, kas įmanoma, kad atgrasytų skaitytojus nuo tokių minčių.
„Playboy“ smerkė įprastą šeimos gyvenimą, bet pritarė naujos rūšies vyriškiems namams. „Šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose, – rašo Billas Osgerby „Journal of Design History“, – „Playboy“ atkreipė dėmesį į keletą prabangių „Playboy būstų“ – tiek tikrų pastatų, tiek sufantazuotų – pritaikytų madingo „miestiečio“ požiūriui ir skoniui.“
Knygoje „Vyrų širdys“ (Hearts of Men) Barbara Ehrenreich tvirtina, kad ideologinis žurnalo projektas ketino „uždaras patalpas vėl paversti vyriškų malonumų karalyste“. Jis gana atvirai siuntė skaitytojams žinią: visi, kurie atsiverčiate šiuos puslapius, palikite savo namus priemiesčiuose, savo šeimyninius automobilius ir savo kontroliuojančias žmonas. Grįžkite į didelį miestą. Įsikurkite atskirame būste ir tenetrūksta jame šiuolaikinių prabangos dalykų: puikių gėrimų, šiuolaikinio meno kūrinių, madingų drabužių, stereofoninės aparatūros, odinių baldų, didžiulės lovos ir didžiausio malonumo iš jų visų – gražių, prieinamų moterų.
Ehrenreich rašė: „Playboy“ mėgo moteris. Didžiakrūtes, ilgakojes jaunas moteris – ir nekentė žmonų.“
Pirmojo žurnalo numerio viršelį papuošė Marilyn Monroe, tame pačiame numeryje dar buvo puolami alimentai ir įdėtas pasakojimas apie „Mis Barakudą 1953“. Šimtai, ilgainiui tūkstančiai moterų nuogos pozavo jo puslapiams ir iliustruotoms apybraižoms. Aukštos klasės vyriškų prekių gamintojai pirko reklaminį plotą, kad jų prekių ženklai asocijuotųsi su H.Hefnerio propaguojama gyvensena.
Privačiuose tokio pleibojaus namuose buvo laukiamos moterys, ypač „mėgstančios pasilinksminti“, prisirpusios, išsilaisvinusios, tokios, kokias aukštino žurnalas. Save H.Hefneris apsupo „kiškučiais“ – pirmiausia Čikagos apartamentuose, vėliau garsiajame Los Andželo name – ir vienu metu turėdavo po kelias meilužes. Jo politika visada buvo tiesmuka: moterys gali ateiti, praleisti vieną ar daugiau naktų. Bet jos neturi pernelyg patogiai įsikurti, reikalauti emocinių įsipareigojimų ar tikėtis, kad jis ves ir surimtės. Jo lova gal ir buvo atvira, bet galiausiai priklausė jam vienam.
Ir jam nereikėjo jos kloti. Atėjus aštuntajam dešimtmečiui abi lytys naudojosi smarkiai išsiplėtusio paslaugų sektoriaus privalumais: namų valymu, vaikų priežiūra, pagyvenusių žmonių priežiūra, maisto pristatymu, net skalbimu.
Skyrybų revoliucija
Remdamasi Darbo statistikos biuro duomenimis sociologė Susan Thistle teigė, kad nuo aštuntojo dešimtmečio „moterų buities darbams virtus mokamu darbu... atsirado sritis, kurioje buvo daugiausia darbo vietų“. Priežastis paprasta: į darbo rinką plūdo rekordinis skaičius moterų. 1950-aisiais maždaug viena iš trijų suaugusių moterų dalyvavo gyventojų darbo rinkoje, 1980-aisiais – daugiau nei pusė.
Labiau išsilavinusios moterys dar sparčiau įsitraukė į darbo rinką. Aštuntajame dešimtmetyje koledže pasimokiusių moterų įdarbinimo procentas nuo 51 padidėjo iki 67, o turinčių koledžo baigimo laipsnį – nuo 61 iki 74 procentų. Kadangi šios moterys paliko savo nematomus – neatlyginamų namų darbininkių – darbus, jos sukūrė naują paklausą kitų žmonių, daugiausia moterų, kurios galėjo jas pakeisti. Nuo to laiko asmeninių paslaugų sektorius tebeauga.
Nors moterų atlyginimai gerokai atsiliko (ir tebeatsilieka) nuo vyrų, spartus moterų įsiveržimas į mokamo darbo rinką padėjo joms daug greičiau nei anksčiau pasiekti nepriklausomybę. Pirmą kartą besituokiančių moterų amžiaus vidurkis, palengva kilęs septintajame dešimtmetyje, aštuntajame pastebimai šoktelėjo nuo 21 iki 22 metų, vyrų – nuo 23 iki 25 metų.
Audringajame dešimtmetyje suaugę žmonės ne tik atidėliojo vedybas, bet ir neregėtai dažnai jas nutraukdavo. 1970-aisiais išsiskyrė apie 700 000 amerikiečių porų – didelis skaičius, palyginti su 393 000 ištuokomis 1960-aisiais ir 385 000 1950-aisiais. Bet 1980 metai neturėjo precedento – išsituokė beveik 1,2 milijono porų. Demografai apskaičiavo, kad skyrybų skaičius per aštuntąjį dešimtmetį šoktelėjo 50 procentų, ir stebėjosi stulbinamu faktu, kad 25 procentai visų 1970 metais įregistruotų santuokų nutrūko iki 1977-ųjų.
Šalyje vyko skyrybų revoliucija, ir šis virsmas nebuvo susijęs vien su gausesniu moterų dalyvavimu darbo rinkoje. Jį kurstė ir besiformuojantis dorovinis kodeksas, kuris pareigą rūpintis savimi prilygino įsipareigojimu šeimai, gal net iškėlė jį aukščiau, o neilgai trukus buvo priimti skyrybų nekaltinant sutuoktinio įstatymai.
Nuo šeštojo dešimtmečio, teigia Barbara Dafoe Whitehead knygoje „Skyrybų kultūra“ (The Divorce Culture), amerikiečiai „labiau jaučia pareigą pasirūpinti savo individualiais poreikiais ir interesais...
Šeimos ryšių stiprumą ir „sveikumą“ žmonės ėmė vertinti pagal jų gebą skatinti individualią saviraišką ir asmeninį augimą“, o ne tradiciškesniais matais, pavyzdžiui, pajamomis, saugumu ar socialinės klasės kaitumu.
Europos mokslininkai nustatė panašią slinktį.
Britų sociologas Anthony Giddensas įrodinėja, kad moterims įgavus ekonominę nepriklausomybę poros ėmė ieškoti „tik santykių“, kurie būtų „nepastovūs“ ir jų nesietų tradiciniai finansiniai ar socialiniai suvaržymai. Jis rašo, kad šiuolaikinė santuoka „tampa santykiais, užmegztais ir palaikomais tik tol, kol artimas ryšys tiems žmonėms teikia emocinį pasitenkinimą“.
Kai jo nebelieka, kaip sutuoktiniams dažnai nutinka sunkiu metu, individai jaučia pareigą pateisinti santykių palaikymą, nes skyrybos lengvai prieinamos.
Artėjant aštuntajam dešimtmečiui daugiau žmonių ėmė elgtis taip, tarytum jų asmeninės laimės paieškos, kad ir kas jie būtų – ūžautojai, išsilaisvinusios moterys ar tiesiog „vieniši žmonės“, – svarbiau nei visi kiti įsipareigojimai. Tą dešimtmetį, kaip rašo Davidas Sarasohnas, „laisvė puldinėti nuo vienų santykių prie kitų buvo ne mažiau svarbi nei teisės ir laisvės, įrašytos Teisių bilyje“. Geriausias būdas tai pasiekti – susirasti atskirą būstą.
Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose gyvenamųjų namų rinka padėjo siekti savarankiškumo; būstų gausėjo greičiau nei gyventojų, ypač svarbiausiuose miestuose, į kuriuos traukė vidurinės klasės šeimos.
Vadinamoji miestų krizė pasirodė esanti galimybė viengungiams didmiesčiuose ieškoti butų. Daugelyje didelių miestų vidurinės klasės atstovai lengvai išsinuomodavo būstus už prieinamą mokestį, ir jų susitelkimo vietose formuodavosi rajonų kultūros, besisukančios aplink vienišiaus gyvenimą.
Linkolno parkas Čikagoje. Marinos rajonas San Fransiske. Vakarų Holivudas Los Andžele. Beltaunas Siatle. Tai buvo ne bohemos ar gėjų teritorijos, bet rajonai, kur gyveno profesijas įgiję miestiečiai – jauni ir nesusituokę, taip pat ir išsiskyrę. Čia buvo daug daugiabučių namų, tiek naujų, tiek atnaujintų, pritaikytų vis labiau individualizuotai rinkai. Gyventi vienam staiga tapo madinga.
